Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Kultūra
Valstybė
    ir Bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Artėjant pergalės parado Lietuvos Brastoje metinėms

Edmundas Simanaitis

Draugiškai šnekučiuojasi trys generolai

Jau seniai vieša paslaptis, kad Antrojo pasaulinio karo pradžia buvo suplanuota ne Berlyne, ne fiurerio būstinėje, o Kremliuje, asmeniškai dalyvaujant Stalinui ir jau nuolat palaikant ryšį su Hitleriu. Po Rytų Europos valstybių teritorijų pasidalijimo akto pasirašymo Stalinas paskelbė tostą už savo naują sąjungininką – Adolfą Hitlerį: „Aš žinau, kaip vokiečių tauta myli savo vadą, todėl noriu išgerti už jo sveikatą“. Ir išgėrė, tikriausiai ir užkando, taip, kaip ir pridera tokiais atvejais. O atsisveikindamas su Vokietijos užsienio reikalų ministru J.Ribentropu patikino: „Sovietų vyriausybė traktuoja naująjį Paktą labai rimtai. Aš galiu duoti savo garbės žodį, jog Sovietų Sąjunga niekada neišduosianti savo partnerio“. Komunistų lyderis, kaip įprasta komunistams, melavo. Nusikalstamo suokalbio partneris iš tikrųjų buvo išduotas gerokai prieš suokalbį. Tik nė vienas iš agresorių vadeivų dar nežinojo, kada ir kaip baigsis ši nusikaltėliška kruvina avantiūra, tapusi katastrofa visam pasauliui.

Kaip reta pašėlusiai iškalbinga nuotrauka. Draugiškai šnekučiuojasi trys generolai. Dešinėje – raudonosios armijos brigados vadovas Semenis Moisejevičius Krivošejinas, sovietų žydas, ir vermachto generolas Hainsas Guderianas. Kairėje – vokiečių generolas Mauritcas fon Viktorinas. Pirmieji du, abu tankų junginių vadai, sėkmingai užbaigė drauge suplanuotos agresijos kovines operacijas ir dabar, būtent 1939 m. rugsėjo 22 d., Lietuvos Brastoje priėmė raudonarmiečių ir vermachto dalinių karinį pergalės paradą. Lenkija nugalėta, jos kariuomenė sutriuškinta, o teritorija pasidalyta tiksliai pagal slaptąjį suokalbį. Propaganda būgnijo, kad Versalio išperos – Lenkijos valstybės – daugiau nebėra, tad tegyvuoja nacionalsocialistų ir socialistų, pradėjusių komunizmo „statybą“, draugystė!

Šis Antrojo pasaulinio karo pradžios epizodas nebuvo paminėtas gegužės 9 dieną iškilmėse Maskvoje. Bet istorija yra tokia, kokia yra. Ji atspindi to meto realijas, kurių nederėtų pamiršti nei „pergalės“ parado Lietuvos Brastoje dalyviams, nei pavergtųjų tautų atstovams, sutikusiems dalyvauti vieno iš agresorių pergalės prieš buvusį sėbrą 60-mečio minėjime, nei kitiems aukštiesiems užsienio svečiams, atvykusiems į Maskvą. Iš tiesų sovietų komunistų ir vokiečių nacionalsocialistų santykių istorijoje bendros pergalės parado Lietuvos Brastoje paminėjimas savaip būtų praturtinęs iškilmių Maskvoje programą.

Tai būtų puiki proga Rusijai, Sovietų Sąjungos istorinio paveldo perėmėjai, pasekti Vokietijos pavyzdžiu – pripažinti buvus ne tik nacių, bet ir komunistų padarytų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui su visomis iš to iškilusiomis išvadomis. Demokratijai būdinga laikytis bendrų moralinių ir pilietinių vertybių teisingumo pagrindu. Savaime suprantama, čia ištarta siekiamybė aktuali ne tik visam demokratijos pasauliui, bet labiausiai – pačiai Rusijai.

Sovietų generolas S.Krivošejinas, kalbėdamasis su savo pavaduotoju Latyševu apie Stalino-Hitlerio sandėrio reikšmę, taip pasakė: „Su vokiečiais mes pasirašėme sutartį, bet tai nieko nereiškia… Dabar pats geriausias laikas galutinai ir konstruktyviai išspręsti visas pasaulines problemas“ (Ratnaja byl, 8). Kaip žinoma, sovietus ir nacius domino tik svetimos teritorijos, bet ne jų gyventojai ar jų problemos. Mistinio „komunizmo rojaus“ kūrimas tebuvo tik skylėta skraistė, jau tada negalėjusi paslėpti imperinės politikos tikslų.

Sovietų Sąjungos maršalas L.Brežnevas savo knygoje „Mažoji žemė“ (16 p.) aprašo savo susitikimą 1940 metais Dnepropetrovske su partiniais agitatoriais. Ten jį paklausė: „Drauge Brežnevai, mes turime aiškinti apie nepuolimą (susitarimas su Vokietija – E.S.), kad tai yra rimta. O kas netiki, tas elgiasi kaip provokatorius. Bet liaudis mažai tiki. Kaip mums elgtis? Aiškinti ar neaiškinti?“ Laikas buvo pakankamai sudėtingas. Salėje sėdėjo ne mažiau 400 žmonių, visi laukė mano atsakymo, ilgai galvoti nebuvo galima. „Būtinai aiškinti,- atsakiau aš. – Tol aiškinsime, kol iš fašistinės Vokietijos neliks akmens ant akmens“. Tokie oberpolitrukų pasakymai nesiderino su tuometine oficialiąja propaganda, liaupsinančia Vokietijos ir Sovietų Sąjungos santykių pagerėjimą užkariavus ir pasidalijus Lenkiją, tačiau jie akivaizdžiai rodė tikruosius imperinės politikos siekius.

Lietuvos Brastos (Brest-Litovsk) vardą internete galima aptikti daugelyje enciklopedinių žinynų, kai minima 1918 metų Sovietų Rusijos ir Vokietijos sutartis. Tada Rusija atsisakė Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitų teritorijų. Tačiau tuose pačiuose informacijos šaltiniuose nepavyko rasti net užuominos apie Raudonosios armijos ir vermachto jungtinį pergalės paradą Lietuvos Brastoje 1939 m.rugsėjo 22 d.

Peršasi mintis, kad atitinkamų „centrų“ pastangomis buvo laiku pasirūpinta apvalyti Vakarų viešąją nuomonę nuo istorinės tiesos, kuri būtų galėjusi disonansu įsiveržti į būsimo „pergalės prieš fašizmą“ parado Maskvoje fanfarų gaudesį.

Praėjusių metų spalio 9 dieną Kaune, konferencijoje „Ginkluoto pasipriešinimo prieš agresorius ištakos“, buvo išrutuliota išvada, teigianti, kad istorinis faktas, kai vienas iš dviejų Antrojo pasaulinio karo pradžios planuotojų ir genocido vykdytojų, tapęs nugalėtoju, nebuvo teisiamas, o atvirkščiai – pats teisė Niurnberge savo buvusį sėbrą, anaiptol nepaneigia nei teisingumo poreikio, nei demokratijos pareigos įvertinti padarytus nusikaltimus.

© 2005 "XXI amžius"