Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Kultūra
Valstybė
    ir Bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prisimenant didžiųjų permainų ištakas

Mindaugas BUIKA

Gdansko Solidarumo aikštėje aukojamos šv.Mišios, skirtos 25-osioms „Solidarumo“ įkūrimo metinėms

Legendinis „Solidarumo“ kapelionas kun. Ježis Popieliuška, komunistinio saugumo agentų žiauriai nužudytas 1984 metais

„Solidarumo“ įkūrėjas Lechas Valensa (kairėje) ploja Vokietijos prezidentui Horstui Kioleriui po jo kalbos per 25-ųjų „Solidarumo“ įkūrimo metinių minėjimą

Popiežaus Jonas Paulius II Vatikane 1981 metais priėmė „Solidarumo“ lyderį L.Valensą

Bažnyčios moralinio autoriteto pripažinimas

Neatsitiktinai rugpjūčio pabaigoje vykusio Lenkijos antikomunistinio sąjūdžio „Solidarumas“ įkūrimo 25-ųjų metinių minėjimo kulminacija buvo liturginė – šv. Mišios po atviru dangumi buvo aukotos aikštėje prie garsiosios Gdansko laisvų statyklos vartų ir jose tarp dešimčių tūkstančių maldininkų dalyvavo šalies ir tarptautiniai politiniai lyderiai.

Šios pamaldos, kurių celebracijai vadovavo popiežiaus Benedikto XVI paskirtasis atstovas Krokuvos arkivyskupas Stanislavas Dzivišas, kartu buvo ir patvirtinimas, kad prie pasipriešinimo komunistiniam totalitarizmui bei sovietiniam imperializmui ištakų Lenkijoje, kaip ir visoje Rytų Europoje, stovėjo Katalikų Bažnyčia su savuoju moraliniu autoritetu.

Todėl greta Lecho Valensos bei kitų „Solidarumo“ veikėjų, tose iškilmėse su didele pagarba buvo prisiminti žymiųjų dvasinių vadovų, ypač popiežiaus Jono Pauliaus II, buvusio Lenkijos primo kardinolo Stefano Vyšinskio, legendinio „Solidarumo“ kapeliono kun. Ježio Popieliuškos – komunistinio saugumo agentų žiauriai nužudyto 1984 metais – nuopelnai kovoje už laisvę. Šioje kovoje Bažnyčia ne tik pati siekė išsivaduoti iš ateizmo režimo priespaudos, bet, būdama neatskiriamai susijusi su permaininga Lenkijos istorija, kaip nacionalinio tapatumo nešėja, gynė tautos ir kiekvieno žmogaus teises bei teisingumą.

Po Sovietų Sąjungos dominuojamos komunistinės sistemos įsitvirtinimo XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, Bažnyčia buvo likusi vienintele nepriklausoma institucija Lenkijoje, kurioje daugiau kaip 95 proc. gyventojų išpažįsta katalikybę. Valdžiai nesėkmingai ją bandant pavergti ir visomis priemonėmis diskriminuojant bei persekiojant, žmonių pasipriešinimas sovietizacijai ir komunizmui natūraliai susiliejo su parama Bažnyčiai, kuri tapo aukščiausiu moraliniu ir socialiniu autoritetu. Šį autoritetą įkūnijo beveik tris dešimtmečius – iki savo mirties 1980-aisiais – Lenkijos primu buvęs Gniezno arkivyskupas kardinolas S.Vyšinskis.

Kardinolo S.Vyšinskio drąsi kritika

Būtent šis žymusis ganytojas, anksčiau patyręs komunistinio kalėjimo nelaisvę ir drąsiai kritikavęs režimo brutalias represijas, idėjiškai pagrindė „Solidarumo“, kaip laisvosios profsąjungos, įkūrimą. 1976 metų pavasarį svarstant Lenkijos naujos konstitucijos projektą, kardinolas S.Vyšinskis atvirai kritikavo valdžios siūlomą konstitucijoje įtvirtinti nuostatą apie „neišardomą“ Lenkijos ir Sovietų Sąjungos aljansą ir apie tai, kad valdančiąja politine jėga šalyje turi būti komunistų partija.

Tuomet jis aiškiai nurodė, kad šalies konstitucijoje neturėtų būti nieko, kas apribotų lenkų tautos ir valstybės suverenumą. Kardinolas reikalavo, kad konstitucijoje būtų įtvirtinamos visų piliečių socialinės, ekonominės ir politinės teisės, kurių negali garantuoti viena kuri nors išskirtinė partija. Lenkijos primas taip pat parėmė pasiūlymą, kuris buvo iškeltas opozicinėse intelektualų grupėse, jog reikia įteisinti tikrai laisvas profesines sąjungas, kuriuos iki tol buvo valdančiosios partijos įrankis, skirtas gamybinių kolektyvų visiškai kontrolei.

Konstitucijos projektas, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo beveik vienbalsiai patvirtintas, – vienintelis, išdrįsęs balsuoti „prieš“, katalikų visuomenės veikėjas Stanislavas Stona tuoj pat neteko mandato (šis nuo Kėdainių kilęs politikas ir publicistas vėliau buvo išrinktas į pokomunistinį Lenkijos Seimą ir kurį laiką buvo senato pirmininku), – tačiau svarstymai dėl laisvo darbo žmonių organizavimo neliko užmiršti. Gavę bažnytinės vadovybės pritarimą 1976 metų vasarą žymūs lenkų disidentai Jacekas Kuronis, Adamas Michnikas ir Janas Lipskis įkūrė Darbininkų gynimo komitetą (Komitet Obrony Robotnikov – KOR), kuris tapo vėlesnio milijonus jungusio antikomunistinio profsąjungų judėjimo užuomazga, informaciniu ir idėjiniu centru.

Pažymėtina, kad daugelis šių režimui opozicijoje buvusių intelektualų dar nebuvo visiškai išsivadavę iš dešimtmečius vyravusios ideologijos (kai kurie jų, tarp kurių ir J.Kuronis bei A.Michnikas, jaunystės metais yra buvę komunistai), dar tikėjo „komunizmu su žmogišku veidu“ ar vadinamuoju „demokratiniu socializmu“, tai yra, kad socializmo vertybes galima realizuoti demokratinėje santvarkoje. Kardinolo S.Vyšinskio vadovaujama Lenkijos Katalikų Bažnyčia vedė su jais dialogą, kuriame pabrėždavo ateistinio komunizmo negebėjimą reformuotis ir tai, kad žmogaus teisės yra ne išorinės valdžios malonės, bet žmogiškosios asmenybės, sukurtos pagal Dievo paveikslą ir panašumą, prigimties reikalas.

Jono Pauliaus II išrinkimas sustiprino pasitikėjimą

1978 metais Lenkijoje pradėjo veikti pogrindinių visuomenės mokslų studijų sistema, kurią taip pat parėmė Katalikų Bažnyčia, ypač intelektualusis Krokuvos arkivyskupas kardinolas Karolis Vojtyla. Įkurtosios Mokslinių kursų draugijos (Towarzystwo kursow naukowych – TKN) nariai buvo universitetų profesoriai ir dėstytojai, studentai, teisininkai, rašytojai, dailininkai. Jie organizavo gana aukšto lygio seminarus, kuriuose buvo aptariami tie dalykai, kurie nepraeidavo pro „cenzūrą“ valstybinėse aukštosiose mokyklose arba buvo iškraipomi taikant marksizmo metodiką. Tuose susitikimuose, kurie dažnai vykdavo parapijų salėse ar kitose bažnytinėse patalpose, buvo objektyviai aptariama Lenkijos istorija, susipažįstama su naujaisiais Vakarų sociologijos, ekonomikos ar filosofijos pasiekimais.

Šių studijų dėka, taip pat ir dėl neseniai įvykusio II Vatikano Susirinkimo mokymo keitėsi Lenkijos Katalikų Bažnyčia, kuri užėmė vis aktyvesnę socialinę poziciją gindama ne tik savo pačios, bet ir visos tautos teises. Ji tapo savotišku „saugos skėčiu“ Lenkijoje gimusiai demokratinei revoliucijai, palaipsniui išplitusiai visoje Rytų Europoje.

Kardinolo K.Vojtylos išrinkimas popiežiumi Jonu Pauliumi II 1978 m. spalio 16 d. dar labiau sustiprino ne tik Lenkijos Bažnyčią, bet ir tos šalies disidentinį judėjimą. Jo pirmasis vizitas į savo tėvynę 1979-ųjų vasarą, milijonų maldininkų dalyvavimas Šventojo Tėvo vadovautose pamaldose Varšuvoje, Krokuvoje, Čenstakavos Dievo Motinos šventovėje faktiškai tapo didžiausia istorijoje katalikybės demonstracija prieš ateizmu paremtą totalitarinį režimą.

Popiežiaus Jono Pauliaus II homilijų žodžiai apie žmonių teisę „turėti Dievą savo gyvenime“ ir „teisę į laisvę“ padėjo įveikti paskutinius nekenčiamo komunizmo baimės barjerus. „Šventasis Tėvas nekvietė mūsų daryti revoliucijos, jis neragino į „coup d’état“, jis prašė būti savimi“, – aiškino L.Valensa minint „Solidarumo“ 25-ąjį gimtadienį. Ir lenkų tauta budo, beje, kaip ir kitos Rytų bloko tautos.

Tebesitęsianti ekonominė krizė Lenkijoje, darbininkų streikas didžiojoje Gdansko Lenino laivų statykloje, vadinamųjų Gdansko sutarčių tarp streikuojančiųjų ir vyriausybės pasirašymas 1981 m. rugpjūčio 31 d. ženklino „Solidarumo“ gimimą ir jo pirmąsias pergales. Į darbininkų sąjūdį, kuris tapo tikru nacionaliniu sąjūdžiu, per metus įsitraukė dešimt milijonų žmonių. (Tuo metu Lenkijoje, turėjusioje 36 milijonus gyventojų, iš viso buvo 18 milijonų dirbančiųjų.) Teigiama, kad iš trijų milijonų tuo metu buvusių Lenkijos komunistų, vienas milijonas – daugiausia paprasti dirbantieji – tapo „Solidarumo“ nariais.

Katalikybės bruožo reikšmingumas

Tačiau ryškiausiu sąjūdžio bruožu toliau liko katalikybė, ką norėjo pabrėžti „Solidarumo“ lyderiai kasdien dalyvavę šv. Mišių aukoje. Bažnyčia savo tarpininkavimu siekė dviejų svarbiausių tikslų: pirmiausia, kad „Solidarumas“, kiek įmanoma, išvengtų bet kokių prievartos aktų, kas buvo nuolat pabrėžiama prašant Čenstakavos Dievo Motinos užtarimo, kurios atvaizdai visur buvo matyti sąjūdžio centruose. Kitas Bažnyčios siekis – garantuoti „Solidarumo“ lyderių bendradarbiavimą su Lenkijos intelektualais, kad sąjūdžio veikimas ir idėjinė programa turėtų aiškius nacionalinius tikslus, grindžiamus Bažnyčios socialiniu mokymu bei krikščioniškosios etikos principais.

Ypač svarbus čia buvo popiežiaus Jono Pauliaus II vaidmuo, kuris 1981 metais audiencijoje Vatikane priėmė „Solidarumo“ lyderį L.Valensą ir perspėjo Kremlių, kad susilaikytų nuo karinės invazijos į Lenkiją, kaip tai buvo sukilimų Vengrijoje (1956 metais) ar Čekoslovakijoje (1968) metu. Atsakomojo smūgio susilaukė ir Šventasis Tėvas, prieš kurį 1981-ųjų gegužę buvo įvykdytas pasikėsinimas. Į popiežių Joną Paulių II šūvius paleidęs turkų teroristas Alis Agdža tardymų metu dažnai elgėsi kaip beprotis, tačiau iki šiol liko įtarimų dėl jo galimų ryšių su sovietų KGB ar jo kontroliuota Bulgarijos komunistine saugumo tarnyba.

Skaudžią netektį patyrė ir Lenkijos Katalikų Bažnyčia: 1984 metų spalį komunistinio saugumo agentai žiauriai susidorojo su vienu populiariausių šalies dvasininkų kunigu J.Popieliuška, kurį dar kardinolas S.Vyšinskis buvo paskyręs streikavusių Gdansko darbininkų kapelionu ir kuris buvo tapęs svarbiausiu dvasiniu „Solidarumo“ patarėju. Kunigą pagrobę, sumušę, surišę ir vandens rezervuare prigirdę saugumo agentai buvo teisiami 1985 metais, tačiau šį teismą norėta padaryti farsu, kaltinant nusikaltimo auką ir visą Bažnyčią „provokacijomis“. Toks elgesys sukėlė dar didesnį žmonių pasibjaurėjimą ir nepakantumą moraliai bankrutavusiam režimui, o kun. J.Popieliuškos kapas tapo viena pagrindinių katalikų piligrimysčių vietų.

Vėlesnės popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės į tėvynę (1983 ir 1987 metais), Šventojo Sosto sėkminga diplomatinė veikla bei išskirtinis Lenkijos Katalikų Bažnyčios bendradarbiavimas su intelektualais ir dirbančiaisiais paspartino sovietinio komunizmo žlugimą. Nepadėjo ir šalyje įvestas karo stovis bei „Solidarumo“ lyderių internavimas. Legalizuotas profsąjungų judėjimas laimėjo 1989 m. birželio 4 d. surengtus pirmuosius laisvus rinkimus ir vėliau buvo sudaryta jau ne komunistų vadovaujama vyriausybė.

Popiežiaus Benedikto XVI sveikinimas ir linkėjimai

Minint „Solidarumo“ įkūrimo 25-metį savo sveikinimo laiške popiežius Benediktas XVI pagyrė lenkus ir Lenkijos Katalikų Bažnyčią už vieningumą ir drąsą ginant žmogaus teises nuo totalitarizmo. „Visi suprantame, koks reikšmingas buvo tos profesinės sąjungos („Solidarumo“) įkūrimas Lenkijos įvykiams ir visos Europos istorijai“, – rašė Šventasis Tėvas laiške, kurį rugpjūčio 31 dienos iškilmėse perkaitė apaštalinis nuncijus Lenkijai arkivyskupas Jozefas Kovalčikas. Jis pažymėjo, kad „Solidarumas“ taikiomis priemonėmis paskatino didžiąsias politines permainas, kurios „lenkų tautą išvedė į laisvės ir demokratijos kelią“.

Tas sąjūdis savo pavyzdžiu subrandino išsivadavimo judėjimus ir kitose Rytų bloko šalyse, kurios dėl „istorinės neteisybės iki tol buvo paliktos kentėti už „geležinės uždangos“. Popiežius Benediktas XVI taip pat priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II nuopelnus, kuris, pats iškentėjęs komunizmo priespaudą, stengėsi, kad būtų atstatytas „istorinis teisingumas ir kad Europa vėl galėtų kvėpuoti abiem plaučiais“. Šventasis Tėvas teigė, jog jam gerai žinoma, kaip Jonas Paulius II „rėmė „Solidarumą“ savuoju autoritetu ir, jeigu prireikdavo, gindavo jį veiksminga diplomatija“.

Benediktas XVI patvirtino savo pirmtako veiksmų teisingumą, „kad geriausias įrodymas yra Berlyno sienos griuvimas“ ir Europos Sąjungos plėtra priimant naujas nares iš pokomunistinio regiono. Sveikindamas Lenkijos žmones, kurie „Bažnyčios remiami ryžosi valios, idėjų ir jėgų suvienijimui“, popiežius Benediktas XVI linkėjo jiems džiaugtis ne tik laisve, bet ir šalies ekonomine, šeimų ir visų piliečių gerove.

EPA-ELTA nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"