Pirmasis puslapis
Atmintis
Lietuva
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Ora et labora
Poezija
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Dievui paskirtas gyvenimas

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS

Evangelijos skaitinyje, skirtame Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventės šv. Mišioms, pasakojama apie Jėzaus pradėjimą iš Šventosios Dvasios ir po to sekusius įvykius. Teisusis Juozapas buvo sutrikęs ir mąstė tylomis palikti sužadėtinę, nes įtarė ją svetimavimu. Marija dėl to labai kentėjo, iki slegiančią tylą pertraukė dangaus pasiuntinys, pranešęs žinią apie Jėzaus įsikūnijimą ir jo misiją: jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.

Kaip Juozapas be dangaus šviesos nesuprato paslapties, kurią nešiojo Marija, taip šiandienis pasaulis nesupranta Dievui paskirtojo gyvenimo, kuris yra visiškai panašus į Dievo Motinos Marijos gyvenimą. Šiandien su mumis yra didelis būrys vyrų ir moterų, paskyrusių savo gyvenimą tarnavimui Dievui ir žmonėms; jie Bažnyčioje užima itin reikšmingą vietą.

Lurde apsireiškusioji Švč. Mergelė Marija pasakė: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“. Šitaip ji nusakė tą didžiąją Kūrėjo dovaną, kurią buvo gavusi ateidama į šią žemę. Marija buvo nepaliesta net gimtosios nuodėmės, o jos sūnus Jėzus Kristus savo gyvybės auka sutaikė žmones su Dievu. Dievui paskirtasis gyvenimas yra atsakas į visa apimantį ir labai baisų nuodėmės iššūkį. Kiekviena nuodėmė stumia žmogų tolyn nuo Dievo, bandydama jį įtikinti, jog jis tapsiąs laimingas nepaisydamas Dievo valios. Tuo tarpu Dievui pasiaukojusieji savo gyvenimu tvirtina, jog visiškas pasiaukojimas Dievui, patikint Jam visą save, – kūną ir sielą, protą, troškimus ir laisvę, – yra be galo prasmingas ir suteikia didelės laimės.

Marija išganymo istorijoje buvo tyli pagalbininkė, padėjusi Jėzui ateiti į šią žemę. Dievui pasiaukojusiųjų misija panaši – padėti savo kartos žmonėms lengviau surasti kelią pas Dievą. II Vatikano Susirinkimas vienuoliškajam gyvenimui priskiria pranašišką funkciją. Dokumente „Lumen gentium“ sakoma: „Evangelinių patarimų prisiėmimas iškyla kaip ženklas, galintis ir turintis veiksmingai patraukti visus Bažnyčios narius uoliai atlikti savo krikščioniškojo pašaukimo pareigas. Vienuolių luomas liudija Kristaus atpirkimu įgytą naują ir amžiną gyvenimą, skelbia būsimąjį prisikėlimą ir dangaus karalystės garbę. Jis ypatingu būdu atskleidžia, kad Dievo karalystė yra aukščiau už visus žemiškuosius dalykus ir kad jos reikalavimai yra aukščiausi“ (LG, 44).

Prieš dvidešimt penkerius metus aš nusikaltau sovietų valdžiai, nes, kalbėdamas per kunigo laidotuves, pakviečiau melstis ne tik už pašaukimus į kunigystę, bet ir už pašaukimus į vienuolynus, į Dievui paskirtąjį gyvenimą. Šis pamokslas buvo įsegtas į mano baudžiamąją bylą. Kodėl anuomet sovietų valdžia taip bijojo vienuolių, jog net buvo uždraudusi jiems egzistuoti? Dar anksčiau panašiai elgėsi caro valdžia. Ką bloga sovietų valdžiai galėjo padaryti vyrai ir moterys, Dievui pažadėję neturtą, skaistumą ir klusnumą? Taip, šitie žmonės išties yra pavojingi, nes jie renkasi nekompromisinį gyvenimo kelią. Niekas negali užginčyti jų apsisprendimo dvasiniam žygdarbiui.

Neseniai vienas lietuvis sportininkas su burlente nuplaukė iki Švedijos. Spauda su pasigėrėjimu rašė apie jo žygį jūros bangomis. Tačiau šiam vyrui reikėjo įtempti jėgas tik keliolika valandų. Dievui pasiaukojusiems, davusiems skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus, įtempti jėgas reikia visą gyvenimą. Jie visam gyvenimui atsisako šeimos, savo nuosavybės ir ieško, kaip tobuliau atsiliepti į Dievo meilę. Pasaulio vaikai net neįsivaizduoja, kad šitaip galima gyventi ir būti laimingiems.

Nūdienos erotizuotame, aukso veršį garbinančiame pasaulyje, kuriame žmonės ieško tik naudos, malonumų ir aukščiausia laime laiko savo norų tenkinimą, vienuoliai savo gyvenimu skelbia, kad visa tai yra apsigavimas. Neįmanoma rasti laimės ten, kur nėra tikros meilės ir kur Dievas nelaikomas didžiausia vertybe. Ne daiktai, bet Dievas gali pasotinti žmogaus troškimus. Net gražiausia žmogaus meilė, jei norima, kad ji nesudužtų, turi būti įsišaknijusi Dieve. Žmogų padaro didį ne savo valios ieškojimas, ne kitų valdymas, bet nuolatinis nusilenkimas Dievo valiai. Visa tai pasauliui atrodo kvailystė, bet Dievui pasiaukojusieji mąsto apaštalo Pauliaus mintimis: „Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 23).

Dievui pasiaukojusieji atsiliepia į tris didžiausius mūsų dienų iššūkius. „Pirmasis iššūkis, kaip teigė popiežius Jonas Paulius II, yra hedonistinė kultūra, kuri seksualumą atleidžia nuo visų objektyvių moralės normų, laikydama jį vien tik žaidimu arba preke ir, visuomeninių bendravimo priemonių padedama, paverčia jį tam tikra instinktų stabmeldyste. Viso to pasekmės akivaizdžios: tai visokiausi piktnaudžiavimai, kuriuos lydi begalinės paskirų asmenų ir šeimų psichinės ir moralinės kančios. Pašvęstasis gyvenimas į tai atsiliepia džiugia tobulo skaistumo praktika, žmogiškame trapume slypinčios Dievo meilės galybės liudijimu. Kristuje galima mylėti Dievą visa širdimi ir, iškeliant tą meilę virš kiekvienos kitos meilės, su Dievo laisve taip pat mylėti kiekvieną kūrinį“ (Vita consecrata, 88). Šitas vienuolių liudijimas šiandieniniame pasaulyje yra labai reikalingas, nes jis teigia, jog galima kilniai mylėti, laikytis drausmės ir nepatekti instinktų vergovėn.

„Kitas iššūkis yra nuosavybės ištroškęs materializmas, kuris nekreipia dėmesio į pačių silpniausių žmonių poreikius ir kančias. Pašvęstojo gyvenimo atsakas jam yra evangelinio neturto profesija, dažnai lydima aktyvaus įsipareigojimo remti solidarumą ir meilę. Kaip daug pašvęstųjų asmenų savęs netausoja ir visas jėgas skiria šio pasaulio mažiausiems! Tautos iš tiesų turi būti didžiai dėkingos tiems sumaniems veikėjams ir veikėjoms, kurie nenuilsdami kilniai prisidėjo ir prisideda prie pasaulio sužmoginimo. Evangelinis neturtas savaime yra vertybė, nes primena pirmąjį palaiminimą sekant beturčiu Kristumi. Svarbiausia jo prasmė – liudyti Dievą, tikrąjį žmogaus turtą“ (Vita consecrata C, 89–90).

Dabartiniame pasaulyje piktnaudžiaujama laisve: ji atskiriama nuo tiesos, moralės normų ir pagarbos kitam asmeniui. Šis netinkamas naudojimasis laisve priveda prie baisaus neteisingumo ir prievartos. Dievui pašvęstasis gyvenimas, kuris ieško ne savo, bet Dievo valios, yra atsakas į piktnaudžiavimą laisvės dovana. Vienuolis nori būti toks klusnus Kristui, kaip šis buvo klusnus dangiškajam Tėvui. Per šį klusnumą patiriamas Jėzaus pažadėtas palaiminimas tiems, „kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28); (plg. Vita consecrata, 92).

Vienuoliški įžadai – tai ryžtingai ir radikaliai apsisprendusio žmogaus kelias Dievo link. Šitie žmonės yra „pasaulio šviesa“ ir „žemės druska“. Užtat sovietų valdžia jų taip bijojo. Pasakyčiau dar daugiau: dėl to jų bijo visas pragaras. Pragaras nebijo tik tų, kurie tariasi tikį Kristų, bet savo kasdieniame gyvenime daro nuolatinius moralinius kompromisus.

Šiandien Bažnyčia mini Sopulingąją Švč. Mergelę Mariją, kuri, kaip matome iš Evangelijos, stovi po Kristaus kryžiumi. Stovėti po Kristaus kryžiumi yra pašaukti visi Dievui pasiaukoję asmenys. Ačiū jums, kad stovite po Kristaus kryžiumi drauge su Dievo Motina. Ačiū jums, seserys ir broliai, kurie išdrįsote paaukoti gyvenimą Dievo ir žmonių tarnystei. Mes jus mylime ir jums maldoje linkime viso geriausio, ko tik gali palinkėti dėkingumo kupinos širdys.

Pamokslas, pasakytas rugsėjo 15-ąją, baigiant Šiluvos atlaidus

© 2005 "XXI amžius"