|
Poezija
Kun. Robertas Pukenis
 |
|
Kun. Robertas Pukenis
|
Kun. Roberto Pukenio pamokslų klausytojai
paprašė, kad jis išspausdintų poetinės prozos.
Kun. Robertas Pukenis, pavadintas poetu, atsakė:
Aš nesu poetas.
Aš tik tikėjimo šauklys ir laisvės karys.
Aš nieko kito neturiu,
tik ją vieną myliu Tėvynę.
Kaip man išeina, taip ir parašau,
bet kartais tylėti negaliu.
O kaip pasiilgau vienatvės ir tylos,
Atrodo, mūza pašauks mane...
Ir jos žodžių aidas Tavo vardą atkartos...
Į Mažąją Lietuvą
Ji taip arti, šalia.
Ji glaudžiasi vingiuota siena prie Lietuvos,
istorija, tragišku likimu ir žuvusiųjų krauju
ta pačia siela vienos tautos.
Tenai lietuvininkai gyveno.
Ir atrodo sapne verkiu:
sugrįžkit baltai, nadruviai, skalviai.
Šaukiu aš protėvių dvasia,
Ar dar gyva?
Ir atsiliepia ji Mažvydo balsu:
Broliai seserys, imkite mane ir skaitykite...
Pasidalykite gimtinės duona.
Čia kvepia ajerais ir tie patys miškai, laukai.
Donelaičio Metuose jauti būrų vargą su kraupu?
Saulelė budina jau svietą ar tu girdi šios žemės šauksmą?
Ar dar meni Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimą?
Tie patys veidai ir atgyjantys vardai:
Bretkūno lietuviškoji Biblija,
Rėzos surinktos dainos lyg sesučių kaspinai.
Čia brendo ir augo Tėvynė.
Atsiliepkite, tautiečių vėlės iš dausų:
Brodovski, Kalvaiti, Merlinai, Milkau, Šulcai, Švoba, Vydūnai,
kaip litanijoj aš jus kartoju, sugrįžkite į mūsų būtį, milžinai!
Ir Valančiaus pašaukti knygnešiai iš Tilžės ėjo
į Didžią Lietuvą ir sėjo laisvą lietuviškąjį žodį čionai.
O dabar užžėlę takai, spygliuota viela, Kaliningradskaja oblast...
tranzit...
Baltijos banga skalauja tavo žemę
kaip negyjančią žaizdą.
Bet ne amžinai,
mes, apsigaubę prisikėlimo saule, rodysime pasauliui,
kad Mažoji Lietuva yra mūsų širdies žaizdras.
Rugpjūčio 23-iajai
Tėvyne,
šiandien tu prisimindama sąmokslą,
kuris išdraskė likimus,
sušaudė dainas,
apsigaubei juodu kaspinu.
Ir stovi lyg pieta,
skaičiuodama vargo dienas,
savo pražuvusius vaikus.
Tokia jau mūsų istorija ir tokia dalia.
Tačiau negi amžinai raišiosime žaizdas?
Užteks juodos skaros.
Mes nugalėjome, teskamba pergalės daina
Mes esam didelė tauta, kad sutraukėm grandines.
Obeliskas Tavo vardą kartoja:
Hosana, Aleliuja Lietuvai!
Viešpatie, pasigailėki Nemuno šalies.
Ir debesys tau moja:
Sugrįžkit, paukščiai,
skrendantys laimės ieškoti!
Ar nepasiilgsite piliakalnių šventų
ir giesmės vakare prie pilies?
Kas gi čia duoną augins?
Sargyboj prie laisvo ugniakuro stovės?
Ar dar lietuviška lopšinė sodžiuje skambės?
Malda, pavirtusi gintarine ašara,
ant tavo veido tyliai šnabždės.
O kryžiai lyg žmonės rankomis susikabinę
ant Baltijos Kelio parimę,
keliauja į Mažąją ir Didžiąją Lietuvą.
Perlas
Jis žėri spalvomis ir taurumu, paslaptingu grožiu.
Bet ir žmogaus širdis yra kaip perlas
arba dulkės su voratinkliais.
Suklupusio tyla ... kankinamai sunki
prisiminimų graužatis.
Nemigo nakty Tavęs ilgėjaus,
Tavo tyro veido, šilumos, žvilgsnio šviesos.
Tik pasigailėk manęs, Viešpatie,
aš kaip latras ant kryžiaus kartojau:
ar tikrai aš būsiu Tavo rojuj?
Kaip Magdalena bučiuoju Tavo kojas,
Rūpintojėli, medžių šešėliais pridengsiu Tavo veidą nuo kaitros,
tik laimink tėviškėlę.
Tau surinkę deimantus ir gintarą,
nupinsim rožinio karolius prie vakaro žaros.
Atgaila
Mano siela nerami glaudžias prie Tavęs.
Ak, kaip miela išsilieti prie altoriaus ilgesio malda,
kad parašyčiau atgailos eiles.
Kartais ir vienas žvilgsnis įžiebia kibirkštį. Žaizda.
Ir vienas žodis įstringa sieloje.
Neatsargus tik vienas žingsnis ir tu lyg duobėje.
Tada jau pajunti, kokia dangaus mėlynė skaidri, tyra,
Koks gaivus oro gurkšnis, ir tiesi rankas į saulę.
O mano ilgesy, gyvenimo giesme.
Žodžiai dega lyg žarijos saujoj:
Tau, Viešpatie, dėkoju, myliu Tave,
Atleisk ir vėl palaiminki mane.
Kartoju lyg pamišęs miserere mei,
Kristau, juk tu mano kelias ir pasaulio šviesa.
Testamentas
Dulkė buvau ir dulke pavirsiu.
Gal šį vakarą, kai saulė skausmingai užges?
Rytoj, poryt o gal dar tavo žvilgsnis ilgiau mano kelionę pratęs?
Tik dar norėčiau palaistyt laisvės gėlę,
Pakurstyti altoriaus šventą ugnį.
Geriau sudegti, negu smilkti,
Pavirsti viesulu vėjo daina, kad aplėkčiau Mažąją ir Didžiąją
Lietuvą. Sustojus Tolminkiemyje, pasišnekėsime su Mažvydu, Donelaičiu,
Vydūnu.
Iš a, b, c pažyra žodžių lyra lyg Dovydo psalmės atgailos,
Kristau, pasigailėki Lietuvos!
O kai angelas man sparnais pamos, širdis sustos.
Sustingusi dangaus mėlynė akyse įsmigs.
O kodėl tada trūnyti žemės gelmėse?
Geriau sudeginkit mane
ir išbarstykit pelenais ant Nevėžio krantų, prie Švč. Trejybės bažnytėlės.
Jau man tas pats, nors ir sumindžiotų praeiviai, skubantys gatve.
O gal dar aš išaugsiu į medį ar rožės žiedą, pievą?
Jeigu Tėvynė atsidurs pavojuje, aš vėl sugrįšiu iš dangaus,
krisdamas liepsna, kad degtų sukilėlių laužai.
Ir vėl bučiuoju altoriaus kryžių,
drauge žengdamas į amžiną prisikėlimo rytą.
Panevėžys
Kun. Jonas KATULIS
 |
|
Kun. Jonas KATULIS
|
Kas nesutilps į žemės dainą
Gyvenimas pasirodė (1 Jn 1,2)
Gyvenimas jau pasirodė
Jau apsireiškė kiekvienam...
Ir tu turi Jo žvilgsnį, žodį.
Neleisk jam likti nebyliam. Gyvenimas jau pasirodė.
Ar sutikai jau Jį, ar ne?
Ieškok, širdie tave Jis guodė.
Atrasi Jį... gal silpnume.
* * *
...Tas žvilgsnis iš labai toli...
Kas čia, arti, kaip ir nemato;
Ką ten regi, kur tu eini?
Neklausk su skepsiu diplomato...
Rengiuos, einu matai gerai
Tenai jau kur visi pareina...
Norėjau perduoti tam tai,
Kas nesutilps į žemės dainą.
O Dieve, Tu esi
O Dieve, Tu esi
Tikrų tikriausias!
Nebus dalia tamsi
Tavęs kas klausis.
O Dieve, Tu esi
Gerų Geriausias.
Tegul visi visi
Tik Tėve šauksis.
O Dieve, Tu esi
Visiems mums Viskas;
Tavy Viltis šviesi
Mūs Jėzus Kristus.
2004
m. rugsėjo 9 d.
* * *
Jau pragaras ant kojų.
Visur jau parengtis...
Nepaisiau, nežinojau
Todėl skaudi lemtis...
Budėk, širdie, budėki
Negęsta kibirkštis...
Pats sau, žmogau, padėki
Ir Dievo šaukis vėl.
Kol veikia, šnekas
Kaino sindromas...
Tol mūsų takas
Kaip poligonas.
Versmė Tavo širdies
Ištroškę prie šaltinio,
Sušalę prie ugnies.
Mus šildo ir gaivina
Versmė Tavos širdies.
2003
m. vasaris
Jausti su Bažnyčia
Vienu širdies ritmu
Gyvendami Bažnyčioj
Vidaus tuo jaukumu
Mes traukiam Jon netyčia.
Akimirkų gelmė
Akimirkų gelmė
Tau kartą atsivers
Kai mirštantis sudie
Dar neik... pabūk ištars
* * *
Viešpatie, pradėti
Vargą nuo pradžios;
Bet ir nežiūrėti
Kaip kas keverzos.
Viešpatie, palaimink
Žino juk visi
Tiktai tavo baimėj
Bus vaga tiesi.
* * *
Sulauk manęs, o Dieve, tikro
Sulauk manęs, gana skurdaus.
Sulauk ne pozoj kaip artisto
Sulauk manęs kaip to sūnaus.
Dievo kūryba tęsiasi,
arba
Kūrėjo žvilgsniu
Tu kurdamas vyrą
Matei jame Kristų,
Kai moterį tvėrei
Jinai Marija...
Kūryba netyla
Žavėtis tuo drįstam
Per juos tik ir vėlei
Atgims žmonija.
2002
m. lapkričio 23 d.
Mūsų dienų paradoksai
Oi brangiai pirkta
Šita vakcina;
Tiek metų virta
Bendram katile,
Tiek užkrėsta jau
Šita bacila...
O mūsų dienom,
O mūsų laikais
Kokiu tai būdu
Ji tampa skiepais
Pačių užkrėstiesiems
Pasveikti.
2002
m. lapkričio 26 d.
Rusijai motulei
Prie tavo ikonų pasauly garsių
Suglumęs sustoju, dėkoju, meldžiu
Už širdį taip plačią ir gerą sykiu
Daug krito nuo priešų, daugiau nuo savų.
Prie tavo svajonių, viltingų šviesių
Jau laikas ateiti gerovei visų,
Juk tiek iškentėta, sudėta aukų
Užtektų pasaulį nuplaut tuo krauju.
Kulautuva
© 2005 "XXI amžius"
|