Pirmasis puslapis
Atmintis
Lietuva
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Ora et labora
Poezija
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Jėzuitai įrodė, kad mokykla gali išugdyti asmenybę

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis kalba konferencijoje, skirtoje Jėzuitų gimnazijos atkūrimo dešimtmečiui

Vilniaus jėzuitų gimnazija Valdo Kopūsto (ELTA) nuotraukos

Katalikai tėvai turi tokias pat teises į valstybinį savo vaikų mokslo finansavimą, kaip ir kiti mokesčių mokėtojai, tačiau tai iki šiol tenka įrodinėti politikams ir valdininkams. Taip Vilniaus jėzuitų gimnazijos 435-ųjų įkūrimo ir 10-ųjų atkūrimo metinių minėjime teigė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Rugsėjo 9-ąją šiai progai skirtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje jėzuitų auklėjimo principais besiremiantys jaunimo ugdytojai diskutavo, ar į vartotojiškosios visuomenės poreikius atsiliepti verčiama mokykla šiandien gali išugdyti visapusišką - dvasingą, intelektualią, gebančią prisiimti vertybinius įsipareigojimus asmenybę, kuri būtų pasirengusi tarnauti kitiems.

Viena seniausių Lietuvos vidurinio mokslo institucijų - Collegium Vilnense Societatis Jesu - įsteigta 1570 metų liepą. Iš pradžių čia skaitytos logikos paskaitos, vėliau imta mokyti matematikos, teologijos, hebrajų kalbos.

XVIII a. viduryje, po sunkaus karų, okupacijos ir marų šimtmečio, jėzuitų kolegija prie Vilniaus universiteto buvo pertvarkyta į kilmingųjų kolegiją. Tačiau, paskelbus jėzuitų ordino panaikinimą, prie Šv. Kazimiero bažnyčios ir vienuolyno įsikūrusios kolegijos pastatai sunyko, o vėliau caro valdžios buvo atiduoti kareivinėms.

Jėzuitų gimnazijos atkūrimui pradėta rengtis tik 1918-aisiais. Lenkams išvijus bolševikus, prie Šv. Kazimiero bažnyčios įsikūrę Lenkijos provincijos jėzuitai 1921 metais senuose kilmingųjų pastatuose atidarė Jėzuitų berniukų gimnaziją.

1939-1940 metais Vilniaus jėzuitų gimnazija veikė kaip Kauno jėzuitų gimnazijos filialas, tačiau sovietų okupacinė valdžia ją uždarė. Pokario metais jėzuitų gimnazijos patalpose buvo atidaryta Vilniaus pirmoji berniukų gimnazija, kuri vėliau pertvarkyta į Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Tikriesiems šeimininkams - jėzuitams gimnazijos pastatai sugrąžinti tik 1994 metų lapkritį. Nepraėjus nė metams - rugsėjo 11 dieną gimnazijos klasėse jau šurmuliavo moksleiviai. Šiuo metu vienoje iš 120 Europos jėzuitų mokyklų mokosi 641 gimnazistas, dirba 54 pedagogai.

Sveikindamas tėvus jėzuitus ir gimnazijos bendruomenę šventės proga, A. J. Bačkis priminė, kad dėl garbės būti Collegium Vilnense Societatis mokyklos įpėdiniais su gimnazija konkuruoja ne bet kokia įstaiga, o Vilniaus universitetas. „Tačiau svarbu ne tai. Svarbiau, kas iš tiesų tęsia garbingas auklėjimo bei mokymo tradicijas, kurias Lietuvoje steigė tėvai jėzuitai. Ir šia prasme jūs neturite varžovų“, - pabrėžė ganytojas. Kardinolo žodžiais, Vilniaus jėzuitų gimnazija yra gyvas įrodymas, koks svarbus Bažnyčios vaidmuo švietime, moksle ir kultūroje. Į šią mokyklą veržiamasi taip pat, kaip ir tuomet, kai ji buvo vienintelė, o ne viena iš septyniasdešimties Vilniaus vidurinių mokyklų.

„Visus sąmoningus tėvus, mokytojus, visus atsakingus žmones jaudina klausimas: „Ar mokykla, verčiama atsiliepti į vartotojų visuomenės poreikius, šiandien gali išugdyti visapusišką – dvasingą, intelektualią, gebančią prisiimti vertybinius įsipareigojimus, pasirengusią tarnauti kitiems – asmenybę?“ Jėzuitų gimnazijos veiklos dešimtmetis liudija – taip, labai sunkiai, bet gali“, – teigė kardinolas. Pasak jo, keldami aukštus ir sudėtingus ugdymo tikslus, tėvai, mokytojai susidūrė su sunkumais, grūmėsi su laikinomis nesėkmėmis, su cinišku tam tikros visuomenės dalies požiūriu: „Leisiu vaiką į elitinę mokyklą, o tas katalikiškas auklėjimas man nerūpi“. Kur kas labiau apmaudu, kad teko ir iki šiol dar tenka politikams, valdininkams įrodinėti, jog katalikai tėvai yra lygūs visuomenės nariai, turintys tokias pat teises į valstybinį savo vaikų mokslo finansavimą, kaip ir kiti mokesčių mokėtojai. Belieka tikėtis ir linkėti, kad nebereikės dėl šių dalykų ilgai diskutuoti ir kovoti ateityje.

Kardinolas, prisimindamas pernai minėtus jubiliejinius Šventojo Kazimiero metus, vis mato akyse tą nuostabų vaizdą, kaip, nepabūgę šalto lietaus, išbaidžiusio miestiečius, gimnazijos moksleiviai su begaliniu entuziazmu dalyvavo iškilmingoje eisenoje iš Arkikatedros į Šv. Kazimiero bažnyčią, kaip vaidino, giedojo, dalijo popierines lelijas. „Tokie mane pasiekiantys vaizdai arba liudijimai apie moksleivių karitatyvinį darbą ligoninėse, prieglaudose byloja, kad jums iš tiesų pavyksta ugdymą grįsti krikščioniškos laisvės, teisingumo ir meilės dvasia. Pavyksta religinį auklėjimą susieti su visais kitais oficialiosios programos dalykais. O svarbiausia – kad iš tiesų keliate vaikams ir jaunuoliams Kristų kaip gyvenimo idealą“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė kardinolas A.J.Bačkis.

Jis taip pat palinkėjo Dievo palaimos gimnazijai ir visiems ugdytiniams, Dievo palaimos, kantrybės, išminties mokytojams ir ramybės jų šeimoms.

Švenčiant mokyklos atkūrimo dieną, Šv. Kazimiero bažnyčioje šv. Mišias aukojo kardinolas A.J.Bačkis (jo ta proga pasakytą pamokslą spausdiname šalia) ir Lietuvos jėzuitų provinciolas Aldonas Gudaitis.

XXI, ELTA

Sąmoningos tarnystės kitam ugdymas

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS,

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Sveikinu Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokytojus bei auklėtojus, moksleivius bei jų tėvelius, švenčiančius dešimtąsias gimnazijos atkūrimo metines. Džiaugiuosi, kad šis švietimo ir dvasingumo židinys skleidžia tikėjimo, dvasios ir mokslo šviesą.

Ką tik Evangelijoje girdėjome Jėzaus žodžius apie gerą medį ir jo vaisius. Ši Evangelija gali būti dvejopai pritaikyta šios dienos šventei. Visų pirma gimnazija jau gali matyti savo darbo vaisius, nes ne viena abiturientų karta subrendo šioje mokslo įstaigoje. Jaunuolių, baigusių Jėzuitų gimnaziją, galime sutikti ne tik pasaulietinėse įstaigose, bet ir Bažnyčioje. Kunigai, vienuolės, Bažnyčios sielovados bendradarbiai – tai vis gražūs gimnazijos vaisiai, kurie džiugina ir auklėtojus, ir mus visus.

Tačiau vaisius veda tik subrendę medžiai, o medis auga ilgai. Apmąstydami Evangelijos mintį, atsigręžkime į šeimos augimą ir dvasią, nuo kurios didžiausia dalimi priklauso, kokie bus mokyklos darbo, ugdymo ir auklėjimo pastangų vaisiai. Deja, mūsų šeimos šiandien patiria didelę krizę.

Modernioji kultūra niokoja šeimą ir jos prigimtines teises, siūlydama laisvę, malonumus, naudą ir lengvą praturtėjimą. Reliatyvizmo idėjos vis labiau įsiskverbia į mūsų namus atnešdamos sumaištį, nerimą, skausmą ir nusivylimą. Televizijos ekrane ir spalvinguose žurnalų viršeliuose besipuikuojantys jauni vyrai ir moterys už kadro išgyvena skaudžias gyvenimo dramas. Motinos, dėl savo laisvės ir malonumo atsisakiusios auginti vaikus, tampa vienišos ir nelaimingos. Moralinių orientyrų netekusioje šeimoje įsivyrauja pragmatizmas, karjerizmas, kuris išsekina sielas, paversdamas žmones vartotojų visuomenės sraigteliais. Tai liūdna ir net, sakyčiau, tragiška mūsų visuomenės padėtis, kuri negali nekelti susirūpinimo. Todėl noriu šiandien kreiptis į visus, kurie auklėja jaunimą, būsimąją mūsų tautos šeimą, kviesdamas su atsakingumu ir kantria meile sugrąžinti šeimai jos tikrąsias vertybes ir reikšmę.

Jūs visi atėjote čia prašyti Viešpaties pagalbos savo vaikams, jaunimui. Jėzus šiandienos Evangelijoje sako: Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie, o nedarote, ką sakau?“ Toliau Jis paaiškina, ką reiškia vykdyti Jo žodį: tai statyti namą su giliai iškastais pamatais. Tik tokio namo nenugriaus gyvenimo potvyniai.

Tėvų ir vaikų pasirinkimas mokytis katalikiškoje gimnazijoje liudija, kad jie nori savo vaikų gyvenimą pastatyti ant tvirtų pamatų. Kokie yra tie pamatai? Kuo remiasi jėzuitų ugdymo programa? Joje skaitome, kad svarbiausias tikslas – sąmoningas tarnystės kitam dvasios ugdymas. Asmens kompetencija vertinama kaip nesuinteresuotos tarnystės kitiems išraiška. Tai be galo svarbūs ir gražūs tikslai. Tiesa, jie labai nemadingi mūsų dienų pasaulyje ir Lietuvoje. Šie tikslai kviečia atsispirti vartojimo kultūros taisyklėms, kurios skelbia, kad esminis svertas kovoje už įsitvirtinimą visuomenėje yra pinigai ir konkurencija.

O juk visa Evangelija mus moko tarnauti kitiems. Kristus, atėjęs į žemę, ne tik mokė, bet ir pats tarnavo. Tarnystė neatskiriama nuo meilės. Dievo ir artimo meilė kiekvieną žmogų atgręžia į tarnystę ir pagalbą. Gražu, kad Jėzuitų gimnazijos moksleiviai ne tik mokosi, bet ir yra aktyvūs meilės tarnystės puoselėtojai. Senelių, ligonių, našlaičių lankymas, maitinimas, pagalba – tai meilės žygdarbiai, kurie ugdo jaunoje širdyje atodairą, užuojautą ir gailestingumą.

Augti meilei jauno žmogaus širdyje reikia tikėjimo aplinkos. Nepakanka vien mokyklos, būtina, kad tikėjimas, meilė juos lydėtų ir šeimoje. Kyla klausimas, kaip namuose sukurti krikščionišką aplinką.

Daugelyje šeimų labai stinga bendravimo. Šeimos nariai be galo užimti savo reikalais, o trumpas bendro buvimo valandėles pasiglemžia televizorius, kuris perša savo dėsnius. Jeigu trūksta šeimos bendravimo, neįmanoma dalytis tikėjimu, kyla įvairiausių nesutarimų, nes šeimos nariai menkai pažįsta vieni kitų poreikius ir problemas. Tėvai ir vaikai atitolsta, jaunimas ieško ir randa atsakymus į gyvenimo klausimus gatvėje, o ne namuose.

Negalima nepaminėti, kad dar nedaugelis tėvų patys rūpinasi brandžiu savo ir savo vaikų tikėjimu. Neretai iš tikėjimo visumos pasirenkama tai, kas patinka, paliekant nuošalyje tikėjimo aspektus, reikalaujančius daugiau asmeninių pastangų. Tokiu atveju tikėjimas lieka teorinis arba, kaip dažnai sakoma, šventinis dalykas. Toks tikėjimas turi mažai įtakos mūsų kasdieniam veikimui. Visi sutaria, kad tikėjimas ir vertybės priimamos tik tuomet, kai jomis gyvenama. Ir tai ne kieno kito, o šeimos uždavinys.

Niekas geriau už šeimą neperteiks moralės, kilnių poelgių, religinio patyrimo, atsakomybės, ištikimybės principų. Tačiau tai turi būti ne žodžiais sakoma, bet tėvų gyvenimu liudijama. Anksčiau tikėjimas šeimose būdavo perduodamas kasdienio patyrimo dėka: vaikai matydavo besimeldžiančius tėvus, sekmadienį visi drauge eidavo į bažnyčią, tėvų poelgius lemdavo jų religiniai įsitikinimai. Juos vaikai natūraliai perimdavo iš tėvų. Parapija, mokykla tik pagrįsdavo pasirinkimo motyvus, sustiprindavo ir praplėsdavo patirtį. Šiandien daugelyje šeimų juntama tikėjimo tuštuma, todėl tikėjimą perduoti tampa vis sunkiau. Žodžiai netenka prasmės, jeigu jie nėra įkūnijami.

Krikščioniška šeima yra ta, kuri gyvena krikščionišką gyvenimą. Visų pirma jį lemia tėvų sutarimas, namų atmosfera. Popiežius Benediktas XVI jaunimo dienų Kelne metu ragino jaunimą iš naujo atrasti sekmadienį. Tai ypatinga diena visai šeimai. Bendra malda prie Viešpaties altoriaus, tikėjimo maitinimas Eucharistija ir Dievo Žodžiu, bendri pietūs, pasivaikščiojimas, pokalbiai – tai šeimos gyvybingumo ir šventumo pamatas.

Tėvai dažnai susirūpinę savo vaikų akademiniu formavimu, tačiau nevalia pamiršti ir religinio ugdymo, tokio svarbaus jų ateičiai. Negalime šio ugdymo palikti vien mokyklos programoms. Šeimoje, kurioje vyrauja egoistiniai, netvirti santykiai, kurioje nesimeldžiama ir netarnaujama vienas kitam ir artimui, bus ištrinama tai, kas su pasiaukojimu buvo ugdoma mokykloje. Išmokti krikščioniškai gyventi nukrikščionėjusioje visuomenėje – vadinasi, gyventi gyvu tikėjimu, o ne vien tradicijomis. Tikėjimas turi būti grindžiamas Dievo ir artimo meilės patirtimi. Tik tuomet subręs tvirtos asmenybės, gebančios dalytis savuoju tikėjimu, nebijančios abejonių ir nesigėdijančios savojo tikėjimo. Tik toks tikėjimas atlaikys neramių laikų audras.

Visi mes trokštame, kad mūsų jaunimas būtų tvirtas savo įsitikinimais ir tikėjimu, kad skleistų aplink save gėrį ir džiaugsmą. Išugdyti vientisą ir brandžią asmenybę galėsime tik visi drauge, tik nuoširdžiai bendradarbiaudami. Melskime Dievą pagalbos šiame svarbiame, nelengvame kelyje, kuriame šeima, mokykla ir Bažnyčia suvienija savo jėgas ugdydama naują žmogų.

Pamokslas, skirtas Vilniaus jėzuitų gimnazijos atkūrimo dešimtmečiui, pasakytas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje rugsėjo 10 dieną

© 2005 "XXI amžius"