Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Visas gyvenimas – pamokslas be žodžių

Kun. Pranciškaus Basčio gimimo 90-osioms metinėms

Vytautas ŠULSKIS

Kun. Pranciškus Bastys – Lekėčių klebonas

Nežinomo dailininko tapytas kun. Pranciškaus Basčio portretas

Kun. P.Basčio suremontuota Lekėčių bažnyčia 1958 metais

Mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję

(Apd 4,20)

Kai šis kunigas atvyko į Ariogalą, mums, to meto gimnazistams, pasirodė, kad skaisčiau prašvito tikėjimo pasaulis. Kiekvieną sekmadienį eidavome į Votyvos šv.Mišias, kad galėtume išklausyti jo pamokslo. Mums atrodė, kad pamokslą jis sako mums, jaunimui. Jo santūri laikysena, kalba labai veikė, traukė. Mes eidavome iš jo skolintis knygų, pasikalbėti.

Mūsų gerbiamas ir mylimas kunigas Pranciškus Bastys (1915-1984) gimė Skirsnemunės parapijoje, Geišių kaime, 1915 m. spalio 2 d. Kad Pranukas tapo kunigu, turėjo įtakos šeima ir jo teta, tėvo sesuo Kotryna, pas kurią vaikystėje teko gyventi. Teta jį auklėjo labai gerai, mylėjo, išleido į mokslus. Vasaromis Pranelis ganė karves, avis Nemuno pakrantėje, maudėsi, žvejojo, paaugęs šienavo, padėjo tetai tvarkyti senovišką bitinėlį. Tas bičių pamėgimas išliko jam iki pačios senatvės, gal teisingiau – iki kol buvo galimybės turėti savo bityną. Ne vienas parapijietis ragavo jo bičių medų, kurio jis negailėjo sergantiesiems, seneliams, vaikams. Pats darė avilius, ragino bitininkauti, dovanojo spiečių, dažnai ir su aviliu, paties padirbtu.

Kai lankiausi Basčių tėviškėje Geišiuose, žmonės pasakojo, kad visi Basčiai buvo darbštūs, tvarkingi, taupūs. „Žiūrėk, - sako mane atvežęs vairuotojas, rodydamas į brolio Antano ūkį, - viskas padėta, sužiūrėta, sutaisyta, nieko pašaliais nerasi. Ir dyko nerasi“. Apie brolį Pranciškų sesuo Anelė prisimena: „Retai atvažiuodavo. Kad ir laiko neturėjo. Vis dirba ir dirba. Net kurpes padarydavo. Ir nunešdavo tam, kas neturi“.

Pranciškus 1926 metais baigė Geišių pradžios mokyklos tris skyrius, po metų – Jurbarko pradinės ketvirtą skyrių ir įstojo į Jurbarko gimnaziją. Pasibaigė vaikystė. Atėjo apsisprendimo metas. 1934 metais baigęs Jurbarko valstybinę gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1939 metais. Draugai, su juo mokęsi seminarijoje, prisimena: „Mes, draugai, matėme seminarijoje jį visuomet ramų. Jis niekuomet nieko neužgaudavo, niekuomet nepastebėjome meluojant. Ramybė ėjo iš vidaus“ (kun.J.Voveris).

Seminarijoje buvo paskirtas klierikų dekanu – tarpininku tarp vyriausybės ir alumnų. 1939 m. birželio 18 d. Skirsnemunėje – jo primicijos. Džiaugėsi tėvai, broliai ir seserys, bet daugiausia – teta Kotryna. Ji išleido į mokslus, iš jo daug tikėjosi. Jos viltys išsipildė – Pranciškus tapo pavyzdingu kunigu, parapijiečių laikomas šventuoju.

Paskiriamas į Šaulius prie Šv.Jurgio bažnyčios. Vikaras yra vikaras, sakytume, klebono pagalbininkas dar ne tikras parapijos šeimininkas. O jo svajonė tokia: „Troškau nors vienerius metus gyventi, kad paragaučiau kunigiško gyvenimo“. Po trejų metų – 1942-aisiais – perkeliamas į Ariogalą. Čia dirbo šalia klebono kun. Simanavičiaus. Bažnyčia neseniai pastatyta, mūrinė, balti bokštai iš toli šviečia. Graži, erdvi. Kaip tik tokio kunigo čia ir reikėjo, nes klebonas turi reikalų per akis – ūkis nemažas, talpiuose tvartuose gyvulių sausakimšai, reikėjo gerokai suktis. Klebonija – didelis namas. Palėpės dviejuose kambariukuose gyvena kun.P. Bastys. Dieną jam darbo per akis – šešių (1934 metų net septynių) skyrių mokykla (čia dėsto tikybą), o dar kaime kelios. Berniukas jam pakinko arkliuką, ir kunigas važiuoja į kaimo mokyklą. Klebonas griežtokas, taupus, kartais net šykštus. Gyvenimas to išmokė – tokią bažnyčią pastatė. Reikėjo skaičiuoti kiekvieną centą. Žmonės spėliojo, kiek ilgai čia išbus jaunasis kunigėlis. Labai greitai jie keisdavosi. Neatspėjo gudrūs pranašautojai: kun. P.Bastys čia išbuvo ilgiausiai, ilgiau net už patį kleboną. Čia jau jaunojo kunigo pranašumai, sugebėjimas sugyventi, mokėjimas visiems įtikti, norėjimas visiems kuo nors padėti.

Mes, tada Ariogalos gimnazijos mokiniai, vis taikėmės, kada bus galima užeiti pas kapelioną. Taip mes jį vadinome. Pas jį užeiti buvo nesunku. Jis pats užsiprašydavo, paskirdamas mums dieną ir valandą. Tai knygų pasiskolinti, tai pasikalbėti. Knygų turėjo rinktinių, visos rimtos. Duodamas pakomentuoja: tą būtina perskaityti, ta sunkesnė, o kai visai pataria neskaityti – per sunki mūsų amžiui (ir išsilavinimui, žinoma). Mat mes, pamatę tokią knygą kaip Šv.Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“, manome rasią ką įdomaus. Na, jeigu jau taip norite, nusileido. Bet tada mes tos knygos neįkirtome. Ją perskaičiau gerokai vėliau. Iš jo knygynėlio skaitėme T.Totho „Amžinąjį gyvenimą“, O.Svet-Marden „Gyvenimo mokyklą“, „Ką darai, daryk gerai“, „Šv. Stanislovą Kostką“, J.Stankevičiaus „Kristų“, P.Jako „Reformatorių“, Smailso „Vyriškumą“, „Šeimos įtaką“, „Pareigą ir tiesumą“, V.Kamantausko „Jaunam moksleiviui“ ir kt.

Žinodami, kad kunigas mėgsta punktualumą, sąžiningai tądien atnešdavome skolintas knygas. Mums viskas kapeliono patikdavo: ir balsas, ir eisena, ir dėstymo būdas. Kai kas net perimdavo jo ypatybes. Būdami moksleiviai, eidavome tik į tas pamaldas, kurias aukos kapelionas. Mums, moksleiviams, atrodydavo, kad jis tik mums pamokslus sako: racionalūs, be emocionalumo. Jis veikė mūsų mąstymą. Tiek išklausę jo pamokslo, tiek su juo pakalbėję, mes išeidavome geresni, šviesesni. Kai dabar žiūriu iš metų perspektyvos, nerandu tarp tų, kurie jo butelyje lankėsi, nė vieno, kad būtų tapęs ateistu ar bent svyruojančiu. Laikėme ir visokius marksizmus, bet tik pažymiui. Jo asmens pavyzdžio mes neišleidome iš savo sąmonės. Jis mums, jauniems, leisdavo ginčytis, prieštarauti, įrodinėti savo, bet galų gale vis vien mes sutikdavome su jo įrodymais. Išklausydavo visų, paskui lėtai, logiškai įrodinėdavo, kur mes klaidžiojame.

Visiems mums įstrigo jo šv. Mišios. Tada jos buvo aukojamos lotyniškai. Jis aukodavo jas ilgai. Aiškiai ištardamas kiekvieną giesmės ar rečituojamą žodį. Jo šv. Mišios – iškilmingos. Mes visi neįsivaizduojame jo, aukojančio greitai šv. Mišias. Gal dėl to ir man šv. Mišios išliko sakrališkesnės, mistiškesnės, iškilmingesnės, kai aukojamos lotyniškai. Tiesa, lotynų kalba gimnazijoje buvo ir vėliau. Po metų, mums jau išėjus iš gimnazijos, lotynų kalbą panaikino.

Ariogališkiai šneka, kad kalėdoti Bažnyčios tarnai su juo važiuoti nemėgę. Jei jau vikaras iš neturtingųjų nieko neima, tai ką ten Bažnyčios tarnams. Daugiau išdalydavo, negu parsiveždavo. Bet su klebonu tuo klausimu konfliktų nebuvo. Pasakoja, kad dar kai jis buvęs klieriku, tėvas lyg ir jam, lyg ir šiaip pasakęs, kad kunigai už bažnytinius patarnavimus neturėtų imti pinigų. Bažnytiniai patarnavimai turėtų būti veltui.

Karo metu ėmė vadovauti savišalpos kasai – labdaros organizacijai. Rinkdavo iš gyventojų aukas, paskui paskirstydavo, kam labai reikėjo. Vadovavo trumpai. Vėliau perdavė vadovavimą mokytojui P.Grigaičiui. Mat pasirodė, kad į šią kilnią organizaciją kiša pirštus valdžia, nurodydama, kam skirti, o kam ir ne.

Ariogalos miestelis buvo karo sugriautas, išdegęs. Mažai kur sveiki liko namai. Ypač nukentėjo miestelio centras. Liko baltoji bažnyčia (tik sviedinys buvo praardęs vieną kampą) ir klebonija. Dar frontui beeinant, į vieną mokytojų šeimą, kuri gyveno susispaudusi, norėjo įkelti rusų karininką. Kunigas, gelbėdamas mokytojus, priėmė šį karininką.

Rusams užėjus, tuojau buvo suimtas, tardomas. Neradę kaltės, vertė prisipažinti, kur slapstosi klebonas kun.Simanavičius. Sklido kalbos, kad net tardytojai susižavėję jo asmenybe. Į mokyklą jis jau nebeateina: uždrausta. Jaunimą priima savo kambarėlyje. Gyvenimas darosi vis sunkesnis. Už bažnytinius patarnavimus arba visai nieko neima, arba labai kukliai. Tenka gerokai pasispausti. Į valdžią sulindo įvairaus plauko lengvo gyvenimo ieškotojai. Propagandininkai varo ateizmą, mokyklose – Darvino mokslas. Žmogus suniekinamas, dvasiškumas ignoruojamas. Ateistai stengiasi pašiepti tikinčiuosius, grubokai įžeidinėti. Moksleiviams uždrausta eiti į bažnyčią. Kliūdavo ir kun. P.Basčiui, tik iš pagarbos gal kiek mažiau. Jo nedrįso viešai užkabinėti.

Kartą jis lanko vieną vargšų šeimą. Moteris augina du nesantuokinius sūnus. Iš jos, tos N.N., žmonės juokiasi, vaikus benkartais vadina. Moteris išgyvena, iš skurdo neišlipa. O čia dar užgauliojimai. Kun. P.Bastys jai pataria: „Tamsta nesisakykite, kad esate –aitė, sakykite –ienė. Jis norėjo, kad iš jos nesijuoktų, iš jos vaikų nesišaipytų.

1949 metais išsikelia iš Ariogalos į Kauno kunigų seminariją dvasios tėvu. Kėlėsi nenoriai. Mokytojai M.Skinulytei skaudokai padejavo: „Manęs ten netraukia... Ką man ten bus veikti...“ Tuo metu valdžia smarkiai puolė seminarijos vadovybę. Atima pastatus, smarkiai nukenčia biblioteka. Daug patalpų užima kariai. Žinoma, jie viską laužo, daužo – griauna senąjį pasaulį... Net kalbama, kad reikia seminariją visai uždaryti. Daug kunigų išvežta į lagerius, daug bažnyčių uždaromos. Net ir kunigai neišvengia lagerio, kurie buvo gelbėję belaisvius ar žydus... Nebuvo Lietuvoje laikraščio, kuriame nebūtų straipsnio, šmeižiančio kunigus. Šlovinami kunigai, atsisakę kunigystės, jie raginami rašyti straipsnius. Kai kurie rašė. Ištisos paklodės įvairių prasimanymų. Ekskunigas J.Ragauskas veikė aktyviai: rašė, vertė, šmeižė kitus ir save.

Tuo metu kun. P.Bastys paskiriamas į Lekėčius. Jam 34 metai. Patys kūrybingiausi, darbščiausi jo veiklos metai. Miestelis tuomet buvo mažutis, turėjo apie 700 gyventojų (dabar per tūkstantį). Lentpjūvė, paštas, parduotuvė, vaistinė, miško ruošos punktas, septynmetė mokykla (vėliau vidurinė), biblioteka. Atsikėlęs rado medinukę bažnytėlę, smunkančią į smėlį, sutrešusią. Atėjo į Lekėčius po klebono, kuris buvo linksmas, guvus, mėgstąs pasižmonėti, pašmaikštauti. O atsikėlė paprastutis, kuklutis, žmonių nemėgstąs, mažakalbis klebonėlis.

Kol žmonės suprato, priprato, įvertino, praėjo net keleri metai... Kunigo dienoraštyje atsiranda liūdnas įrašas: „Trejus metus žmonės į mane nesikreipė“. Klebonas truputį kukliai perdėjo. Mažiau, tikrai mažiau.

Kiek laiko pabuvęs suprato: pirmiausia reikia bažnyčią suremontuoti, kad žmonės eitų. Mat tik atvykęs jis ėmėsi darbo su žmonėmis. O žmonės bažnyčios nelabai lanko. Lekėčių klebonas kun. J.Bučinskas (jau miręs) tvirtino: „Geriausi kun.P.Basčio metai čia – Lekėčiuose. Jis ėmėsi darbo su žmonėmis, tik paskui rašė kurijai, kad reikia bažnyčiai remonto. Jam atsakė: remontuokitės. Remontas vyko labai sunkiai. Jei ne kun. P.Bastys, bažnyčia būtų sugriuvusi. Buvo visai sukežusi. Pakėlė, išmūrijo naujus pamatus, apkalė, stogą sutvarkė, geležines sijas padarė, lubas pakabino, „viškas“ sutvarkė. Liko tik išdažyti. Tą aš padariau“. O apie darbą su žmonėmis klebonas kun. J.Bučinskas prisiminė: „Žinai, išgirstu, kad jis moko visą bažnyčią giedoti. Ir gieda. Visa bažnyčia gieda“.

Pirmiausia kun. P.Bastys susiranda meistrą senuką. Pakelia nuo pamatų medinukę. Iškasa naujus griovius pamatams, pats verčia, taiko akmenis pamatams, krečia cementą. Paskui pakeis pamatinius rąstus, tarplangius, sijas, pakabins lubas, pataisys vargonams vietą, įdės grindis… Taip nuo ryto iki vakaro. Atsitraukia tik pamaldoms, krikštui, laidojimui. Net pavalgyti nėra kada.

Žmogus, atėjęs su reikalu, nustemba: argi čia kunigas klebonas? Taip prastai apsirengęs? Ir jis pats tampo akmenis? Taip, tai tas pats. Jis atsivers, kai pasišnekės. Dabar jis – mūrininkas. Bažnyčią iš naujo stato.

Gyveno labai kukliai. Diena užimta, suglausta, veikli. Bažnyčios remontas užims vos ne visą Lekėčiuose buvimo laiką. Kun. P.Bastys tuo nepatenkintas. Jis gi žmonių švietėjas, ganytojas. Juos reikia raminti, guosti, mokyti, krikštyti, tuokti, laidoti. Pokario baisumai skaudžiai palietė visą Lietuvą, neaplenkė ir lekėtiškių. Rūpesčių per akis, tik sukis. Išgirdo – grįžo iš lagerių pažįstama iš Šiaulių. Nuvargusi, besveikatė, pairusiais nervais – tiek iškentėta. Kun. P.Bastys rašo: atvažiuok, čia miškai, ramu, pailsėsi.

Laisvalaikiu kiekvieną penktadienį eina į kaimus. Neša Švenčiausiąjį, neša vaistus, gabena medaus stiklinaitę, kad vaistai skanesni būtų, kad greičiau pagytų. Užeina pas senelius. Kaip jie gyvena? Ar turi duonos? (Duona tada buvo sunkiai gaunama.) Ar turi malkų? Kokia sveikata? Kolūkiai nualinti. Žmonės verčiasi kaip kas išmano.

Lekėčiuose buvo senelių, kurie gyveno vieniši. Jis paprašė moterų, kurios galėtų juos pagloboti, maisto, vandens, vaistų parnešti.

Kai miršta vieniša senutė, jis ją palaidoja garbingai, pasako gražų pamokslą, pastato paminklą, kad žmonės žinotų, kas čia palaidotas, kad praeidamas žolę nuskabytų, gėlę padėtų, pasimelstų… Per pamokslą paprašydavo, kad prižiūrėtų kapus tų, kurių čia ir giminių nėra.

Kai pasižiūri į kun. P.Basčio veiklą Lekėčiuose, ir ko jis čia nedarė! Po remonto, po ligonių lankymo, po visų darbų darbelių prie bažnyčios, rašo Lekėčių miestelio, bažnyčios istoriją, daro albumus su įrašais, fotonuotraukomis. Klebonas kun. J.Bučinskas rodė: taip atrodė Lekėčių bažnyčia, taip atrodė koplyčia (čia reikšminga įdomi detalė – ji buvo dengta šiaudais). Čia surašyti senų žmonių atsiminimai apie praeitį. Kokia būtų įdomi Lietuvos bažnyčių istorija, jei visi klebonai būtų rašę savo bažnyčių istorijas!

Kun. P.Bastys parašė Lekėčių, Seredžiaus, Tytuvėnų bažnyčių istorijas. Trumpą Tytuvėnų bažnyčios istoriją pakabino ant vidinių durų, kad įeinantieji galėtų susipažinti. Seredžiaus istorija tik pradėta. O gal dar rasis kur rankraščiuose.

Kaip tyliai išvažiavo iš Lekėčių, taip tyliai apleido ir Tytuvėnus, keldamasis į Seredžių. Tytuvėniškiai šypsodamiesi pasakojo, kad kai kitą kunigą išlydėjo iš Tytuvėnų, tai buvo ištisa lengvųjų mašinų vilkstinė – paradas. Ir klausia – kam to reikėjo? Kiti teisino: toks gal jo būdas – pasirodyti. Treti: kun. P.Bastys to būtų neleidęs. Vienas tytuvėniškių, aukštų valdžios vyrų, kalbėjo tyliai (kas drįstų kalbėti garsiai?): jei nuo manęs priklausytų, prašyčiau vyskupo, kad paliktų.

Puikiai mokėjo lotynų ir vokiečių kalbas. Jo dienoraščiuose ir pastabose sau randame įrašų tomis kalbomis, ypač jei kalbama apie kanoninį klausimą. Išvertė dvi knygeles iš vokiečių kalbos: „Botschaft Jesu an seine Priester“ ir „Organische Aszese“. Abu vertimai, spėjama, daryti apie 1940 metus.

Kas kun. P.Bastį pažino, tvirtino: persidirbo. Visose parapijose tik ir remontavo bažnyčias. Kunigas, išleidęs jį į Seredžių, linkėjo: nuvažiuosi į Seredžių, pailsėsi, panemuniais pavaikščiosi. O rado, kad ten darbai atlikti atmestinai. Vėl pastoliai, vėl remontas. „Koks ten dažymas: padažyta ant neužtinkuotų sienų skylių“. Vienuolika metų restauravęs Seredžiuje, atsigulė į Jurbarko ligoninę. Paskui į Kauno ligoninę. Draugas pasikvietė į Palangą, o sveikata negerėjo: padidėjęs kraujospūdis. Vaistai jau nepadėjo. Nuvažiavo į Ukmergę dirbti altaristu. Ukmergiškiai džiaugėsi: „Koks kunigas! O kaip klauso išpažinčių!“ C.Kairaitytė prisimena: buvo nepaprastai jautrus ir taktiškas. Jo klausykla visada būdavo apgulta. Neskubėjo, negailėjo laiko, o labiausiai norėjo per išpažintį paaiškinti, kas neaišku, norėjo paguosti. Nuo klausyklos nueini pasveikęs.

Visas kun. P.Basčio gyvenimas buvo pamokslas be žodžių.

© 2005 "XXI amžius"