| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Prisiminimai apie mokytoją
Leoncija Bielinytė gimė 1923 metais Švenčionių apskrityje, mokėsi Vilniaus II valstybinėje amatų vidurinėje mokykloje. Ją baigusi buvo palikta dirbti gamybinio mokymo meistre. Lankė suaugusiųjų mokyklą. Uždarius amatų mokyklą, dirbo Kurčiųjų ir nebylių mokykloje. L.Bielinytė areštuota 1946 m. kovo 13 d. už ryšius su Lietuvos partizanais. Nuteista dešimčiai metų lagerio ir penkerius be teisės grįžti. Kalėjo Vorkutos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1957 metais. Šeimą sukūrė 1955 metais. Jos vyras Viktoras Alekna. Užaugino du sūnus (dvynukus) ir dukrą. Turi dvylika vaikaičių. Pasakodama apie mokytoją A.Dirsytę išsitarė: Stebėdama savo vaikų ir vaikaičių mokymąsi ne kartą susimąsčiau, o kad nors dešimtoji dalis mokytojų būtų tokie kaip Adelė Dirsytė, atsidėję jaunimo auklėjimui, negailėtų jėgų ir laiko, nuoširdžiai rūpintųsi jaunimo kultūrinimu. 1941 metų rugsėjo pabaigoje iš tolimo Tverečiaus krašto Kelpučių kaimo išsirengiau į Vilnių išsvajotą Lietuvos sostinę mokslų siekti. Mes, net dešimt Tverečiaus krašto mergaičių, pravėrėme Vilniaus II valstybinės vidurinės amatų mokyklos duris. Patekome į 1c klasę, kurios auklėtoja buvo mokytoja Adelė Dirsytė. Kiek daug nuoširdaus rūpesčio ir švelnių žodžių patyrėme iš auklėtojos per tuos dvejus mokslo metus, kai ji buvo mūsų klasės auklėtoja. Mums, tolimo kaimo mergaitėms, ji negailėjo nei laiko su mumis praleisti po pamokų, nei gerų žodžių, patariančių, ką mes turime veikti, likusios vienos, be mokytojų globos. Auklėtoja A.Dirsytė visada pasakydavo, kurioje bažnyčioje aukojamos šv. Mišios už Lietuvą ar žymius žmones, kur vyksta koks nors reikšmingas renginys. Ji ir pati eidavo kartu su mūsų būreliu. Klasė buvo mišri: pusė lenkaičių, pusė lietuvaičių. Lenkaitės buvo daugiausia iš miesto, tai auklėtoja daugiau dėmesio skirdavo mums lietuvaitėms iš tolimo kaimo. Ji visada parūpindavo bilietus į teatro spektaklius ar koncertus, vesdavo mus į parodas. Bilietus parūpindavo pačius pigiausius, nes žinojo, kad mes iš kaimo neatsiveždavome tų markių daug! Trečiaisiais mokymosi metais A.Dirsytei pavedė globoti ir auklėti kitą antrą klasę. Mes pasirašėme direktoriaus prašymą, kad mums paliktų mūsų ankstesnę auklėtoją A.Dirsytę, bet direktorė nesutiko. O auklėtoja atėjo į mūsų klasę atsisveikinti, ir visos šluostėmės ašaras, atrodo, netekdamos brangiausio žmogaus, nors ji ir trečiais metais mums dėstė vokiečių kalbą. O tada prasidėjo lyg ir pogrindžio darbas. Žiūrėk, kartais ji liepia kai kurioms mergaitėms pasilikti po pamokų. Tik lietuvaitėms. Lyg ir matematikos uždavinių spręsti. Tada mokytoja su kreida rankoje atsistoja prie lentos ir pagalvojusi pradeda kalbėti visai kitomis temomis: ir apie lietuvių tautos reikalus okupacijos sąlygomis, ir apie jaunų mergaičių elgesį bei tikėjimo svarbą. O vieną kartą A.Dirsytė atėjo pas mane į kambarį, kuriame gyvenau su giminaite Klotilda Čepulyte. Tada ji pakalbino mus stoti į ateitininkų kuopelę. Davė perskaityti priesaikos tekstą. Bet kažkaip į ateitininkų veiklą neįsitraukėme. Tik vieną kartą mokytoja mudvi paragino nueiti į susirinkimą Vrublevskio gatvėje. O ten buvo susirinkę vieni vyrai, gražiai apsirengę. Dabar jau neprisimenu, ką jie ten kalbėjo, ką tarėsi, nes mudvi sėdėjome kaip pelės po šluota. Atsimenu, kai buvome pirmoje ir antroje klasėse, A.Dirsytė paragino mus leisti laikraštėlį. Į redaktorių trijulę įtraukė ir mane - Žalią rašalėlį, Mėlyną vilnelę Marytę Bakšinskaitę ir Čiak-čiak Klotildą Čepulytę. Išleidome kelis numerius, ranka rašytus. O vieną kartą, kalbantis po pamokų, buvo užrakintas penktas aukštas, kur buvo mūsų klasė. Tada A.Dirsytė mus išvedė į pastogę, o iš ten surado išėjimą. Prisimenu, kartą susitikusios kalbėjomės, jog man reikia susirasti darbo (mat tą rudenį pradėjau mokytis vakarinėje suaugusiųjų mokykloje). Ten buvęs Juozas Brazauskas ragino ieškoti darbo prekyboje. O A.Dirsytė ir sako: Oi, ne! Tik pagalvok, kaip ten apleista Ir man pavyko gauti darbo mokykloje. Mokytoja taip pat ragindavo svarbesniais atvejais daryti intencijas pasninkauti ar net badauti. Žinau, kad ji pati badavo tris dienas. O aš pamėginusi ištvėriau tik vieną dieną, nors intencija ir buvo skirta Tėvynei Lietuvai. Mokytoja A.Dirsytė 1943 metų pavasarį paprašė manęs eiti Šv. Kazimiero bažnyčion adoruoti gegužinėse pamaldose. Dalyvavau su drauge pasipuošusios tautiniais drabužiais. Į mokyklą ji ateidavo visada labai kukliai, bet tvarkingai apsirengusi. Kol buvo auklėtoja, rengdavo ir ekskursijas po Vilniaus miestą: vedžiojo po Katedrą, nuvedė į Dominikonų bažnyčios rūsius, vis pasakodavo apie Lietuvos praeitį. 1944 metų rudenį, jau sugrįžus bolševikams, A.Dirsytė gyveno viename bute su S.Ladigiene. Ir tada mokytoja negailėdavo nuoširdžių patarimų. Jos dvasios stiprybė sutvirtino ir mane, ir ta stiprybė lydėjo sunkiausiomis mano gyvenimo dienomis. Tik gaila, kad jos neteks daugiau matyti Leoncijos Bielinytės-Aleknienės
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |