Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prelato Mykolo Krupavičiaus kova už žemę ir ūkininką

Prof. Antanas STANCEVIČIUS,

Žemės ūkio rūmų garbės pirmininkas

Mykolas Krupavičius – žemės ūkio ministras

Iš įvairiapusės ir labai sėkmingos prelato Mykolo Krupavičiaus visuomeninės veiklos labiausiai įsimintinas ir mūsų tautai bei valstybei didelės įtakos turėjęs žemės reformos įvykdymas trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmečiais. Žemės reformos pasekmės, kaip tolimo griaustinio aidas, pasiekė net mūsų dienas. Daugeliui Lietuvos piliečių sovietų valdžios atimta žemė grąžinta pagal išlikusius anų laikų žemės planus ir dokumentus, sudarytus vykdant žemės reformą. Todėl iki šiol nėra pamirštas 1923-1926 metais buvusio žemės ūkio ministru kun. M.Krupavičiaus, vieno šios reformos stratego ir vykdytojo, vardas. Ir vis dėlto šiandien dažnam gali kilti klausimas, kaip kunigui, pašauktam rūpintis žmonių dvasiniais dalykais, parūpo patys paprasčiausi žemiški reikalai – pasiekti, kad Lietuvoje žeme būtų aprūpinti bežemiai ir mažažemiai bei kiti norintys iš žemės gyventi asmenys.

Dar mokydamasis Peterburgo dvasinėje akademijoje kun. M.Krupavičius, be teologinių studijų, taip pat domėjosi ir visuomeniniais mokslais. Juolab kad Peterburgo dvasinėje akademijoje buvo plačiai dėstoma sociologija. Ją labai sėkmingai dėstė mūsų įžymusis tautietis Jurgis Matulevičius (dabar Matulaitis), vėliau Vilniaus vyskupas. Prel. M.Krupavičius pamena, kad dar jo studijų metais, nors Akademijoje J.Matulevičiaus jau nebuvo, bet dar tvyrojo „jo įnešta visuomeninė dvasia ir susiinteresavimas socialiniais klausimais“. Taip pat prelatas buvo sukaupęs „visai rimtą knygynėlį“, kuriame pirmavo „knygos iš politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo srities“, o joms „pirkti paklota nemaža pinigo, dažnai atitraukus nuo burnos duonos kąsnį“. Pagaliau prel. M.Krupavičiui kurį laiką Vilkaviškio kunigų seminarijoje yra tekę dėstyti sociologiją. Jam rūpėjo išauklėti būsimus kunigus visuomenininkais, kurie socialines problemas praktikoje sugebėtų spręsti remdamiesi Bažnyčios skiepijamu artimo meilės principu. Taigi M.Krupavičius, įvertinęs Lietuvos padėtį kaip sociologas, nustatė, kad daugiausia socialinių problemų tais laikais buvo susikaupusių kaime, kur spietėsi absoliuti dauguma krašto gyventojų. Prieš Pirmojo pasaulinio karo pradžią, 1914 metais, 86 proc. gyventojų gyveno kaimuose, vienkiemiuose, bažnytkaimiuose ir mažuose miesteliuose. Tai daugiausia ūkininkai ir kiti žemdirbiai bei amatininkai. Tačiau ūkininkams priklausė tik apie pusę visos krašto žemės. Tuo tarpu dvarininkai, sudarydami vos 4 proc. visų žemės savininkų, valdė 36-40 proc. visos Lietuvos žemės. Rusų valdžia ir bankai buvo pasisavinę apie 10 proc. viso Lietuvos ploto. Turint galvoje ano meto šeimų gausumą ir silpnai išplėtotą pramonę mieste, atsirasdavo darbo rankų perteklius, kuris visuomet buvo didelė socialinė nelaimė kraštui. Kaimiečiai ieškojo darbo didžiuosiuose Rusijos miestuose, kur telkėsi stambiosios gamyklos, arba kėlėsi per Atlantą į JAV ir Kanadą, iš kur daugelis nesugrįžo. Iki 1914 metų (maždaug per 50 metų) iš Lietuvos išvyko apie 600 tūkst. jaunų vyrų ir moterų.

Prel.M.Krupavičiui iš pat vaikystės pačiam teko susidurti su socialine ir ekonomine nelygybe kaime. Todėl žemės pertvarkos idėją jis brandino ilgą laiką. Dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą dešiniųjų partijų lietuviškoje spaudoje buvo svarstomos galimybės, kaip nusigyvenusius dvarus išpirkti ir juos išdalyti bežemiams ir mažažemiams išsimokėtinai lengvatinėmis sąlygomis. Tokių mėginimų būta Žemaitijoje ir Seinų apylinkėse.

Kairiųjų partijų – Lietuvos valstiečių sąjungos ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų sąjungos, 1922 metų pabaigoje susiėjusių į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą – veikėjai, sekdami Rusijos „narodnikais“, skelbė, kad „žemės nuosavybė turi būti valstiečio ūkio pagrindas, bet ne dvarininkų valstiečiams išnaudoti“. Dėl to iš dvarininkų žemė turi būti paimama be atlyginimo ir tam tikro dydžio sklypais išdalijama bežemiams ir mažažemiams, vadovaujantis principu „žemė tiems, kurie ją dirba“, patiems dvarininkams paliekant iki 50 ar net iki 8 ha. Prisimindami savo socialistiškąją kilmę, jie buvo linkę iš dvarų paimtą žemę laikyti valstybės nuosavybe net ir ją atidavę valstiečiams naudotis. Tik veikiami ano meto Lietuvos socialinių sąlygų ir griežto kaimo žmonių siekimo žemės buvo priversti pripažinti, kad atėję valdžion jie iš dvarininkų atimtą žemę išdalys kaip paveldimą privačią nuosavybę. Taigi jų pažiūros vėliau gerokai pakrypo privačios žemės nuosavybės pripažinimo linkme.

Tačiau kitokios nuostatos laikėsi Lietuvos socialdemokratai. Jie reikalavo radikalesnių sprendimų. Pagal juos, visos buvusios rusų valdžios, cerkvių, bažnyčių, vienuolynų, dvarininkų žemės be jokio atlyginimo privalėjo pereiti valstybės nuosavybėn. Žeme valstiečiai turėtų tik naudotis vienokia ar kitokia forma, nepripažįstant jiems privačios nuosavybės teisės į žemę. Todėl jie pasisakydavo prieš dvarų išdalijimą privačion nuosavybėn bežemiams ir mažažemiams. Dėl tos pačios priežasties jie siūlė uždrausti žemės pirkimą ir pardavimą, samdomąjį darbą kaime, kad būtų palankesnės sąlygos kurti valstybinius ir kooperatinius ūkius. Bet Steigiamajame Seime tokios žemės reformos doktrinos paversti įstatymais jie nepajėgė.

Dar radikaliau spręsti žemės klausimus siūlė komunistai. Pasak jų, žemė, pastatai, gyvuliai ir kitas turtas turėjo būti atimtas ne tik iš dvarininkų, bet ir iš nuo 20 iki 30 ha bei daugiau žemės turinčių valstiečių. Apie dar smulkesnius valstiečius, dirbančius nuo 10 iki 20 ha, taip pat buvo atsiliepiama labai nepalankiai, nors jų žemių konfiskuoti nesiūlyta. Visi valstiečiai turėjo tapti darbininkais ir bendrai dirbti žemę naujai sukurtose komunose arba valstybiniuose ūkiuose.

Kaimas socialdemokratų ir komunistų radikalizmo nepalaikė. Pirmieji savanoriai, su ginklu rankose stoję ginti Lietuvos nepriklausomybės, kovėsi už tą valdžią, kuri žadėjo juos aprūpinti nuosavos žemės sklypais. Šis pažadas valdžios buvo pradėtas vykdyti anksti, dar 1919 metų pabaigoje, net nesulaukus kovų pabaigos ir Žemės reformos įstatymo priėmimo Steigiamajame Seime.

Žemės reformos atžvilgiu nebuvo vieningos ir dešiniosios krypties politinės jėgos. Dešinysis Lietuvos demokratų partijos sparnas – Pažangos partija, vėliau išaugusi į Lietuvių tautininkų sąjungą, žemės reformos klausimu laikėsi daug santūriau. Jie pirmiausia rinkosi, kaip teigė J.Tumas-Vaižgantas, ne liaudį, bet tautą, valstybę. Neapšaukė dvarininkų priešais, kaip darė kairiosios demokratinės partijos. Priešingai – A.Voldemaras apskritai neigė žemės reformos reikalingumą. Esą reikia leisti vis labiau nusigyvenantiems dvarininkams laisvai patiems išparduoti savo žemes. Tik valstybė turėtų paremti prakutusius ūkininkus kreditais, kad jie galėtų nusipirkti iš dvarininkų žemės. Tada vietoj nugyventų dvarų Lietuvoje atsirastų stiprūs ūkininkų ūkiai su samdiniais, kurių gyvenimas tokiuose ūkiuose būtų geresnis nei gautoje kelių hektarų nuosavoje žemėje. Trūkstant krašte ir valstybės ižde pinigų radikalus dvarų žemės dalijimas į smulkius ūkio vienetus – naujakurių ūkius netgi galėtų pakenkti krašto ekonomikai. Dvarų ūkinė veikla būtų paralyžiuota. Liktų daug nenaudojamų didelių pastatų ir stambiems ūkiams pritaikyto inventoriaus. Žemės dalijimas kliudytų dvarams skleisti apylinkėje pažangų ūkininkavimą: aprūpinti ūkininkus kokybiška sėkline medžiaga, veisliniais gyvuliais, padėti jiems žemės ūkio mašinomis. Didysis Lietuvos žadintojas P. Vileišis stipriais ūkininkais laikė tik ne mažiau 40 ar 50 ha žemės dirbančius ūkininkus, todėl ragino nepriklausomos Lietuvos valdžią, ketinusią pradėti žemės reformą „nepriveisti elgetų“. Aišku, tokia konservatyvi socialinė ekonominė programa neatitiko laiko revoliucinės dvasios. Dėl to Steigiamojo Seimo rinkimuose jie pralaimėjo ir neturėjo nė vieno savo atstovo.

Prel. M.Krupavičius – krikščioniškosios demokratijos teoretikas ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovas – žemės reformą laikė viena nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrino sudėtinių dalių. Žemės reformos esmę, jo manymu, sudarė įstatymu įtvirtintas aprūpinimas žeme jos neturinčių arba turinčių nepakankamai, kad pastarieji galėtų iš žemės pragyventi patys ją dirbdami. Kuo daugiau žmonių turės savos žemės, tuo mažesnė bus gyventojų emigracija iš Lietuvos. Dėl to turi būti priverstinai paimta dvarų, visuomeninių organizacijų, bankų, netgi Bažnyčios ir privačių asmenų žemė, paliekant tam tikrą dalį jos buvusiems savininkams. Už paimtą žemę savininkams turi būti atlyginama valstybės nustatyta kaina, o žemę gavusieji įpareigojami sumokėti nedidelius išperkamuosius mokesčius per gana ilgą laikotarpį. Tai buvo palyginti radikalus, bet kartu ir demokratiškas sprendimas, kuriam galų gale pritarė kone visos politinės srovės Lietuvoje. Aišku, M.Krupavičiui teko gerokai paplušėti, kol toks pritarimas buvo pasiektas. Net ir pačioje Lietuvos krikščionių demokratų partijoje, taip pat ir tarp Bažnyčios hierarchų nebuvo vieningos nuomonės dėl žemės reformos pravedimo. Aiškaus nusistatymo neturėjo ir Kauno vyskupas P.Karevičius. Senesnieji kunigai paprastai rėmė absoliutų nuosavybės principą ir smerkė dvarų žemės nusavinimą. Tuo tarpu Vilniaus vyskupas J.Matulaitis (Matulevičius) dėl žemės reformos prel. M.Krupavičių visiškai palaikė. Jo nuomone, visuomenės gerovės sargyboje privalo budėti valstybė: „ji turi užbrėžti išorines, teisines nuosavybės ribas“. Jos pareiga – „normuoti gamtos įstatymo nustatytą nuosavybės teisę išmintingais ir teisingais įstatymais. Turi įvesti tvarką turtų padalijime ir jų naudojime…“

Tačiau tokio pat palaikymo reikėjo ir iš kitos taip pat labai įtakingos anų laikų politinės jėgos – valstiečių liaudininkų. Ten irgi buvo nuomonių, priešingų kai kuriems M.Krupavičiaus siūlomiems žemės reformos principams, ypač dėl būtinumo atlyginti už nusavintą žemę ir dėl paliekamo savininkams nenusavinamos žemės ploto. Tokiu M.Krupavičių palaikančiu asmeniu, dar iš bendros visuomeninės veiklos Rusijoje, buvo A.Rimka, ekonomistas, vėliau Kauno universiteto profesorius. M.Krupavičiaus (labiau politiko) ir A.Rimkos (pirmiausia ekonomisto) bendradarbiavimas buvo labai naudingas. Juolab kad jųdviejų nuomonės dėl daugumos žemės reformos pravedimo principų visiškai sutapo. Abu laikėsi gana radikalių pažiūrų, abu teigė, kad pagrindinis reformos tikslas – aprūpinti žeme mažažemius ir bežemius ir sustiprinti smulkiųjų bei vidutiniųjų ūkininkų vaidmenį krašto ekonominiame ir politiniame gyvenime. Abu pripažino, kad dalis dvarų žemės turi būti palikta savininkams. Juos skyrė vien tai, jog M.Krupavičius buvo už skubų reformos vykdymą, o A. Rimka siūlė reformą vykdyti lėčiau, apdairiai, kad nebūtų reformos eigoje labai sugriautas ūkis. Tačiau tai netrukdė juodviem nuo 1918 metų pabaigos dirbti vienoje Žemės reformos komisijoje iki tol, kol 1922 m. vasario 15 d. Žemės reformos įstatymą priėmė Steigiamasis Seimas.

Žemės reformai priešinosi ir Lietuvos dvarininkai, laikydami tai jų apiplėšimu. Dauguma jų buvo lenkų kilmės – jie priešiškai žiūrėjo į Lietuvos nepriklausomybę. Nemažai buvo ir lenkiškos orientacijos dvasininkų. Dėl kylančio pavojaus dvarams dvarininkai verste užvertė skundais Kauno vyskupą P.Karevičių ir net Vatikaną. Pastarasis į Kauną pasiuntė savo specialų delegatą lenkams palankų arkivyskupą A.Cechinį (Zechini). Be to, dvarininkai vienu balsu pareikalavo pašalinti prel. M.Krupavičių iš Kauno. Tą padaryti jau buvo sutikęs ir vyskupas P.Karevičius, tik kiti vyskupai tam paprieštaravo. Esant tokioms aplinkybėms M.Krupavičius ryžosi ginti savo sumąstytos žemės reformos moralumą ir atliko kruopščią Bažnyčios tėvų, popiežių ir kitų žymių teologų pažiūrų į nuosavybę analizę. Iš jos paaiškėjo, jog žemės nusavinimas nelygintinas su apiplėšimu, nes nuosavybės principas nėra absoliučiai neliečiamas. Nuosavybė yra socialinė funkcija, kuri tiek tepateisinama, kiek to reikalauja visuomenės gerovė (šv. Tomas Akvinietis). Šį savo kūrinį M.Krupavičius 1928 metais išleido atskira knyga „Kova už žemę ir ūkininką“. Taigi, anot rašytojo kun. M.Vaitkaus, prel. M.Krupavičius, nepaisydamas silpnos sveikatos, kovėsi kaip liūtas, kad Lietuvos valstiečiams tektų kuo daugiau žemės. Mat Steigiamajame Seime užvirė dideli debatai dėl savininkams paliktino nenusavintos žemės ploto, kol pagaliau priimta M.Krupavičiaus siūloma žemės norma 80 ha. Vėliau ji buvo tautininkų vyriausybės padidinta iki 150 ha. Už gautą žemę naujakuriai privalėjo mokėti nedidelius išperkamuosius mokesčius, išdėstytus 36 metams ( 0,5-7 Lt už ha per metus priklausomai nuo žemės rūšies). Kartu buvo nusavinta ne vien dvarų žemės perteklius, bet taip pat didesni vandenys ir miškai, jei pastarųjų plotas buvo didesnis kaip 25 ha.

Taigi žemės reforma padėjo ekonominį pamatą ne tik ūkininkams, bet suteikė galimybę plėtoti tautinę valstybę, nes buvo pakirsta ekonominė galia prieš Lietuvos nepriklausomybę nusiteikusius lenkų dvarininkų ir sumažinta socialinė įtampa, sudariusi palankią aplinką antivalstybinei bolševikų propagandai. Pasakojama, kad pirmaisiais sovietų okupacijos metais bolševikinio saugumo liaudies komisaras Lietuvoje A.Guzevičius vyskupui V.Brizgiui yra išsitaręs, jog prel. M.Krupavičius pastatė tokią prieš bolševikinio komunizmo įtaką sieną, kurios niekas be Raudonosios armijos tankų negalėjo nei sugriauti, nei apeiti. Iš viso buvo išdalyta daugiau kaip 700 tūkst. ha žemės ir sukurta apie 35 tūkst. naujakurių, didesnių kaip 2 ha, ūkių, neskaičiuojant išdalytos žemės kaimo amatininkams, miestelėnams ir kt. Šitaip buvo užbaigta M.Krupavičiaus įvardyta kova dėl žemės. Tada jau buvo galima imtis ir kovos už ūkininką.

Žemės reforma neapsiribojo nusavinimu žemės pertekliaus ir jo padalijimu mažažemiams ir bežemiams. Lygiagrečiai buvo atliktas kaimuose gyvenančių ūkininkų skirstymas vienkiemiais, kuriuose gyventi ir ūkininkauti yra kur kas patogiau negu kaimuose.

Nors tą darbą Lietuvoje buvo pradėjusi dar carinė valdžia, tačiau tokį didelį mastą kaimų skirstymas pasiekė tik kraštui atgavus nepriklausomybę. Iki 1940 metų išskirstyta vienkiemiais apie 7 tūkst. kaimų arba 84 proc. to ploto, kurį buvo numatyta išskirstyti. 1940-aisiais Didžiojoje Lietuvoje (be Vilnijos ir Klaipėdos krašto) dar buvo likę apie 2,5 tūkst. neišskirstytų kaimų. Tą darbą numatyta užbaigti per trejus-ketverius metus. Dėl sovietų okupacijos jis liko nebaigtas ir gerokai apsunkino dabartinės žemės reformą. Prel. M.Krupavičius manė, kad kaimų išskirstymas į vienkiemius yra kovos pradžia už stiprų, pažangų ūkininką. Kad tokiu jis pasidarytų, yra būtina valstybės pagalba. Tad nenorėdamas apsiriboti vien žemės reformos architekto vaidmeniu, jis norėjo pats prisidėti prie žemės reformos vykdymo. Tokia proga atsirado 1923 metais, kai naujai išrinktas Seimas Respublikos prezidentu perrinko A.Stulginskį, kuris ministrui pirmininkui E. Galvanauskui pasiūlė žemės ūkio ministro pareigoms pakviesti prel. M.Krupavičių. Tada prezidentas A. Stulginskis prel. M.Krupavičiui su humoru kalbėjo: „Pravedei Seime Žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink jį. Pažiūrėsim, kaip išvirtąją košę išsrėbsi“. Naujasis žemės ūkio ministras, kaip buvo pripratęs, energingai ėmėsi darbo. Nuo 1923 iki 1926 metų jo vadovavimo Žemės ūkio ministerijai laikotarpiu išdalyta 463 tūkst. ha nusavintos dvarų žemės. Tai sudarė 28 proc. visos iki sovietų okupacijos išdalytos žemės. Iškelta iš kaimų į vienkiemius 20 tūkst. ūkininkų. Prel. M.Krupavičiaus ministravimo laikais Vyriausybė, nors ir finansiškai sunkiai versdamasi, pradėjo skirti lėšas naujakurių pašalpoms ir paskoloms. Tam išleista 16 mln. Lt. Taip pat naujakuriams duota nemažai sėklos ir miško medžiagos. Buvo steigiami sėklų valymo, vaisių ir daržovių džiovinimo, linų perdirbimo punktai, plėtojosi žemės ūkio kooperatinis judėjimas, padėjęs pamatus kooperatinei pieno perdirbimo pramonei ir žemės ūkio produktų bei gamybos priemonių prekybos kooperatyvams. M.Krupavičiui esant ministru įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų. 1924 metais Dotnuvoje atidaryta antroji Lietuvos aukštoji mokykla - Žemės ūkio akademija. Visa tai buvo daroma kovai už ūkininką stiprinti, kad jis būtų išsilavinęs, mąstantis, pajėgus ekonomiškai kuo greičiau modernizuoti savo ūkį ir pereiti nuo grūdų gamybos – ekstensyvios ūkininkavimo krypties – prie intensyvesnės – pieno ir bekoninių kiaulių gamybos. „Vis svajojau, kaip sutvarkysiu kaimo gyvenimą, kaip baigsim kaimuose purvus ir smarves, kaip iš tolo raudonuos lietuviškas kaimas“, – yra ne kartą rašęs ir kalbėjęs apie savo viziją matyti mūrinę Lietuvą prel. M.Krupavičius.

Paskutinį kartą prel. M.Krupavičius pakilo į kovą už Lietuvos žemę ir ūkininką 1942 metais kartu su buvusiais prezidentu K.Griniumi ir žemės ūkio ministru J.Aleksa pasirašydamas memorandumą vokiečių okupacinės valdžios generaliniam komisarui Kaune. Jame buvo reikalaujama sustabdyti Lietuvos žemių kolonizavimą, turint tikslą germanizuoti kraštą, ir grąžinti iš ūkių iškeltiems ūkininkams jų ūkius, neatsižvelgiant į pastarųjų tautybę. Mat vokiečių okupantų pradėtasis žemės atiminėjimas pirmiausia palietė žydus, lenkus ir rusus, valdžiusius ūkius Lietuvoje. Bet to taip pat neišvengė Lietuvos ūkininkai, ypač Suvalkijoje. Už tai prel. M.Krupavičius buvo okupacinės valdžios represuotas ir išvežtas iš pradžių į Tilžės kalėjimą, o vėliau į Vokietijos gilumą, kur leisgyvis sulaukė karo pabaigos.

Bet kokius darbus tiksliausiai galima įvertinti stebint juos istorinėje perspektyvoje. Šiandien, po daugiau kaip 70 metų, žvelgiant į prel. M.Krupavičiaus projektuotą ir vykdytą žemės reformą belieka pritarti istoriko L. Truskos išvadai, kad „kuriantis Lietuvai, padėtis buvo tokia, jog žemės reformą buvo galima daryti tik taip, kaip tai darė krikščionys demokratai, arba visai jos nedaryti, nes varganos valstybės ižde (...) nebuvo pinigų nei „teisingai“ dvarų išpirkai, nei padoriam naujakurių kreditavimui“. Užtat istorikas 1922 metų žemės reformą laiko vienu reikšmingiausiu nepriklausomybės laikotarpio įvykiu. Vien dėl skubiai ir sėkmingai įvykdytos žemės reformos prel. M.Krupavičiaus vardas niekuomet neišnyks iš nepriklausomos Lietuvos istorijos.

© 2005 "XXI amžius"