Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Liturgijos aktualumas Vyskupų Sinodo asamblėjoje

Mindaugas BUIKA

Iškelti klausimai reikalauja atsakymų

Į ateinantį sekmadienį Vatikane prasidėsiančią ir tris savaites truksiančią Vyskupų Sinodo asamblėją, be abejonės, bus sutelktas visos Katalikų Bažnyčios bendruomenės dėmesys. Pirmiausia dėl išskirtinai svarbios šio bažnytinio viršūnių susitikimo temos „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“, kurią nagrinėjant bus aptarta dabartinė liturgijos celebravimo padėtis ir iškilusios problemos. Visos aktualijos išdėstomos klausimuose, kurie buvo išsiuntinėti nacionalinėms vyskupų konferencijoms, kai buvo rengiamas liepos mėnesį paskelbtas būsimojo Vyskupų Sinodo darbo dokumentas – „Instrumentum laboris“.

Minėta anketa prasideda trimis vertais atskiro svarstymo klausimais: „Kokią reikšmę Eucharistijos šventimas turi jūsų bendruomenių ir tikinčiųjų gyvenimui? Kaip dalyvaujama šv. Mišiose sekmadieniais, šiokiadieniais ir per liturginių metų didžiąsias šventes? Ar galite pateikti statistiką – bent apytikrę – šiuo atžvilgiu?“ Kaip žinoma, ši statistika daugelyje Vakarų šalių yra liūdnoka – šventadienių pamaldose dalyvauja penktadalis formaliai krikštytų katalikų. Bet tam patvirtinti nereikia ir ypatingos statistikos, nes paprastai sekmadienio šv. Mišiose matyti tik nedideli būreliai vyresnio amžiaus tikinčiųjų.

Kita klausimų grupė apima Bažnyčios mokymo apie Eucharistijų taikymą ugdant tikinčiųjų liturginį supratimą. Pirmiausia kalbama apie „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ ir paskutiniosios popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos „Ecclesia de Eucharistia“ naudojimą kunigų ir kitų sielovados darbuotojų katechetinėje veikloje, pamoksluose, taip pat pačių dvasinio luomo atstovų dvasiniame ugdyme. Čia verta prisiminti, kaip popiežius Jonas Paulius II kovo pradžioje, tai yra paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis, rašė Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos tuomet vykusios asamblėjos dalyviams, jog yra „skatintina, kad parapijų bendruomenės, bažnytinės organizacijos ir judėjimai ugdytų geresnį liturgijos pažinimą, pasitelkę visą jos kalbos turtingumą, ir kuo platesnį jos išgyvenimą“.

Klausimuose vyskupams rengiant būsimojo Vyskupų Sinodo darbo dokumentą kalbama ir apie vadinamuosius „šešėlius“ švenčiant Eucharistiją. Apie šią problemą kalbėjo ir popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“. Pasitaikantys piktnaudžiavimai ir nesupratimai, kada nutolstama nuo Katalikų Bažnyčios nustatytų liturgijos normų arba kada celebruojantis kunigas nori išryškinti savo originalumą ir „avangardiškumą“, gali užtemdyti tikrąją paties Eucharistijos slėpinio prasmę. Visgi, kaip pažymi Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Frensis Arinzė, šv. Mišių aukojimas „nėra akademinis klausimas“, bet čia kalbama ir apie šventimo meną“ („ars celebrandi“), kuris turi stiprinti tikinčiųjų motyvus.

Liturginės normos ir kūrybingumas

„Reikia ne tik laikytis liturgijos normų, kas visada yra svarbu, bet pirmiausia taip aukoti šv.Mišias, kad būtų geriausiai išreikštas tikinčiųjų ir kunigo tikėjimas; šis aukojimas turi palaikyti žmonių tikėjimą, kad jie iš tikrųjų jaustųsi sustiprėję ir kartu trokštų grįžti į bažnyčią kitą sekmadienį ar net kiekvieną dieną“, – kalbėjo kardinolas F. Arinzė per kovo pradžioje vykusį jo vadovaujamos Šventojo Sosto dikasterijos susitikimą. Taigi Eucharistija turi būti švenčiama oriai, disciplinuotai, rodant tvirtą tikėjimą ir pamaldumą. Popiežius Jonas Paulius II to susitikimo dalyviams rašytame laiške priminė: „Eucharistijos šventime, kaip gyvajame Velykų slėpinio pristatyme, savo veiksmais dalyvauja Kristus, dalydamasis mūsų žmogiškumu priimtinu būdu per žodžius, ženklus ir apeigas“. Todėl „šventimo menas“ parodo šv. Mišias aukojančių kunigų ir visų pamaldų dalyvių gebėjimą tobulai atlikti ir išgyventi kiekvieną liturgijos veiksmą ir šitaip kuo labiau persiimti švenčiamu Slėpiniu.

Aiškindamas liturgijos normų laikymosi svarbą per šv. Mišių auką, vienas pagrindinių „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ redaktorių Austrijos sostinės Vienos arkivyskupas kardinolas Christofas Šionbornas neseniai duotame interviu tarptautiniam katalikų interneto puslapiui Kath.net sakė: „Tikintieji turi teisę dalyvauti tokiame liturgijos šventime, kuris yra galiojantis ir teisingas“. Tuo tarpu kunigai įpareigoti celebruoti „bendrystėje“ su Visuotine Bažnyčia. „Ši teisė ir ši pareiga nėra suvaržymas, – aiškino kardinolas Ch.Šionbornas. – Tos sąlygos yra būtinos, tikintiesiems dalyvaujant Bažnyčios tarnystėje, ir jos negali būti kieno nors pomėgio ar privačių liturginių idėjų vaisius, kad ir kaip geranoriškai jos būtų sumanytos“.

Ganytojas pabrėžė, kad tikroji priežastis, kodėl būtina reikalauti laikytis tam tikros liturginės tvarkos, yra ta, jog šv. Mišių auka yra dieviškos prigimties. „Kristus pats yra celebruotas, kuris kreipiasi į mus savo žodžiais ir veda mus į savo atsidavimą dangaus Tėvui dėl visos žmonijos išganymo, – aiškino kardinolas Ch.Šionbornas. – Vadinasi, Bažnyčia visada rūpinasi tuo, kad Jėzus Kristus būtų liturgijos centras“. Turėdamas omenyje tuos, kurie sako, jog liturginės normos nepalieka vietos kūrybiškumui, kardinolas tvirtino, kad tokia nuomonė gali susidaryti dėl nepakankamo liturgijos supratimo.

Liturginės muzikos reikšmė

Tuo pačiu kardinolas Ch.Šionbornas siūlo geriau išnagrinėti ir apmąstyti puikiai parengtą Romos apeigyno bendrąją instrukciją, nes tada paaiškės, jog Bažnyčios liturgija palieka pakankamai erdvės kūrybingumo apraiškoms. Geras to pavyzdys yra popiežiaus Jono Pauliaus II vadovautos pamaldos per jo keliones į įvairius žemynus, kai buvo aiškiai parodyta, kiek daug yra galimybių įterpti vietinės kultūros elementus. Tačiau svarbiausia liturgijoje yra Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo pristatymas, ir nieko nėra didingiau už šį įvykį. Jeigu tikintieji taip priima šv. Mišias, jos tampa jaudinančios labiau nei bet koks kitas pasirodymas ir „nuostabesnės už visas pjeses“, sakė Vienos kardinolas. Taip motyvuoti šv. Mišių dalyviai „kiek įmanoma labiau įsitraukia į šį įvykį, kad jį švęstų kūnu ir siela“. O jeigu kai kam šv. Mišios atrodo „nuobodokos“, tai dėl to kalta ne liturgija, bet prastas išankstinis nusistatymas ir tikėjimo stygius.

Aptariant liepos 7 dieną paskelbtą netrukus prasidėsiančio Vyskupų Sinodo darbo dokumentą „Instrumentum laboris“, tarp daugelio kitų aspektų tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje atkreiptas dėmesys į iškeltą pasiūlymą persvarstyti šv. Mišių liturgijos šventime naudojamą muziką. Darbo dokumento, parengto pagal gautus atsakymus į episkopatams išsiuntinėtas anketas, 61-ajame skirsnyje pripažįstama, jog šiame sakraliniame ir religiniame kontekste naudojama instrumentinė arba vokalinė muzika privalo turėti atitinkamą maldos, orumo ir grožio pojūtį.

Liturginė muzika taip pat turi pasižymėti „formos šventimu, tikro meniškumo išraiška“, kurią būtų galima pritaikyti teisėtiems inkultūrizacijos poreikiams. Tačiau „nenutolus nuo visuotinumo idėjos“. Kai dėl liturginio giedojimo, tai dokumente rekomenduojama „muzikus ir poetus skatinti komponuoti tokius naujus himnus, kurie atitiktų liturgijos standartus“, pabrėžiančius katechetinį mokymą apie Velykų slėpinį, Eucharistiją ir Viešpaties dieną (šventadienį). Dokumento tekste ypač siūloma iš naujo atkreipti dėmesį į grigališkąjį giedojimą, kuris atitinka visus minėtus poreikius ir todėl yra tarsi modelis, ką jau yra nurodęs popiežius Jonas Paulius II.

„Instrumentum laboris“ taip pat pastebima, jog kai kuriuose gautuose atsakymuose iš episkopatų buvo apgailestaujama dėl prastos kokybės liturginių tekstų ir daugelio muzikinių tekstų vertimų į kitas kalbas. Dėl to kartais kyla teologinių neaiškumų, silpninamas Bažnyčios mokymas, nukenčia maldingumas. Dar nurodoma, kad jaunimui skirtose pamaldose reikia vengti kai kurių muzikinio atlikimo formų dėl perdėtai profanuojančių bruožų, neskatinančių pamaldumo. Kai kuriuose atsiųstuose atsakymuose teigiama, jog išryškėjo nauja religinių giesmių kūrimo tendencija, tai yra nuolaidžiaujama vartotojų visuomenės mąstymui ir mažai rūpinamasi muzikos ir teksto kokybe. Tada beregint pražiūrimas meninis paveldas, kuris teologiniu ir muzikiniu atžvilgiu yra veiksmingas Bažnyčios liturgijoje“.

Paskirti Sinodo vadovai ir dalyviai

Vienas paskutinių popiežiaus Benedikto XVI sprendimų rengiantis spalio 2-23 dienomis vyksiančiai 11-ajai ordinarinei Vyskupų Sinodo asamblėjai buvo rugsėjo pradžioje paskelbtas sąrašas 36 kardinolų, vyskupų ir kunigų, kuriuos Šventasis Tėvas kviečia į šį svarbų susitikimą Vatikane. Sinode iš viso dalyvaus apie 250 Bažnyčios hierarchų, kuriuos galima suskirstyti į tris grupes: vieną jų sudaro daugiau kaip šimto pasaulio nacionalinių vyskupų konferencijų delegatai. (Štai Lietuvos Vyskupų Konferencija į Vyskupų Sinodo asamblėją savo atstovu siunčia Vilkaviškio vyskupą Rimantą Norvilą.) Kitai grupei priskiriami Vyskupų Sinodo nariai „ex officio“, tai yra pagal užimamas svarbias pareigas bažnytinėje hierarchijoje (Romos Kurijos vadovai kardinolai ir Rytų Katalikų Bažnyčių patriarchai ir vyriausieji arkivyskupai).

Trečią grupę sudaro Šventojo Tėvo paskirti būsimosios Sinodo asamblėjos dalyviai. Į šį sąrašą įtraukti žymūs Romos Kurijos darbuotojai, episkopatų atstovai ir visų žemynų Rytų Katalikų Bažnyčių hierarchai. Popiežius Benediktas XVI į sekmadienį aukojamomis šv. Mišiomis prasidedantį Vyskupų Sinodą tarp kitų pakvietė Popiežiškojo tarptautinių eucharistinių kongresų komiteto pirmininką kardinolą Jozefą Tomką, Vatikano patriarchalinės bazilikos administratorių kardinolą Frančeską Marčizaną, Popiežiaus namų teologą kardinolą Žoržą Kotjė, Kelno (Vokietija) arkivyskupą kardinolą Joachimą Meisnerį, Sidnėjaus (Australija) arkivyskupą kardinolą Džordžą Pelą, Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininką Kuro (Šveicarija) vyskupą Amedė Grabą, „Opus Dei“asmeninės prelatūros vadovų vyskupą Chavjerą Ečevariją Rodrigesą. Buvo pakviesti ir du kunigai: didžiausios Katalikų Bažnyčios jėzuitų vienuolijos generalinis vyresnysis tėvas Peteris Hansas Kolvenbachas ir populiariausio pasauliečių sąjūdžio „Bendrystė ir išsivadavimas“ pirmininkas kunigas Džulijonas Karonas.

Anksčiau Šventasis Tėvas patvirtino dar jo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtus tris kardinolus, kurie bus būsimosios Sinodo asamblėjos bendrųjų posėdžių pirmininkai. Jais paskirti iš Nigerijos kilęs Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas F. Arinzė, Gvadalacharos (Meksika) arkivyskupas kardinolas Chuanas Sandovalis ir Rančio (Indija) arkivyskupas kardinolas Telesforas Topas. Taip pat patvirtintas Jono Pauliaus II paskirtas Sinodo bendrasis pranešėjas – Venecijos (Italija) patriarchas kardinolas Andželas Skola ir atsakingasis sekretorius Dižono (Prancūzija) arkivyskupas Rolanas Mineratas. Didžiausias krūvis rengiant Sinodą ir užtikrinant sėkmingą jo eigą tenka Vyskupų Sinodo generaliniam sekretoriui kroatų arkivyskupui Nikolai Eterovičiui, kuriam būsimoji asamblėja yra pirmoji einant šias atsakingas pareigas.

Liko galioti ir popiežiaus Jono Pauliaus II iškelti Vyskupų Sinodo netrukus prasidėsiančiai asamblėjai trys pagrindiniai tikslai: stiprinti katalikų supratimą apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje; pripažinti Eucharistijos patirtį kaip visos Bažnyčios ir ypač jos ganytojų vienybės ženklą; užtikrinti, kad šv. Mišiose celebruojama Kristaus meilė plistų į pasaulį per artimo meilės darbus. Savo 2003 metais paskelbtoje Eucharistijai skirtoje enciklikoje popiežius Jonas Paulius II linkėjo, kad vyskupai, būdami „autentiškais bendrystės mokytojais“, padėtų tikintiesiems stiprinti tarpusavio ir Visuotinės Bažnyčios vienybę bei skleisti meilės apraiškas pasaulyje. Per atnaujintą Eucharistijos dovanos ir slėpinio vertinimą Bažnyčia galės toliau tęsti evangelizaciją, kas yra neatskiriama jos misijos dalis.

Popiežius Benediktas XVI, kuris pastarojo meto katechetiniuose pokalbiuose su tikinčiaisiais daug dėmesio skiria Eucharistijai, pakvietė visus Bažnyčios narius prisidėti rengiantis Vyskupų Sinodui, ypač savo malda, apmąstant Eucharistiją, kaip „tikrąjį Bažnyčios turtą“ ir Eucharistijos šventimą kasdieniame Bažnyčios gyvenime. Kalbėdamas tikintiesiems rugsėjo 5 dieną prieš sekmadienio vidudienio maldą „Viešpaties angelas“, Šventasis Tėvas priminė, kad Sinodas užbaigs Jono Pauliaus II 2004 metų spalį paskelbtus Eucharistijos metus, kuriais stengtasi „iš naujo pažadinti krikščionių tikėjimą, gėrėjimąsi ir meilę tam didžiajam sakramentui“. Popiežius Benediktas XVI sakė esąs, įsitikinęs, kad ganytojų ir tikinčiųjų ryžto dėka „visos bendruomenės dar uoliau ir karščiau dalyvaus Eucharistijoje“. Ypač svarbu palaikyti sekmadienio, „Viešpaties dienos“, religinę praktiką, nes ji yra šventa „krikščionių diena“.

Vyskupų Sinodas, kaip nuolatinė bažnytinė institucija, popiežiaus Pauliaus VI buvo įsteigta 1965 metais, kad skatintų pasaulio ganytojų bendrystę ir kolegialumą. Vyskupai periodiškai renkasi į asamblėjas patarti Šventajam Tėvui ir kartu apsvarstyti, kaip skleisti Evangeliją nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Vyskupų Sinodas, kaip konsultacinė institucija, sprendimo galios neturi: kiekvienos asamblėjos baigiamąjį dokumentą – posinodinį apaštalinį paraginimą – skelbia pats Popiežius, atsižvelgęs į Sinode dalyvavusių vyskupų svarbiausius siūlymus, kurių sąvadas pristatomas Popiežiui, jį patvirtinus Vyskupų Sinodo asamblėjos narių balsavimu.

© 2005 "XXI amžius"