|
Sveiki sulaukę brandaus amžiaus!
Spalio 1-ąją minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių
diena
LR Vyriausybės nutarimu metų pradžioje patvirtintos nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos įgyvendinimo priemonės. Tai numato ir pajamų garantijas, užimtumą, darbo vietų pritaikymą vyresnio amžiaus žmonėms, sveikatos ir socialinių paslaugų garantijas, visaverčio gyvenimo galimybes ir dalyvavimą visuomenės gyvenime.
Laikraščiuose skelbimai darbą siūlo tik jauniems, tačiau vyresnių žmonių patirtis yra neįkainojamas turtas. Visuomenė senėja, ir Europoje vyresnio amžiaus žmonės sudaro didžiąją visuomenės dalį. Vyresnio amžiaus žmonėms sunkiau įsitraukti į visuomenės gyvenimą dėl įvairių priežasčių, tačiau nemažai pagyvenusių žmonių lankosi teatruose, bibliotekose. Visi žinome Vilniaus miesto projektą, kai kavinėse vyresnio amžiaus žmonės vaišinami arbata, jie susitinka bendrauti, teatruose jiems parduodami pigesni bilietai. Žiniasklaida turėtų teikti informaciją vyresnio amžiaus žmonėms.
Ar verta liūdėti, kai ateina gyvenimo ruduo? Tikrai ne, nes vyresni žmonės irgi sulaukia pripažinimo, atranda gyvenimo prasmę, spinduliuoja vidiniu grožiu. Kartais mes pavydime užsieniečiams, kaip jie leidžia dienas sulaukę garbaus amžiaus. Kas lemia laimingą gyvenimą sulaukus vyresnio amžiaus? Pirmiausia reikia linkėti kitiems žmonėms to, ko geidžiate sau: laimės, sveikatos, sėkmės, sielos ramybės. O antras žingsnis įgyvendinti tuos linkėjimus. Kiekvienas gali padaryti daugiau gero, negu pats mano. Kas rytą paklauskite savęs: ką gero kitam žmogui šiandien galiu padaryti, nes laimingas gali tapti tik teikdamas laimę kitiems. Jei iš žmogaus spinduliuja gėris, jis visų mylimas ir laukiamas. Vaikai užauga, palieka namus, bet vaikaičiai seneliams suteikia didelės palaimos akimirkų. Tačiau kartais močiutė nori pavaduoti vaikaičiams mamą; kiekvieną dieną gamina pietus, kepa pyragus, taip kompensuodama tai, ko nedavė pati augindama savo vaikus. Visgi persistengti ar net įkyrėti nereikia, nes gali ateiti tokia diena, kai pyragais teks lesinti balandžius.
Tarkime, sūnui per trisdešimt, o jis dar gyvena su tėvais ir niekaip negali pradėti savo gyvenimo ir kasdien girdi mamos klausimus: kada tu šiandien pareisi, ar nieko nepamiršai, ar šiltai apsirengei? Motina niekaip nenutraukia virkštelės, nes bijo ,,prarasti sūnų. Tačiau jos kaimynė laiminga, nes sūnus vedė ir ji ne sūnų prarado, bet dar ir dukterį įsigijo, o vėliau ir vaikaičių. Tai du skirtingi požiūriai į sūnaus santuoką.
Pagyvenę žmonės bijo vienatvės, tačiau vienatvė nėra neįveikiama lemtis. Buvusi mokytoja, dabar baigianti aštuntą dešimtį, vis dar susikviečia savo mokinius ir rodo skaidres iš savo kelionių. Iki šiol mokiniai prisimena savo mokytojos gerumą ir palankumą, išmoktas žmogiškumo pamokas, o užsimezgusi draugystė tęsiasi ilgus metus. Niekam nė į galvą nešovė mintis kada nors mokytoją pavadinti suvargusia senele. Bendrauti su ja tikras džiaugsmas. Už visa tai, ką ji dalijo kitiems gerumą, rūpestį, išmintingus patarimus jai buvo atlyginta nuoširdžia neblėstančia simpatija. O pyragus savo mokiniams pavaišinti ji visada pirkdavo cukrainėje.
Statistika teigia, kad moterys už vyrus gyvena net 10 metų ilgiau, o dažniausia vyrų mirties priežastis infarktas. Moteris nuo širdies infarkto dažnai saugo ašaros, jų teisė verkti, kai širdį slegia nuoskauda, rūpestis ar netikėta nelaimė. Vyrų gyvenime ašaros nenumatytos. Jis privalo tvardytis baramas viršininko, nutylėti negavęs paaukštinimo, kurio tikėjosi. Vyras, kitaip negu moteris, sieloje neturi jokio apsauginio vožtuvo. Todėl didelė dalis jo emocijų, negaudamos išsilieti su ašaromis, užgula širdį tikra to žodžio prasme. Jau nuo vaikystės reikėtų diegti sveikesnę vyro vaidmens sampratą. ,,Tegul mergaitės švilpauja, tegul berniukai verkia tai Kristinos Nertlinger požiūris.
Labai svarbu vyresniems žmonėms judėti, išeiti pasivaikščioti, pasimankštinti; kartu papietauti, pasikalbėti. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikia universitetai pagyvenusiems žmonėms. Vyresnio amžiaus žmonės išmoksta piešti, groti, fotografuoti ir taip įgyvendina savo jaunystės svajones.
Nors ir nugyventi ilgi santuokos metai, tačiau neretai šeimas ištinka krizė. O kaip to išvengti? ,,Meilė yra kasdien sugrįžtantis džiaugsmas, kad egzistuoja kitas, kažkas parašė šiuos žodžius. Reikia džiaugtis, kad šalia yra tavo žmogus, žinant, kad mirtis gali ūmai nutraukti tą bendrumą ir kad tada teks likti vienam nykioje gatvelėje. Kartais vyresnio amžiaus sutuoktiniai beveik nesikalba, atskirai paskendę savo mintyse. Išmokite žaisti šaškėmis ar šachmatais ir kiekvieną vakarą sėdėsite vienas priešais kitą ir svarstysite, kaip išlošti ar nugalėti savo priešininką. Tai geras būdas kovoti, nes jis ne kiršina, o suartina.
Viena ponia be perstojo pjauna savo vyrą, kad jis nevalo batų, nepersiauna namie šlepetėmis, nebenori kasdien praustis, pasinaudojęs klozetu palieka jį nešvarų ir dar valgydamas primėto maisto ant kilimo. Kartais vyresnio amžiaus žmonės apsileidžia, tampa nerūpestingi. Jiems reikia priminti, kad susitvarkytų, o ne pykti, nes jie paprasčiausiai nepagalvoja, kad namų tvarkymas taip pat darbas, kad moteriai reikia tuos darbus dirbti. Santarvė priklauso nuo abiejų sutuoktinių ir abu turi pasirūpinti, kad tai santarvei būtų sudarytos reikiamos sąlygos. Kiauromis dienomis nesikalbėti ne išeitis. Jau geriau ,,apvalanti audra ir atviras pokalbis. Geriau pasakyti sutuoktiniui, kuo jo elgesys nepatinka, nes jei nepasitenkinimas tvenksis, sutuoktiniai taps priešais.
Gyventi dviese nuostabu, bet anaiptol ne taip paprasta. Vilhelmas Bušas rašė: ,,Kaip gera būti vienišam: man niekas nieko neuždraus. Gal ir taip, bet niekas nepadarys ir ko nors malonaus.
Ona ŠULCIENĖ,
Kauno VSC Kėdainių filialo vyriausioji gydytoja,
psichologijos magistrė, LKD Kėdainių skyriaus pirmininkė
© 2005 "XXI amžius"
|