|
Mokytojas ir šeima
Mokytojas mokyklai beveik tas pats, kas saulė visatai. Gyvo mokytojo poveikio mokiniams negali pakeisti nė pati geriausia knyga vadovėlis, nors, žinoma, jie taip pat labai svarbūs ir reikalingi. Mokytojas turi būti siekimų žmogus, gerai suvokiąs savo pilietines tiesas, tėvynės meilę, šviesą ir dorą, dvasinę kultūrą, kurios taip trūksta šių dienų žmogui ir tautai.
Pirmoji pedagogė ir Bažnyčia yra šeima. Čia svarbiausias pedagogas ir kunigas yra motina, tėvas. Pirmieji vaiko žingsniai pačios geriausios pedagogės motinos rankose, kuri svarbiausia žmogaus gyvenime. Ir labai gaila, kad yra vaikų, neįgijusių šios mokyklos ugdymo pagrindų. Tokiems padaryta didžiausia žala. Juk šeimoje gimsta geriausios idėjos. N.Fiorsteris savo knygoje Mokėk gyventi rašo: Santykiai su tėvais yra didelis egzaminas, kur žmogus įgyja subrendimo ar nesubrendimo pažymėjimą visam gyvenimui ir likimui. Naujosios kartos visuomet buvo tokios, kokios jų buvo motinos.
Dvasinis moterų lygis daug reikšmingesnis, negu jų turtas ir grožis. Motina vien tas žodis daugelį išgelbsti iš pražūties. Nori gerai išauklėtų vaikų, parūpink jiems geras motinas, taip yra pasakęs iš neturtingos šeimos kilęs JAV prezidentas Linkolnas. Panašiai sakė kardinolas V.Sladkevičius bei daug kitų garbių žmonių.
Kas vyksta visuomenėje, vyksta ir šeimoje. Šiandien gyvenimas stabilizuojasi. O šeima? Jos padėtis sunki. Mažėja gimstamumas. Gal tik laikinai krentam į duobę? Gal ūkininkai augins didesnę šeimą? Valstybė turėtų būti ryžtingesnė tvarkant šeimos politiką.
Tvirtesnį žodį taria Bažnyčia rengiant jaunimą santuokiniam gyvenimui. Daugiau dėmesio šeimai turi skirti auklėtojai, mokytojai, ypač tikybos. Religijos pamokos tai ne tik tikybos mokytojo reikalai, bet ir mūsų šeimų, pedagogų dvasinis jaunimo potencialo ugdymas. Taip pat mūsų kultūrinio ir netgi ekonominio gyvenimo ateities reikalas.
Pedagogas kompensaciją už savo darbą dažnai mato sudvasintoje moralinėje sferoje. Pedagogo talentas jos ieško visur ir visada. Ieško mąstydamas, svarstydamas, džiaugdamasis ir sielodamasis. Ieško savo ir kitų mintyse. Juk pedagoginis darbas iš esmės yra kūrybinis. Niekas nesikartoja. Viską reikia atrasti iš naujo. Mąstantis mokytojas geras psichologas ir apie mokinį daro išvadas ne iš pirmo įspūdžio, kas atsitinka neretai atėjusiam į mokyklą penktokui.
Dar viena, mano manymu, svarbi sritis pedagogo darbe tėvų integravimas į mokyklą (šiandien jie atitolę). Laimi ta mokykla, kuri turi gerus tėvų aktyvo pagalbininkus.
Viena populiariausių klasės vadovo su tėvais bendravimo formų yra klasės tėvų susirinkimai. Dažniausiai jie vyksta pasibaigus trimestrui ar pusmečiui. Tėvai informuojami apie jų vaikų mokymąsi, elgesį ir kt. Tačiau mokyklos gyvenime, mokinių auklėjime vien tokių susirinkimų nepakanka. Juose vengiama konkrečiai minėti drausmę pažeidžiančių mokinių pavardes, kad nebūtų pažeistas tėvų orumas ir t.t. Pagrindinė susirinkimų paskirtis kelti tėvų pedagoginę ir dvasinę kultūrą, sutelkti jėgas ir suteikti jiems naudingų žinių apie vaikų auklėjimą šeimoje. Todėl reikėtų ir kelių teminių susirinkimų, skirtų aktualiems klausimams aptarti: vaiko darbo ir poilsio režimas ir patarimai; kaip ugdoma šeimoje meilė žmogui vyresniam, tėvams, darbui ir tėvynei; kaip vaikams padėti pasirinkti profesiją, žinant jų talentus; stengtis pašalinti abejingumą, savanaudiškumą, nejautrumą, piktumą ir melą; gelbėti juos nuo slaptų auklėtojų, draugų. Gal vertėtų paskelbti mokytojų ir auklėtojų tyrimo testus? Paskatinimai ir bausmės šeimoje auklėjant vaikus turėtų būti motyvuoti, akcentuojant asmeninį tėvo ir motinos autoritetą.
Kad tėvų susirinkimai vyktų reguliariai, reikėtų derintis su kitų, ypač paralelių klasių ar amžiumi artimų klasių darbo planais. Pirmą susirinkimą gali organizuoti vienas paralelės klasės vadovas, o kitą jau kitas. Taip kooperuojantis galima sušaukti per trimestrą net kelis tėvų susirinkimus. Tai bus svarbus tėvų auklėjimas pedagoginėmis ir dvasinėmis temomis. Jiems tos žinios turėtų būti įdomios, o susirinkimai bus ne nuobodūs, o turiningi ir gausūs.
Žmogus savo darbu dalyvauja Kūrėjo veikloje. Mokytojo darbas irgi dalyvavimas Dievo kūryboje. Juk tai atsakomybė už jaunąją kartą. Dar neretai šeima ir net pedagogai bodisi tikėjimo Dievu Kūrėju ir sako: Nereikia jiems piršti, užaugę patys atsirinks (taip mums teigė ateistai). Štai anglų rašytojas Džonas Telvalas įrodinėjo savo draugams, kad vaikų nereikia mokyti tikėjimo tiesų, reikia leisti jiems patiems pasireikšti kai užaugs, patys tikėjimo tiesas pasirinks. Kartą su draugu taip kalbėdami jie priėjo daržą, kuris buvo apaugęs visokiomis piktžolėmis. Štai ir mano daržas, tarė bičiulis. Kaip tai? Juk čia aš matau tik laukines žoles. Savininkas atsakė: Mano darže auga tos laukinės žolės tik todėl, kad aš daržui nenoriu primesti daržininko. Aš laukiu, kol daržas pats užaugs, užaugins gražias gėles, gardžius vaisius. Po kurio laiko žolės savaime pranyks, o jų vietoje užaugs gražiausi augalai.
Rašytojas nutilo ir nustojo įrodinėti, kad vaikus galima išauklėti be apreikštų tikėjimo tiesų. O Jėzus nori, kad atsimintume, jog kiekvienas turime sielą ji amžina.
Mokytojo malda
Viešpatie, duok man savosios meilės. Tebūna mano uolumas nuolatinis, o nusivylimas laikinas. Padaryk mane motiniškesne už motinas, kad galėčiau mylėti ir ginti savo mokinius, kaip myli ir gina savo vaikus motina. Paaiškink man savo Evangeliją, kad nė valandai jos neišsižadėčiau.
Viešpatie, globok mane, kai šalia nebus Tavojo ženklo... Suteik man paprastumo, išlaisvink mane nuo buvimo sudėtinga arba banalia mokytoja kasdieninėje pamokoje. Palengvink mano ranką baudžiant ir sušvelnink ją glamonėjant. Leisk suprasti, kad vaikų klaidas turiu taisyti juos pačius labai mylėdama...
Leisk, kad savo mokyklą iš rąstų, lentų, mūrų paversčiau mokykla iš Dvasios.
Gi tu, mokytojau, jo kelyje vairą laikai.
Gi tu jam sparnus augini, prilaikai.
Vardan Žemės čia auga žmogus.
Dievo kelias lai jam bus doras, tiesus.
O tau, mokytojau, linkėjimai nuo mūsų tautos
Atgaivinti mokinį dorą, tą žiedą Lietuvos,
Juk jo visi keliai priklauso daug nuo tavęs,
Ją brandini, kokia dvasingumo skraiste apsupi...
Bronislava EIDUKIENĖ,
mokytoja
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|