Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Moteris, neleidusi perrašinėti rezistencijos istorijos

Istorikės Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės mirties 5-osioms metinėms

Alfonsas ZUBRECKAS

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė

Pirmą kartą apie Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę sužinojau 1999 metais, perskaitęs jos knygą „Žuvusiųjų Prezidentas. Jono Žemaičio biografija“. Vėliau perskaičiau kitą jos knygą „Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai“, ši autorė vis labiau ėmė mane dominti. Pratarmę parašęs Egidijus Aleksandravičius knygą įvertino taip: „Knygos pasirodymas – drąsus iššūkis sovietų okupacijos laikotarpio istorijos tyrinėtojams. Netolimos praeities skausmas, gyvų liudytojų dalyvavimas pokario įvykių rekonstrukcijoje, pirma galimybė sovietinio režimo iškankintai visuomenės daliai atvirai parodyti savo atminties žaizdas yra požymiai, leidžiantys tikėtis, kad vienaip ar kitaip dabarties Lietuva artėja prie savo istorinės tapatybės suvokimo“.

Žinomas Amerikos lietuvių veikėjas Kęstutis Girnius knygos „Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai“ autorę apibūdino taip: „Prasminga, kad pirmąjį vadovėlį apie partizanų kovas parašė žmogus, nesusitaikęs su netiesa ir nukentėjęs dėl laisvės troškimo“.

Nijolė Gaškaitė gimė 1938 m. rugsėjo 27 d. Kupiškyje, mokytojų šeimoje. 1956 metais baigusi Pandėlio vidurinę mokyklą pradėjo studijuoti tuomečio Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete. Tiesa, dar besimokydama vidurinėje mokykloje, Nijolė 1955 metais pradėjo aktyvią veiklą pogrindinėje moksleivių organizacijoje „Laisvę Lietuvai“. 1955-1956 metais ši organizacija leido laikraštėlį „Laisvės balsas“, buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai. Nors jos nariai, baigę vidurinę mokyklą, išvažiavo studijuoti į įvairias šalies aukštąsias mokyklas, N.Gaškaitės dėka pogrindinė organizacija nenustojo veikusi. 1958 metais buvo pradėti masiškai spausdinti atsišaukimai, juos platino Kaune, Vilniuje ir kitur.

N.Gaškaitė kartu su Petru Plumpa 1958 metais ryžosi drąsiam žygiui: Vasario 16-osios proga jie iškėlė vėliavą virš Kauno HES. Netrukus, kovo 14 dieną, N.Gaškaitė su kai kuriais savo bendraminčiais buvo suimta. Prasidėjo teismo procesas. N.Gaškaitei teismas skyrė septynerius metus laisvės atėmimo. Jai teko kalėti Kemerovo, Taišeto, Mordovijos lageriuose.

1965 metais, pasibaigus įkalinimo terminui, N.Gaškaitė grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. Dirbdama paprasta darbininke miesto statybose, neakivaizdžiai studijavo ir tapo pramoninės ir civilinė statybos inžiniere. Vėliau dirbo statybose inžiniere, Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute moksline bendradarbe.

Kada Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, nuo 1991 metų N.Gaškaitė pradėjo dirbti prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sukurtos komisijos KGB veiklai tirti darbo grupėje, be to, tvarkė ir tyrinėjo KGB archyvus. 1994 metais ši komisija buvo panaikinta, ir N.Gaškaitė kurį laiką dirbo Valstybiniame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. 1994-1997 metais dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidžiamo žurnalo „Laisvės kovų archyvas“ redakcinėje kolegijoje.

N.Gaškaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre dirbo iki 2000 metų. Dirbdama šiame centre, N.Gaškaitė-Žemaitienė ypač išsamiai tyrinėjo partizaninio karo Lietuvoje istoriją. Kartu su keliais autoriais 1996 metais išleido knygas „Lietuvos partizanai 1944-1953 m.“ ir „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose. 1945-1953 metai“. Kitos jos parašytos knygos: „Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai“ (1997), „Žuvusiųjų Prezidentas. Jono Žemaičio biografija“ (1998), „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“ (1998), „Prisikėlimo apygarda“ (1999), romanas „Užmirštų šulinių vanduo“ (2000). Be šių knygų apie partizaninį judėjimą Lietuvoje, N.Gaškaitė-Žemaitienė parašė nemažai studijų ir mokslinių straipsnių, kurie buvo publikuoti įvairiuose šalies ir užsienio leidiniuose. Ji taip pat buvo daugelio užsienyje vykusių mokslinių konferencijų dalyvė. Viena pagrindinių konferencijų, vykusi Vilniuje, buvo skirta komunistinio režimo nusikaltimams tirti.

N.Gaškaitės-Žemaitienės titanišką darbą, atliktą per Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, aukštai įvertino Vyriausybės vadovai, kai kurios organizacijos. Ji net du kartus gavo premijas iš Lietuvos fronto bičiulių įsteigto fondo „Į laisvę“, premiją skyrė savaitraštis „Dienovidis“ bei Čikagoje leidžiamas laikraštis „Lietuvos balsas“. 1999 metais jai buvo paskirta Stasio Šalkauskio premija už tautos kultūros, mokslo ir filosofinės minties turtinimą ir ugdymą. 2000 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu istorikė N.Gaškaitė-Žemaitienė buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Nors pati N.Gaškaitė-Žemaitienė savo knygas ir mokslinius veikalus vertino kukliai, tačiau šis jos atliktas didžiulis darbas – tai neįkainojamos vertės paminklas Lietuvos partizanams, kovojusiems už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę.

Daugiau kaip prieš šimtmetį Vincas Kudirka rašė: „Jeigu teks jums kada nors rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“. Kad pradėjo pildytis pranašiški V.Kudirkos žodžiai, N.Gaškaitė-Žemaitienė pastebėjo 1992 metais, kada Seimo rinkimus laimėjo LDDP. Laimėjo buvę komunistai, tik pakeitę savo rūbą. Pastebėjo ir prabilo visu balsu (nors kai kam tai ir nepatiko). N.Gaškaitė-Žemaitienė straipsnyje „Tikrovė ir šešėliai“, kurį 1997 m. vasario 11 d. išspausdino „Lietuvos aidas“, rašė: „Kadaise Marksas parašė lemtingą frazę: komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą! Sakoma, kad vaiduokliai neturi šešėlių. O ši šmėkla ypatinga: ją lydi nuolat besikeičiantys šešėliai. 1991 metais jie vilkėjo omonininkų uniforma. Nūnai puikuojasi demokratijos gynėjų vardu“. Šie istorikės žodžiai pasako viską.

Tačiau laikas būna negailestingas. Pačiame jėgų žydėjime, eidama dar tik 63-iuosius metus, 2000-ųjų spalio 6 d. po sunkios ligos, istorikė N.Gaškaitė-Žemaitienė, nuolat kovojusi už teisingumą, išėjo Amžinybėn. Liko daug nebaigtų jos darbų, vyras (Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio sūnus), dukra Inga.

© 2005 "XXI amžius"