|
Palikęs gilų pėdsaką
Pulkininko Mykolo Kalmanto gimimo 110-osioms metinėms
Alfonsas ZUBRECKAS
Jonavos žemė išaugino ne vieną garsų prieškario Lietuvos karininką. Čia gyveno ir amžinojo poilsio atgulė Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, taip pat vertėjas ir dramaturgas Kazys Alyta. Jonavos rajone gimė ir augo Lietuvos nepriklausomybės kūrėjas pulkininkas leitenantas Juozas Kartanas. Barsukynės kaime amžinojo poilsio atgulė prieškario Lietuvos pulkininkas Petras Pagirskis. Ne vienerius metus Beržų dvare gyveno buvęs Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos adjutantas pulkininkas Vaclovas Šliogeris. Kurį laiką Jonavos rajone gyveno buvusio Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio šeima. Tų prieškario Lietuvos karininkų gretas papildo ir pulkininkas Mykolas Kalmantas.
M.Kalmantas gimė 1895 m. spalio 5 d. Miečionių kaime Švenčionių apskrityje. Baigęs keturias klases technikos mokykloje, Petrapilyje mokėsi gimnazijoje, vėliau studijavo Maskvos archeologijos institute. Tačiau jam mokslų baigti neteko, nes buvo pašauktas į caro kariuomenę. 1916 metais baigęs Peterhofo puskarininkių mokyklą, tarnavo 124-ajame ir 293-iajame atsargos pulkuose. 1917 metų pradžioje buvo pasiųstas tarnauti į Tverės gubernijos Taržoko miesto komendantūrą. Metus M.Kalmantas tarnavo komendanto kuopos vadu 128-ojoje štabo divizijoje, vėliau pervestas į atsargos batalioną Smolenske. Grįžęs į Lietuvą, kurį laiką dirbo Vilniuje, Vilijos dirbtuvių kontoroje. 1919 m. liepos 3 d. pradėjo karinę tarnybą Ukmergės batalione.
Nors M.Kalmantas, tarnaudamas Rusijos caro kariuomenėje, tiesiogiai fronte nedalyvavo, tačiau iš ten parsivežtose charakteristikose jaunasis karininkas apibūdinamas kaip drąsus ir sumanus karininkas. Tarnaudamas minėtame batalione, jis ėjo kulkosvaidžių komandos viršininko, ryšių komandos viršininko, bataliono vado padėjėjo pareigas, jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Kada batalionas buvo performuotas į 8-ąjį pėstininkų pulką, M.Kalmantas skiriamas pulko ryšių komandos viršininku. 1922 metais karininkas baigė Aukštuosius karininkų kursus, jam suteiktas kapitono laipsnis.
Vienas svarbiausių to meto M.Kalmanto gyvenimo įvykių Lietuvos kariuomenėje buvo dalyvavimas kovose sugrąžinant Klaipėdos kraštą. 1923 m. sausio 9 d. M.Kalmantas, 8-ojo pėstininkų pulko 1-ojo bataliono vadas, su grupe karininkų buvo pasiųstas užimti Pagėgių apskritį. Kapitono vadovaujami kariai ypač pasižymėjo užimdami Klaipėdos miestą Dangės upės rajone. Už nuopelnus vaduojant Klaipėdą M.Kalmantas apdovanotas Vyčio kryžiumi.
Nuo 1926 metų birželio iki 1935 metų rugpjūčio majoras M.Kalmantas ėjo Lietuvos šaulių sąjungos viršininko pareigas. Tai buvo viena stambiausių sukarintų patriotinių organizacijų to meto Lietuvoje, turėjusi nemažą autoritetą tarp šalies gyventojų. Tačiau jis nesutarė su karine vadovybe dėl vykdomų Šaulių sąjungos pertvarkymo reformų ir 1935 metais paliko Šaulių sąjungos viršininko postą.
Po šio atsistatydinimo M.Kalmantas buvo išrinktas Lietuvos karininkų ramovės seniūnų tarybos nariu ir Prezidento sekretoriumi. Kaip tik tuo metu jis aktyviai dalyvavo Lietuvos skautų veikloje. 1924 metais dalyvavo Danijoje vykusiame tarptautiniame skautų sąskrydyje, 1927 metais vadovavo skautų delegacijai, kuri vyko į Švediją, į tarptautinę skautų šventę.
Už didelius nuopelnus Lietuvai M.Kalmantas gavo nemažai apdovanojimų: Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną, Šaulių žvaigždę. 1935 metais M.Kalmantui suteiktas pulkininko laipsnis.
1935-1940 metais pulkininkas M.Kalmantas Lietuvos kariuomenės struktūrose ėjo įvairias pareigas. Buvo ypatingųjų reikalų karininkas prie kariuomenės vado, Ginklavimo valdybos viršininkas, Ginklavimo valdybos bendrojo skyriaus viršininkas. 1940 metų liepą pulkininkas M.Kalmantas išėjo į atsargą ir persikėlė gyventi į Beržų dvarą Jonavos rajone.
Beržuose M.Kalmantas turėjo 40 hektarų ūkį. Šis ūkis ir solidi (1225 litų) pensija leido jo šeimai gyventi pasiturinčiai. Jo žmona Vanda, vaikai Danutė ir Vytautas gyveno kartu su juo Beržuose. Tačiau užėję rusai iš atsargos karininko atėmė pensiją ir jam teko ieškoti darbo Kaune.
Saugumiečiai neilgai paliko ramybėje atsargos pulkininką. Jis buvo suimtas 1941 m. gegužės 16 d. Beržų dvare ir kankinamas Kauno kalėjime. Tačiau M.Kalmantui tremties pavyko išvengti. 1941 m. birželio 25 d., jau prasidėjus karui, iš Kauno kalėjimo kaliniai buvo išlaisvinti, tarp jų ir pulkininkas. Jo žmona su vaikais nebuvo suimti, nes tuo metu slapstėsi pas gimines Tauragėje.
Iki 1941 metų rugpjūčio, kada buvo likviduota Lietuvos Laikinoji vyriausybė, pulkininkas M.Kalmantas dirbo kariuomenės Ginklavimo skyriuje, vėliau iki 1943 metų Kauno apskrities Pensijų skyriaus viršininku. Be tiesioginio darbo, jis rūpinosi, kad Lietuvos jaunuoliai būtų apsaugoti nuo tarnybos vokiečių kariuomenėje.
Kada prie Lietuvos pradėjo artėti frontas, M.Kalmantas su šeima pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas užsienyje, jis daug prisidėjo prie Šaulių sąjungos atkūrimo tremtyje, aktyviai dalyvavo skautų veikloje. Pulkininkas Mykolas Kalmantas mirė 1976 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose.
© 2005 "XXI amžius"
|