|
Atmintinų įvykių prisiminimas
Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos ir ypač Aušros trisdešimtmečio akistatoje mename tas dienas ir laikus, kai minėti pogrindžio leidiniai sudarė tarsi pulsuojančią širdį sužeistame ir tebežalojančiame Lietuvos kūne, kurį tada draskė, griovė ir marino priešiškos Bažnyčiai, tikėjimui ir Dievui sąlygos.
Prisimenu, kai į Kardinolo Vincento Sladkevičiaus muziejų Kaune iš įvairių šalies mokyklų, vienuolijų pavasarį buvo susirinkę keliasdešimt vyresnio amžiaus ir jaunesniųjų moksleivių. Itin susidomėję jie klausėsi leidėjų ir redaktorių įspūdžių, lietuvių kalbos mokytojo Vytauto Armonavičiaus iš Lukšių, dabartinio Lukšių klebonas kun. Gvido Pušinaičio, pogrindinės literatūros Lietuvoje organizatoriaus ir svarbiausių Kronikos ir Aušros leidinių sumanytojo arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, SJ, ir kitų. Buvo kalbama apie tuos laikus, kai minėti pogrindžio leidiniai buvo tarsi švyturys tamsioje priespaudos, politinio smurto naktyje, kai buvo nepasitikima žmonėmis, kai vieni kitus išdavinėdavo ir kiršindavo, kai siautė priešiškos Bažnyčiai, tikėjimui ir Dievui pavojingos jėgos.
Gera paminėti, bet dar geriau prisiminti ir neužmiršti tų drąsiųjų pasiryžėlių pastangų, jų skirtą brangų laiką ir kasdienę riziką, kuri tykojo kiekvieno, kuris anuomet prisidėjo prie tų pogrindžio leidinių gyvavimo. Mūsų dienomis būtina tą sunkiomis sąlygomis įgytą patirtį ir jos dvasią įdomiai ir patraukliai perteikti jaunajai kartai, kuri jau kur kas atitolo nuo tų siaubingų laikų, nes daugelis iš jų nebežino nei reikšmės, nei kainos, kuria buvo laimėta laisvė ir mūsų turima, dažnai iškraipoma ir klaidingai suprantama, dar prasčiau išnaudojama laisvė ir demokratija. Reikėtų su nedidele dviejų trijų žmonių grupe tokius ir panašius, gal net su prasmingomis programomis ir su vienu kitu dainininku ar atlikėju, ypač su gerais kalbėtojais, rengti ne tik kasmečius susitikimus Kardinolo V.Sladkevičiaus muziejuje ar kitame gerus prisiminimus turinčiame pastate, bet ir visoje Lietuvoje vidurinėse mokyklose, koledžuose ir organizacijose, sakysime, skautų, ateitininkų, ir kitose įstaigose kalbėtų, akivaizdžiai pasakotų tie žmonės, kurie, nepaisydami suėmimų ir tardymų, kalėjimo ir gulagų baimės, žiaurumų ir prievartos grėsmės, rašė ir taisė straipsnius, redagavo ir spausdino, platino pavojingomis sąlygomis. Jei šie minėjimai plačiai per žiniasklaidą (ypač per Marijos radiją), parapijose, mokyklose, slaugos namuose, klubuose, universitetuose, kariuomenėje ir plačioje visuomenėje ir kitaip nebus garsinami, ši prasminga kova, knygnešių gadynė liks tik legenda mažai turės vaisių. Gal vėl iš naujo, kaip, pavyzdžiui, Baltijos kelią, atgaivinkime panašų katalikišką leidinį, kuris savo dvasia, nepaisydamas jokių apribojimų ir cenzūrų, pasakytų tiesų, reikalingą Bažnyčios ir tikėjimo žodį tikintiesiems ir netikintiesiems.
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
© 2005 "XXI amžius"
|