|
Atominė katorga...
Branduolinio užtaiso sprogimo 1957 m. rugsėjo 29 d. Čeliabinsko
srityje liudytojo kalinio pasakojimas
Prieš keletą metų į Rusijos žurnalo Vnie zakona (Už įstatymo)
redakciją atėjo žmogus, buvęs kalinys, kuris žinojo, kad artėja
jo mirtis progresavo spindulinė liga. Jis tai jautė. Negalėdamas
kęsti artėjančios mirties, žmogus pareiškė, kad, atsisakydamas maisto,
pats paspartins savo mirtį, todėl nusprendė išlieti savo sielvartą
spaudos darbuotojui. Šio žmogaus pavardė Afanasjevas. Savo prisiminimus
į magnetofono juostelę įrašė kalinio Urkos pravarde.
... Mane nusiuntė atlikti bausmės į Čeliabinską 40 (anksčiau berods ši vietovė vadinosi Zaoziorskas). Ten buvo kuriamas atominis ginklas, todėl vietiniai ežerai neužšaldavo, o garuodavo. Ežero vandenį visą laiką skrodė kariniai kateriai. Mūsų lageris buvo įsikūręs virš šios gamyklos požemių. Greta buvo dislokuotas karinių statybininkų dalinys (apie tris tūkstančius kareivių). Mūsų atvežė visą vagoną 70 žmonių. Aš dirbau betonuotoju, kiti suvirintojais, dailidėmis, armatūrininkais. Per laisvuosius darbininkus žinojome, kas vyksta aplink. Per kiaurymes tvoroje matėme, kaip laisvieji dirbo apsirengę baltais chalatais. Žinojome, kad jie už kenksmingą darbą kasdien gaudavo kilogramą šokolado. Juos mes vadinome šokoladiniais. Mus taip pat gerai maitino, be to, leido užsidirbti pinigų atėjo N.Chruščiovo atšilimas. Pagal dozimetrų parodymus, kuriais mus tikrino, visi zekai (zekas kalinys) žinojo, kad jau seniai yra prigriebti radiacijos.
Paskui atėjo lemtingoji 1957 m. rugsėjo 29-oji. Tądien mes nedirbome. Iki soties prisižaidęs domino miegojau vagonėlio žemutiniame gulte, greta lango, kuris buvo priešais gamyklą. Apie ketvirtą valandą dienos sprogimo banga mane nubloškė ant grindų. Kaimynystėje miegoję kaliniai nuo kritimo pasidabino įbrėžimais ir mėlynėmis, o aš tik išsigandau. Pasikėlęs priėjau prie išdaužto lango, pamačiau penkių kilometrų nuotolyje (kaip paaiškėjo vėliau) nuo požeminio sprogimo greitai didėjantį ugninį grybą. Grybo kepurė sklido dangaus erdvėje ir spėriai uždengė saulę. Gal po pusvalandžio iškrito juodi suodžiai, kurie padengė viską aplinkui.
* * *
Po Persitvarkymo išėjo keletas knygų, kuriose buvo išsamiai aprašyta tragedija. Tvirtinama, kad 18 milijonų kiuri (radiacijos matas) radioaktyvių medžiagų liko gulėti chemijos kombinato pramoninėje aikštėje, o apie du milijonus kiuri radioaktyvių dalelių vėjas paskleidė tolyn į aplinką. Kai kurių specialistų vertinimu, radiacinio spinduliavimo užkrato jėga prilygo dvidešimt Černobylio atominių elektrinių sprogimo galiai. Radioaktyvusis debesis padengė 250 kvadratinių kilometrų plotą, kuriame gyveno 270 tūkst. žmonių. Dviejų apsaugos ir statybininkų pulkų bei kalinių buvo apie tris tūkstančius žmonių. Atvyko dar apie 200 naujai mobilizuotų žmonių. Greit tankus juodai pilkas debesis pakibo virš kareivinių, saulėtą dieną apgaubė tamsa. Nenutildami staugė tarnybiniai šunys. Paukščių niekur nebuvo. Ant žmonių galvų krito dideli radioaktyvūs suodžių dribsniai. Smulkios dalelės krito ir kitą dieną. Dozimetrai, matavę užterštumą, rodė, kad būtina nedelsiant evakuoti žmones.
* * *
Tolesnis kalinio Afanasjevo-Urkos liudijimas...
... Mūsų valgykla buvo remontuojama ir visi kaliniai maitinosi po atviru dangumi. Tad laikinosios valgyklos stalai ir suolai buvo padengti 3-4 cm suodžių sluoksniu. Atėjome vakarieniauti, ir kas kuo galėjo skuduru, popieriumi, rankove valė nuo stalų suodžius. Jie ir toliau krito iš dangaus: kam į dubenėlį su koše, kam tiesiog ant duonos riekių. Panikos nebuvo, bet ginčų nestigo. Vieni sakė, kad tai diversija, kiti teigė avarija, o kai kas, jog tai mokomasis sprogimas. Administracija jokių skelbimų, pranešimų neteikė.
Vakaras buvo visiškai tamsus. Mes po atviru dangumi žiūrėjome kino filmą Kelialapis į gyvenimą (Putiovka v žiznj). Buvusio grybo vietoje dangus švytėjo kilometro skersmens raudoniu. Apie reginį irgi buvo įvairių spėlionių.
Naktį, apie trečią valandą, mus prikėlė garsiakalbiai, per kuriuos buvo pranešta, kad mūsų darbo stovykla yra padidinto branduolinio užterštumo zonoje. Mums įsakė per 15-20 minučių pasirengti evakuacijai. Daiktų neimti (net pinigų, metalinių mažmožių). Tada ir prasidėjo neįsivaizduojama panika: Mes gyvi lavonai. Kalinių minia užtvindė praėjimo punktą, kur stovėjo automatais ginkluoti kareiviai. Greit pasigirdo trumpos automatų serijos. Aš buvau barake ir nemačiau įvykių prie išėjimo. Ar buvo ten užmuštų ir sužeistų nežinau. Nors įvairūs gandai sklido.
Tuo metu raudonoji aušra papilkėjo, pradėjo vos vos švisti. Mus susodino į sunkvežimius ir išvežė iš gamyklos teritorijos į kažkokį mišką. Didelėje laukymėje eilėmis stovėjo stalai, o greta jų krūvos naujų drabužių, glaudžių, palaidinių. Per garsiakalbį įsakmiai šaukė: Visiems nusirengti. Visus daiktus mesti krūvon... Visi jau nuogi ėjome prie stalų, kur buvo matuojama radioaktyvaus užkrėtimo dozė. Dozimetro skalė buvo paskaičiuota 900 vienetų. Kiek tai sudarė rentgenų niekas pasakyti negalėjo. Asmeniškai man suskambo prie 800 vienetų (šį dozimetro parodymą supratau kaip mano skleidžiamo radioaktyvumo laipsnį). Dozimetro rodyklė svyravo priklausomai nuo to, prie kurios kūno dalies priartindavo daviklį. Labiausiai skambėjo auksiniai dantys ir plaukai (jų dar 1954 metais kaliniams leido nesikirpti). Ši kontrolė tęsėsi iki vėlaus vakaro. Prieš patikrinimą kai kurie kaliniai įsigudrindavo ryti auksinius žiedus. Mus išvežė iš miško į akmenų karjerą, kur iki soties pamaitino. Naktį šalome, negalėjome užmigti. Rytą, vos prašvitus, tęsė procedūrą. Jau vakarėjant mus atvežė į miestą, kur buvo aštuntoji zona. Joje 800 kalinių, gavusių (jau nuo mūsų) 100 ir daugiau rentgenų radiacijos dozę. Tarp naujai čionai atvykusių užkrėstų kalinių jau trečią dieną po tragedijos sustiprėjo beviltiškumo nuotaikos. Pasigirdo šūksniai: Mes gyvai palaidoti, Mes raupsuotieji. Tačiau sustiprinta apsauga bokštuose ir vartuose sutramdė paniką. Mums su megafonu rankose kalbėjo pulkininkas (gal generolas, gerai neatmenu). Ypač atmintin įsirėžė jo pasakyti žodžiai, kad kai kuriems ši radiacija bus tarytum vaistai. Kitiems garantavo gydymą. Ir čia pat dviem brigadoms įsakė eiti pirtin. Mūsų grupė atėjo pirtin jau vakare. Priepirtyje vėl kiekvienam registravo radiacijos laipsnį ir paaiškino: Kol nenuplausi 30 vienetų neišleisim. Prausykloje buvo šalto vandens, ūkinio muilo ir smulkaus smėlio, kuris gerai šalino tuos nelaimingus rentgenus, bet labai žalojo odos paviršių. Prie išėjimo iš pirties sužinojau, kad nuploviau nuo savęs 20 rentgenų. Man įteikė visiškai naują palaidinę, glaudes, kelnes ir striukę. Per pusantros paros šią procedūrą praėjo visas tūkstantis žmonių. Vėliau ši procedūra vėl kartojosi. Mes vėl metėme į dėžes sudeginti nesunešiotus daiktus...
Po mėnesio šitokio gydymo mes jau skambėjome tik 300-350 rentgenų. Palaipsniui nustojo rūkti duobė, kurioje degė mūsų skudurai. Mes vis galvojome, kad jeigu sėdėtume Stalinui esant gyvam, tai mus visus sušaudytų. Vėliau mūsų Kazanės etapas (40-60 žmonių) Kyštymo stotyje buvo persodintas į dengtas mašinas, pervežtas per kontrolinius punktus ir išskirstytas po įvairius darbo lagerius. Tų pačių metų lapkritį specialusis teismas Nr. 50 mane paleido į laisvę anksčiau laiko. 1959 metais aš susitikau su dviem šio etapo likimo draugais, o jau 1977 metais sužinojau, kad jie jau mirę. Nieko neliko iš tų laikų. Žmona mirė. Vaikų po tokios tragedijos negalėjo būti. Ir tik dabar pradedu suprasti, kad baisiau mirties štai tokia vienatvė. Ir dėl ko nelemtoji mane velka po šį pasaulį?..
Iš 63 gyvenimo metų Afanasjevas-Urka net 32 praleido įkalinimo įstaigose. Pirmą kartą šis žmogus buvo nuteistas dar pagal Stalino įsaką Apie perėjimą prie 8 valandų darbo dienos, septynių dienų darbo savaitės ir savavališko darbininkų ir tarnautojų išėjimo iš įstaigų ir įmonių uždraudimą. Įsakas buvo paskelbtas 1940 m. birželio 26 d. Pagal šį įsaką teisdavo už pavėlavimą daugiau nei 20 minučių į darbą. Afanasjevas pavėlavo ir gavo šešis mėnesius pataisos darbų mažamečių kolonijoje.
Recidyvistu jis tapo jau kolonijoje 1947 metais. Šie metai pasitaikė nederlingi. Todėl, gelbėdamiesi nuo mirties, kaliniai valgė viską, kas pasitaikė po ranka. Aleksandras Solženicynas knygoje Gulagų salynas liudijo: 1947 metais žemės ūkio lageryje Dolinka kiekvieną sekmadienį vyko parodomieji teismai. Teisė už tai, kad, kasant bulves, jas kaliniai kepė laužuose; teisė už tai, kad valgė laukuose morkas ir ropes, ir už visa tai skirdavo nuo 5 iki 8 metų pagal ką tik išleistą didįjį įsaką keturios šeštosios 1947 m. birželio 4 d.
Taip nepilnametis Afanasjevas susikrovėpenkerių metų tremties laiką į Sachaliną už tai, kad iš bado išrovė dešimt svogūnų iš kolonijos daržo. Taip iš pavėlavusio ir alkano vaikigalio piliečiai viršininkai savo rankomis sukūrė kalinį Urką. Toliau viskas ėjo savaime pagal nusikaltėlių kelią. Štai tokią istoriją papasakojo buvęs kalinys, gyvenimo saulėlydyje dirbęs kūriku. O kiek tokių nekaltų žmonių sutraiškė komunizmo kūrėjai? Kas suskaičiuos?
Uralo branduolinio liežuvio plotis, kuriame dominavo stroncis 90, sudarė 8 9 kilometrus. Stiprus vėjas išsklaidė branduolinį debesį po Čeliabinsko, Sverdlovsko ir Tiumenės sritis ir iškrito užkratu 1000 kvadratinių kilometrų teritorijoje. Iš 23 aplinkinių kaimų teko evakuoti daugiau nei devynis tūkstančius žmonių. 1958 metais iš žemės ūkio naudmenų išbraukta 59 tūkst. ha Čeliabinsko srityje, 47 tūkst. ha Sverdlovsko srityje. Apšvitinimo zonoje atsidūrė 124 tūkst. žmonių. 1963 metų pavasarį seklusis Karačajaus ežeras, į kurį septynerius metus buvo metamos branduolinės atliekos, išdžiūvo. Susidariusi dulkių pūga padidino radiacijos aukų skaičių dar 40 tūkst. žmonių. Kraupi istorija. Duok Dieve, kad ji nepasikartotų mūsų žemėje.
Pagal Rusijos spaudą parengė Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2005 "XXI amžius"
|