|
Visuomenės snaudulio pasekmės
Petras KATINAS
Pastarojo meto įvykiai, jaudinantys dar pilie-tiškumo galutinai nepraradusios visuomenės dalį, tai, be abejo, incidentas dėl sudužusio rusų naikintuvo SU-27 ir Mažeikių naftos likimas. Abu šie dalykai glaudžiai susiję su Rusija ir reiškia tiktai vieną: ar dabartinė valdžia jau galutinai nusprendė baigti visus žaidimus ir pasiduoti Maskvos energetiniam ir politiniam šantažui, ar dar kiek palaukti. Tačiau, atrodo, pasirinktas pirmasis variantas. Reikia skubėti kuo greičiau, kol dar visi valdžios svertai ir postai yra Rusijos bičiulių rankose. Tuo labiau kad niekas tam ir neprieštarauja, jog Lietuva vėl atsidurtų, geriausiu atveju, Rusijos įtakoje, o blogiausiu vėl taptų buvusios imperijos provincija. Tą rodo Pilietinės visuomenės instituto iniciatyva Vilmorus surengta apklausa. Tik 9,3 proc. Lietuvos piliečių protestuotų, jeigu dabartinė prorusiška valdžia atiduotų Lietuvą Rusijai. Tad kodėl gi nepasinaudoti tokia palankia situacija? Be to, reikia skubėti, kol Premjero kėdėje sėdi vienvaldys A.Brazauskas. Juk neatsitiktinai neokomunistų partijos strategas, Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas paneigė prognozes, jog po kitų rinkimų socialdemokratų, darbiečių, valstiečių ir kitų prorusiškų grupuočių laukia panašus likimas kaip jų idėjos brolių kaimyninėje Lenkijoje. Pasak Č.Juršėno, Lietuvoje to neatsitiks, nes lenkai neturėjo ir vargu ar kada turės tokį charizmatinį vadą kaip A.Brazauskas. Štai kodėl tas charizmatinis ir įjungė visus bėgius, kad kuo greičiau Mažeikių nafta būtų atiduota jo draugams ir globėjams iš Rusijos Lukoil. Seimui galvotrūkčiais pateiktas įstatymo projektas leisti Vyriausybei pasiskolinti iš neįvardytų bankų tris milijardus litų iš į bankrotą nuvarytos Jukos 53 proc. Mažeikių naftos akcijoms išpirkti, o vėliau kartu su Vyriausybės valdomu akcijų paketu perleisti jas naujam Mažeikių naftos savininkui. Kas juo bus, Premjeras jau nusprendė iš anksto, tik vis delsė pasakyti. Tai, kad Prezidentas nepatenkintas tokiomis Premjero kombinacijomis, tai nieko nereiškia.
Kas bus naujuoju Mažeikių naftos šeimininku, galutinai paaiškėjo po į Vilnių atvykusio Lukoil boso Vagito Alekperovo, kuris mūsų Premjero buvo priimtas su didžiausia pagarba. Tad kol nepriklausomos Lietuvos generolai ir pulkininkai prie Smirnovo degtinės butelių aptarinėja sudužusio naikintuvo SU-27 aplinkybes, Premjeras irgi nesnaudžia: tas pačias procedūras atlieka su Lukoil vadovu V.Alekperovu ir Lukoil-Baltija šefu I.Paleičiku. Vizitatorių ir Mažeikių naftos pirkėją atlydėjęs Lukoil Baltija šefas Ivanas Paleičikas broliavosi su A.Brazausku, sakė vienas kitam tu ir visaip demonstravo savo bičiulystę. Juk iš tiesų seni draugai ar bičiuliai ne tik kartu šernus ir stirnas medžioja, bet ir šeimomis draugauja. Be to, gana neaišku, kokią įtaką turi I.Paleičikas valdant Premjero žmonos Kristinos viešbutį. A.Brazauskas vis dar neigia savo ryšį su I.Paleičiku. Štai svarstant Seime apie Mažeikių naftos pardavimą Lukoil ir jo žmonos sąsajas su I.Paleičiku, sakė nieko nežinąs apie žmonos Kristinos valdomo viešbučio Crowne Plaza akcijas, o praėjus dienai jau pareiškė, kad jo žmona su sūnumi turi daugiau kaip 99 proc. šio viešbučio akcijų. Iš ko K.Brazauskienė nusipirko ar gavo dovanų šias akcijas, Premjeras sakė nežinąs. Panašiai elgėsi ir Premjero žmona: dar praėjusį trečiadienį ji tvirtino turinti tiktai 5 proc. viešbučio akcijų. Todėl nereikia stebėtis, kad opozicija pagrįstai įtaria, jog I.Paleičikas perleido savo akcijas K.Brazauskienei ir jos sūnui už kur kas didesnį kąsnį Premjero pažadą perleisti Mažeikių naftą rusams.
Po pokalbio su Premjeru Lukoil vadovas V.Alekperovas pareiškė, kad tik jo koncernas gali sumaniai valdyti Mažeikių įmonę, ir reikšmingai pridūrė, jog sumokės už ją tiek, kiek reikalaus Vyriausybė. Kitaip tariant, sumokės tiek, kiek atrodys reikalinga. Be to, nežinia, iš kokio banko Premjeras pasiskolins tuos tris milijardus. Kaip skelbia finansų analitikai, Lietuvos bankai tokios sumos Vyriausybei skolinti neketina. Na, nebent rusų bankas Snoras, kasdien skelbiantis per visas radijo ir televizijos stotis apie pinigų lietų. Kita vertus, kas bus, jeigu už Mažeikių įmonės akcijas reikės sumokėti daugiau kaip tris milijardus, o pirkėjas, sprendžiant iš Lukoil vadovo V.Alekperovo pareikštos nuomonės, mokės tiek, kiek jam atrodys reikalinga. Tiesa, V.Alekperovas bandė aiškinti, jog Lukoil visai nėra Kremliaus įrankis, ir paminėjo partnerį iš JAV niekam negirdėtą JAV kompaniją. Suprask, Mažeikių naftą V.Alekperovas valdys kartu su amerikiečiais ir šitaip Lietuvos nacionaliniam saugumui nebus jokio pavojaus. Bet kaipgi tada? Juk dar pavasarį paskelbtoje 2004 metų Vyriausybės ataskaitoje sakoma, kad naftos ir visų energetinių sektorių patekimas į vienas (t.y. Rusijos) rankas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Beje, apie tai nelabai seniai kalbėjo ir buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje Keitas Smitas, išreiškęs didelį susirūpinimą dėl pavojaus, kurį kelia Rusijos energetinis dominavimas Baltijos šalyse, Lenkijoje ir Ukrainoje. Neseniai įtakingas JAV dienraštis The Washington Post paskelbė savo apžvalgininko J.Hoglando straipsnį, kuriame jis įspėjo JAV prezidentą Džordžą Bušą nenusileisti Rusijos energetiniam šantažui, nes taip darydamas jis gal ir nesąmoningai padės V.Putinui siekti Rusijos strateginių tikslų paversti Rusiją tokia valstybe, kuri galėtų padaryti įtaką pasauliui, kaip tai darė Sovietų Sąjunga. Įtakingasis Londono Financial Times irgi įspėjo, jog Kremliui pavaldžios energetinės kompanijos nesivadovauja rinkos dėsniais, o vykdo Kremliaus politiką. Pasak Financial Times, pasyvus valdžios vaidmuo ypač energetikos srityje yra prabanga, kurios negalima leisti. Tuo tarpu Premjeras ir jo aplinka nepaliauja tvirtinti, kad nereikia maišyti politikos ir ekonomikos.
Kažkas panašaus vyksta ir Seimo komisijai tiriant EBSW koncerno aferas. Nesvarbu, kad komisijai nepavyksta ir vargu ar pavyks atskleisti, kas gi vaidino svarbiausią vaidmenį EBSW aferoje, nes visi apklausti aukšti buvę pareigūnai vieningai tvirtina absoliučiai nieko neprisimenantys. Tų, kurie prisiminti gali, komisija nekviečia. Pavyzdžiui, dabartinio vidaus reikalų ministro G.Furmanavičiaus, Kauno garsenybės H.Daktaro ir jų aplinkos berniukų. Taip pat geriausiai žinančių šiuos reikalus tuometinio Prezidento, o ypač buvusio premjero A.Šleževičiaus ar buvusių aukštų kagėbistų, grojusių pirmaisiais smuikais aferisto G.Petriko sukurtame koncerne. O kol Seimo komisija dirba, dienraščio Lietuvos rytas žurnalistas Alvydas Dargis paskelbė jau antrą didžiulę publikaciją apie tai, kad EBSW buvo ir yra glaudžiai susijusi su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. A.Dargis vėl atskleidė daugybę faktų, kurių, kaip ir pirmajame straipsnyje, niekas net nebandė paneigti.
Nepaliauja stulbinti ir mūsų valdžios, taip pat ir Krašto apsaugos ministerijos vadovų elgesys ir manipuliavimas dėl Rusijos naikintuvo SU-27 katastrofos tyrimo. Nuostabą kelia faktai, kad tos tarpžinybinės komisijos vadovas generolas Vitalijus Vaikšnoras tiki Rusijos generolų pažadais pateikti tą ar kitą informaciją apie sudužusio naikintuvo skrydžio duomenis.
Kitas dalykas - Lietuvos kariuomenės vadovybės sudėtis, kurią suformavo buvęs krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, dabar Lietuvos atstovas prie NATO. Žinomas žurnalistas Valdas Vasiliauskas atkreipė dėmesį, kad daugelis mūsų kariuomenės vadų yra davę priesaiką Sovietų Sąjungai. Žinant, jog sovietų karo mokyklose ir akademijose studijavusiems pagrindinis dalykas buvo ideologinis apdorojimas, vargu ar tai nepaliko pėdsakų tų mokyklų auklėtinių galvose ir mąstysenoje. Dabar L.Linkevičius iš Briuselio dėsto, kad Lietuvai būtina sustiprinti savo oro erdvės apsaugą, pirmiausia tobulinant šiuolaikinių radarų sistemą. Tačiau žiniasklaida, beje, jau ne pirmą kartą, paskelbė, kas gi vadovauja tai Lietuvos oro erdvės kontrolei ir mūsų krašto gynybai. Štai tik kelios pavardės: Gynybos štabo viršininko, dabar tiriančio SU-27 incidentą, generolo majoro V.Vaikšnoro tikroji pavardė Kostrubin, Oro erdvės kontrolės centro Karmėlavoje vadas Viktor Samochin, Gynybos štabo Tarptautinių operacijų skyriaus viršininkas Aleksandr Temnolonskij, Gynybos štabo informacijos sistemų organizavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Viktor Kucenko, Karo akademijos viršininko pavaduotojas Aleksandr Kucharev, garsiosios R.Pakso skandalo herojės R.Smailytės bičiulis ir t.t. Galima vardyti be galo - puslapio nepakaktų. Todėl niekas nesistebi, kai tarp savęs aukštieji nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai kalbasi rusiškai. Aišku, negalima tvirtinti, jog visi rusai yra priešiškai nusiteikę Lietuvos valstybės atžvilgiu.
Visa tai matant, juokingai atrodo Seimo Pirmininko iniciatyva suorganizuota konferencija, pavadinta: Mūsų politika: moralės ir etikos veiksniai. Apie kokią moralę ir etiką galima kalbėti, jeigu net patys dabartinės daugumos Seimo nariai ir ministrai net neslepia, jog pirmiausia atėjo susitvarkyti savo reikalų. Kiti bando dėtis ne tokiais atvirais cinikais ir dėsto, jog penkiolika nepriklausomybės metų - dar nepakankamas laiko tarpas, kad būtų galima persiauklėti nuo sovietinio paveldo.
Deja, paskutinės, jau minėtos apklausos tik parodo susidariusią valstybės politikos srityje tragišką padėtį. Kone pusė lietuvių nemato jokios prošvaistės, jog kas nors pasikeis, ir nemato jokios politinės jėgos, kuri galėtų pakeisti situaciją. Štai čia ir yra didžiausia bėda, nes, anot europarlamentaro Aloyzo Sakalo, valdžios amorali politika atėmė iš žmonių tikėjimą ne tik ateitimi, bet ir patį norą gyventi.
O kol kas valdančioji dauguma pritarė Vyriausybės pateiktam įstatymo projektui, t.y. tolesniam jo svarstymui ypatingos skubos tvarka leisti parduoti Vyriausybei jos už pasiskolintus tris milijardus litų nupirktas Mažeikių naftos akcijas. Tiksliau, tokią teisę suteiks ne Vyriausybei, o asmeniškai A.Brazauskui. O šis, kam norės, tam ir parduos. Kaip tai padarė Lietuvos dujas parduodamas Gazprom.
© 2005 "XXI amžius"
|