|
Žmogus gamtoje
Neseniai pasirodė rašytojo, Lietuvos katalikų laikraščio XXI amžius leidinio vaikams Kregždutė vieno iš redaktorių Vygando Račkaičio nauja knyga Lietuvos etiudai. Šis rašytojas gamtai yra paskyręs ne vieną knygą (Kas čia žydi, 1982; Pavasario žvanguliai, 1984; Miško etiudai, 1985). Šita nuo anų laikų skiriasi tuo, kad jau pratarmėje autorius pristato savo nuostatą, jog gamta yra begalinis, neaprėpiamas ir iki galo nesuvokiamas Dievo pasaulis: Čia kasdien turiu kuo stebėtis. Čia aiškiau nei kitur jaučiu, jog už regimo yra neregimas pasaulis, iš kur atsklinda Kūrėjo žodis.
Kas ta Latava? Dėl to skaitytojui sukti galvą nereikia. Į šį klausimą atsakymą randame pratarmėje: Latava vadinasi po mišką kilpinėjantis, į Šventąją įplaukiantis upokšnis, Latava įvardintas ir senas tarpumiškių sodžius su dar užsilikusia viena kita sodyba. Latava vadinu ir seną, storų sienojų gryčią, sodą, tą nuošalų pušų ir beržų apsuptą, atvirą dangui, lietui, sniegkričiui, kiekvienam spinduliui, kiekvienam žemės garsui ir spalvai kampelį, kur jau daug metų randu prieglobstį, atgaunu dvasią, pabėgęs iš miesto.
Autorius žengia per metų laikus (pavasariui skirti du etiudai, vasarai 29, rudeniui 26, žiemai net 38) kaip senas pažįstamas. Jis žino paukščių, drugių, medžių, gėlių vardus. Skaitytojui tenka pasukti galvą norint įsivaizduoti, kas tie violetine liepsna plieskiantys snapučiai, skaisčiosios baltagalvės, šilkažolės gaisrenos, žydinčios dedešvos, austėjos, lipikai, šilingės... Kai kurių vaizdus atmintis atgamina, kai kurių ne. Taigi autorius eina Latavos apylinkėmis ir vaizdingai piešia etiudus anksti rytą, dieną, vėlyvą vakarą, net naktį. Tik jo rankose ne teptukas, o tušinukas. Nors knyga parašyta proza, bet kai kurios pastraipos primena baltąsias eiles. Paklausykime...
Vasaros rytas. Tviska, skamba, džiūgauja. Pabudęs vėjas prausiasi visus kitus kvapus permušančiu liepžiedžių aromatu. Liepų žieduose jau girdžiu bičių sutartines. Liepžiedžiais išsikvėpinęs vėjas nubėga per pievas. Jo pažadintos smilgos perdien linguos ir niūniuos lopšines boružėms (etiudas Saulėtas rytas). Už miegui besiruošiančio miško nusėdusi saulė nurausvino debesį. Jis tapo panašus į didžiulę fantastišką gėlę, skleidžiančią paslaptingą rausvą šviesą. Skendi toje šviesoje beržynas, tarsi ką tik nušviesti blizga skaistvariu pušų kamienai, žėruoja dobilų laukas (etiudas Saulėlydžio paukštė). Nakties sutemose nardo šikšnosparniai. Trumpam šmėkštelėję virš daržinės, virš sodo dingsta tamsos gelmėse, tylos valdose. Lyg kokios dvasios. Gal ji nuplazdena ir ten, kur gyvena sapnai ir pasakos. Kur blezdingos neša ugnį, kur ant paparčio nukritęs nekalto kraujo lašas pavirsta stebuklingu žiedu, užmirštas pažadas balandžiu (etiudas Atėjus nakčiai).
Gera žmogui gamtoje nuo garsų, spalvų, kvapų įvairovės, nuo ištikimų kaimynų medžių, gėlių, paukščių. Matyti vaizdai ilgam užsifiksuoja atmintyje, padeda gyventi: Įauginame į atmintį paskutinius rudens žiedus. Tegul jie švies man ir pro tamsią rudens naktį, pro šlapdribą, pro gėlą (etiudas Paskutiniai žiedai). Puošniosios vaivos sparnų mirgavimas trumpam užstoja visus praradimus ir nesėkmes (etiudas Vidurvasario mozaika). Kai žydi naktižiedės, vakarais einu jų aplankyti. Pasitinka jos mane savo dvelksmu, kuo arčiau, tuo labiau kvepiančiu. Regis, gali net paglostyti tą kvapą. Įkvėpęs išgirsti baltą palinkėjimą... (etiudas Naktižiedas).
Autorius pastabus. Pro jo akis nepraslysta net gauromečio pūkelis. Jam ir skirtas etiudas Pūkelis. Tačiau autorius ne gamtininkas. Jis rašytojas. Jam rūpi gamtos ir žmogaus analogijos, dažnai atskleidžiamos netikėtai, keliais žodžiais. Vėl tylu, tylu. Vilgo rasa jurginus, baltas dobiliukų galveles, žydinčius bulvienojus. Dūluoja po pilnaties ženklu miškas, mano miegantis sodžius, išėjusiųjų kančia ir meilė (etiudas Po pilnaties ženklu). Dunda griaustinis. Virpa žemė. Po medžių ir mano šaknimis. (etiudas Ryšys). Tyliai, ramiai beria paskutinius lapus. Iš kažkur, gal ir nuskaidrėjusių rudens platumų, atsklinda mintis, jog ir žmonių likimai primena lapus... Pasidžiaugę pavasariais, vasaromis, pro šalnas, pro lapkričius nueiname į savo rudenius. Pajautę vienatvę, patyrę kančią nukrisime nuo Gyvybės medžio (etiudas Po šalnos). Kokia šviesi diena, kai priartėja medžiai, paukščiai, gėlės. Kai atsiveria pasaulis, kuriame klasta, neapykanta praranda savo galią (etiudas Šviesi diena).
Į kai kuriuos rašinėlius būtis įkomponuojama tiesiogiai, ji tampa tarsi etiudo leitmotyvu. Šiandien niekur nenoriu eiti. Nenoriu ko nors sutikti, kalbėti. Reikia man šitos šerkšno tylos, kad išgirsčiau save. Kad suvokčiau, kieno mintis, kieno žingsnius kartoju. Vedančius prie nematomis ribos (etiudas Šerkšno tyloj). Po Tylos angelo sparnais rasoja dangus. Klaidžioje tamsoje nematomos pradžios. Žvelgia bežadės lemties akys. Jau žinau, kad tiktai tikėjimas, tiktai dangus gali išgelbėti sielą (etiudas Triptikas). Laukiu ir aš. Kokio nors šviesulio ženklo, kuris pažadintų sąžinę, paliudytų, jog meilė ir grožis gali pakeisti pasaulį... (etiudas Pro rūką).
XXI amžiaus žmogus pamiršo skaityti Viešpaties mums padovanotą ir netgi atverstą gamtos knygą, teikiančią daug teigiamų emocijų, nuo mūsų veido nuvalančią kasdienybės dulkes, suteikiančią energijos prasidėsiančiai dienai ir ramaus miego atėjus poilsio metui. Malonumų žmogus ieško vartodamas kvaišalus, kurie po trumpos apsvaiginimo valandėlės tvoja jam mirtiną smūgį. V.Račkaičio knyga padės atsipeikėti. Be abejo, kiekvieno pastebėjimai vis kitokie. Ši knyga tebus mums nuoroda, kaip gamtą priimti tarsi džiaugsmo pliūpsnį. Drugys mėlynukas nutūpė ant austėjos žiedo. Susiliejo į vieną dvi mėlynos spalvos. Tačiau netrukus vėl atsiskyrė, drugelis nuskrido prie kito žiedo. Man regis, kad mėlynukas dabar dar mėlynesnis. Jis tarsi austėjos pasiuntinys, skubantis pranešti apie naują, dar tik šįryt prasiskleidusį žiedą. Šita žinia svarbi visai pievai. Kaip būties džiaugsmo mirksnį, kaip šventę priimu ją ir aš (etiudas Šventė vasaros pievoje).
Eidami į gamtą, pasiimkime ir V.Račkaičio knygą Latavos etiudai. Arba dar geriau paskaitinėkime ją prieš eidami į gamtą. Nepasigalėsime.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
© 2005 "XXI amžius"
|