|
Sentimentai tėviškei
Gyvenimo ir laiko ratai nepaliaujamai rieda. Kartą keičia vis nauja karta. Mūsų, buvusių ar esamų kupiškėnų, seneliai jau seniai ilsisi savo gimtųjų kaimų ar apylinkės miestelių kapeliuose. O vaikai ir vaikaičiai išsibarstė po visą Lietuvą ir pasaulį, ieškodami savos vietos po saule, o gal ir pašaukimo laimės
Ne vieną buvusį kupiškėną užlieja švelni nostalgijos banga savai tėviškei, gimtajai trobai, sodžiui, kurio nebėra arba jis beviltiškai ištuštėjęs. Tik mūsų prisiminimai apie prabėgusį laiką lieka žodiniais atminties pėdsakais knygose Keliai veda Kupiškin (I 2000 m., II 2005 m.).
Pasak žurnalisto ir poeto Alfo Pakėno, tėviškė tai gilioji, nepamatuojama ir didžiausia žmogaus meilė, kurią kiekvienas supranta, jaučia vis kitaip. O aš pridurčiau: apie ją ir parašo savaip.
II knygoje (305 p.) yra 72 autorių 87 straipsniai ar eiliuoti posmai apie tėviškes (daugiausia gyvas tik prisiminimuose).
Garsiojo miškininko prof. Povilo Matulionio (1860-1932) įdomūs prisiminimai iš jo etnografinės apybraižos Kupiškis ir kupiškėnai (1891), buvę išspausdinti JAV ėjusiame laikraštyje Vienybė Lietuvninkų, kaip ir lietuvių kalbininko mokslininko Kazio Kuzavinio iš Mitošiūnų tėvo Juozo (1898-1965) nukelia į XIX a. pabaigosXX a. pradžios laikus, baudžiavos gadynę ir to meto socialinius, ekonominius, kultūrinius santykius.
Akademiko biol. m. dr. Alfonso Merkio iš Puožo prisiminimai siekia net 1519 metus Skapiškio parapijoje: Grafo Šuazelio de Gufjė palivarkai Puože ir Margeliškiuose ir visi tragiški istoriniai įvykiai Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais. O garsieji mokslo žmonės iš Tatkonių, akademikai LMA prezidentas Juozas Matulis, chemikas Antanas Purėnas (1881-1962), medikas Pranas Mažylis (1885-1966) iš Šilaikiškio, istorikas Vytautas Merkys iš Čivų nušviesti prisiminimų šviesos ir pagarbos, kaip ir kunigas bei poetas Antanas Strazdas (1760-1833), kunigavęs daugelyje Kupiškio parapijų, kanauninkas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) iš netolimų Maleišių.
Dr. doc. Linas Vidugiris išsamiai aprašo gimtojo Jutkonių kaimo gyvenimą nuo 1603 metų. Autorius primena istorijos faktus, kad tada žmonės buvo sėslūs, tad per kelis šimtmečius vis minimos tos pačios pavardės, tačiau dabar senbuvius galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.
Knygoje labai daug senųjų kupiškėnų kaimų būties ir etnografinės buities vaizdų.
Dr. Teofilis Čiurlys iš Gindvilių vaizdingai aprašo gimtojo kaimo šulinių ir pirčių statymo būdus ir to meto papročius.
Vėžionių kaimo plačią geografinę, ūkinę, socialinę ir kultūrinę panoramą ir savo gyvenimo kelius atskleidė gydytojas chirurgas Jonas Dauderys.
Retas žino tradicinius kupiškėnų ingeidžio (norų) ir pramogų valgius. Pasak Veronikos Petrulienės etnografinių aprašų, buvo mėgstami: čiulkinys, degtienė (iš rugienių mietų ir grūstų garstyčių), šustonis (iš šutintų avižų), šlamokai (virti kukuliai iš duonos tešlos) ir šventinės duonos kelios rūšys. XIX amžiuje karvojai buvo tradicinis raguolinis vestuvinis svočios pyragas, papuoštas paukštukais, riestainiais, apkaišytas rūtomis.
O kupiškėnų alaus darymo aplinkybės, būdai ir papročiai (XIX a. pradžioje) užrašyti Juozo Petrulio Salamiesčio apylinkėje, Rudikų kaime.
Miliūnų kaime gyvenusi Stefanija Pivoriūnaitė-Mažeikienė (1897-1979) aprašė ne tik savo kaimo žmonių gyvenimo istorijas, bet ir pasakojo apie vaikų auginimą lopšiuose ant lingės, vaikų žaislus ir pramogas.
Mokytoja Danutė Sokienė mini ir pirmąjį Kupiškėnų vestuvių vaidinimo piršlį Antaną Barzdžiuką iš Virbališkių, kai 1928 metais Pyragių kaime, o 1934-aisiais Kauno valstybės teatre vyko pirmieji kupiškėnų pasirodymai. Pasak šimonietės Renetos Misiūnienės, 1966 metais Senovinės kupiškėnų vestuvės buvo atgaivintos Kupiškyje mokytojo Povilo Zulono iš Čiovydžių kaimo.
Kaip pasakoja starkonietis Petras Pečiūra, Lėvens slėnis prie Palėvenės toks gražus, kad vėliau galėjau pasakyti, jog tai kupiškėnų Luaros slėnis (kaip Prancūzijoje). Jis literatūriškai pagerbė ir garsiojo kupiškėno, Vilniaus Arkikatedros projekto autoriaus Lauryno Stuokos-Gucevičiaus-Masiulio 250 metų jubiliejų Migonyse 2003 m. rugpjūčio 5 d. prie pastatyto paminklo.
Kito garsiojo starkoniečio dailininko Kazio Šimonio (1887-1978) knygoje įdėta biografija, parašyta A.F.Maksimavičiaus 1927 metais, ir keletas eilėraščių, sukurtų 1969-aisiais.
Labai gražus senojo Gliaudelių kaimo vaizdas mokytojos Erminos Banytės-Kesylienės prisiminimuose. Pasak jos, kiek čia buvo džiaugsmo ir sielvarto, kiek nuskambėjo giesmių, nuaidėjo šienapjūtės ir rugiapjūtės dainų. Kiek čia priverpė vilnų, pakulų ir linų, prinėrė nėrinių, priaudė aštuonnyčių, kiek drobių priklojo pasodėse darbščiosios kaimo moterys per anksti palikusios pulkelį našlaičių arba juos auginusios, kai už našlio ėjo.
Mano atmintyje ilgam liko ir I knygoje rašytojo Juozo Baltušio (1909-1991) iš Puponių kaimo prisiminimai Šienapjūtė Palėvenėj ir Kermošius Palėvenėj.
Nepakartojamas Puožo Pažadėtasis ežeras, pilnas dangaus žydrumos, ryto gaivos, lelijų karūnų ir lūgnių uzobonėlių ir Šepetos bei Ažubalių pelkių ir gyvačių kerų mokytojos Janinos Šilaikaitės-Brundzienės esė-prisiminimuose.
Daug sentimentų tik Šepetos pelkėje augančioms uogoms tekšėms, tokioms geltonoms kaip medus, rašytojos iš JAV Nijolės Jankutės ir šapalietės mokytojos Rožės Žalnieriūnaitės pasakojimuose.
Senojo Lietuvos kaimo vertybės (dora, tikėjimas, darbštumas), papročiai ir tėvų puoselėtos tradicijos liko daugelio autorių širdyse.
Genovaitei Buzaitei-Tumienei iš Juodžiūnų kaimo neužmirštamas Velyknakčio budėjimas prie menamo Kristaus karsto Šimonių bažnyčioje ir klebono kun. Jurgio Martinaičio (1863-1946) nuoširdus bendravimas su vaikais bei parapijiečiais, jo pamokslai ir pamokymai.
Pasak Birutės Pėdišaitės-Širvinskienės, mumyse visuomet gyvi prisiminimai apie tėvų meilę sodybai, žemei. Dabar Breskuose beliko tik kapeliai Kazio Pėdišiaus, 1935 metais apsodinti eglėmis, beržais, akacijomis. Tačiau dabar kaimas baigia užaugti mišku ir krūmais
Jai pritaria ir Vilhelmas Baltušis iš Miliūnų pakraštėlio: Kur anuomet buvo gyventa, nebeliko nei mūsų, nei kaimynų sodybų, visur tvyro tik plyni laukai.
Savo širdies skausmu dalijasi ir Vytautas Tunkevičius: Beržynėlyje auga tik paukščių pasodinti ąžuoliukai, kurie sutvirtėję primins čia buvusį Daukų kaimą. Pasiguodžia ir Aldona Pajadaitė-Kalvelienė iš Pjūklų. Pasak jos, nieko neliko iš kaimo, kuris vadinosi Pjūklai ar Pagirėlė (prie Šimonių girelės). Vietoj sodybos vidur laukų tik senas išsikerojęs ąžuolas, kuriame buvo starklizdis (gandralizdis)
Dabar Kalnelio vienkiemyje liko tik viena sena Mažylių šeimos sodyba, prisimena šimonietė gydytoja Janina Mažylytė-Arimavičienė. O gydytojos Albinos Vasilytės-Barzdevičienės gimtąjį Skudų kaimą simbolizuoja tik čia gyvenusio Petro Brazio sodyba ir 1946 metais kaimo bendruomenės statytas pakelės kryžius.
Apie tą baisiąją tėviškės netekties dieną 1948 m. gegužės 22 d. pasakoja savo prisiminimuose Dešimtmetį trukusi tremtis Apolonija Laužikaitė iš Bilėnų. Ši diena tragišku ženklu pažymėta ir kitų atmintyje.
Knygoje Keliai veda Kupiškin daug liūdnų ir linksmų, tragiškų ir komiškų, beviltiškų ir džiaugsmingų istorijų iš buvusių ir esamų Kupiškio krašto kaimų ir miestelių.
Taip ta vaikystė į kraują įsiėda, kad paskui išsilieja kūrybiniuose darbuose ir visame gyvenime turi atgarsį, išsitaria skulptorius Juozas Mikėnas iš Karaliūniškio.
Knygą užbaigia jos sudarytojas Petras Pečiūra savo balade Kupiškėnų seimas apie visų garsiųjų kupiškėnų vėlių sueigą ant Kupiškio piliakalnio
Danutė ANDRIKONYTĖ-BUMBULIENĖ
© 2005 "XXI amžius"
|