| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Margi juostų raštai Benjaminas ŽULYS
Kažin, ar būtų galima pasakyti, kada į mūsų tautos gyvenimą atėjo įvairūs tautodailės menai, kaip jie prigijo pirmiausia kaimuose, pamažėle, nors ir ne taip aktyviai, atėjo ir į miestus. Viena tokių tautodailės sričių yra tautiškų juostų, lovatiesių, prijuosčių, kostiumų, staltiesių, kitų liaudiškų puošmenų audimas. Tiesa, šiuo metu tokių audėjų mąžta, bet pasidžiaugti dar yra kuo, yra iš ko perimti patirtį ir ją paskleisti. Tarp tokių darbštuolių audėjėlių yra vyriausiosios kartos meistrių meistrė kaunietė Antanina Didžgalvienė. Neseniai Kaune, S.Daukanto gatvėje, įsikūrusios Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos tautodailės salone buvo surengta šios darbštuolės tautinių juostų paroda. Ant sienų sukabintos tautinės juostos savo išraiškingumu, spalvų bei raštų įvairove masino lankytojų akis. Visi tie raštai yra sukurti, sumanyti pačios audėjos. Juose viskas tautiška, lietuviška, paimta iš tautos gelmių, ir savitai perfrazavus, perkelta į juostas. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazauskas atkreipė dėmesį, kad dabar įvairios krypties dailininkai nukrypo į modernizmą, tautos meną stilizavimą. O A.Didžgalvienė liko ištikima savo pasirinkto meno krypčiai, tautinių juostų audimui. Garbaus amžiaus, jau peržengusi aštuntą dešimtį metų, ji vis audžia, kuria savo išraiškingus darbus, dabar gyvai apie juos pasakoja, taip pat mena nueitą savo kūrybinį kelią. Štai tos juostos yra kaišytinės, anos pintinės aukštaitiškos, dar kitos rinktinės etnografinės. Meistrė pirmiausia nupiešia būsimo juostos rašto eskizą, jį sustyguoja staklelėse, ir tada belieka austi. Tai labai kruopštus darbus, reikalaująs daug kantrybės, ištvermės, atidos. Būdavo, per metus ji išaudžia apie šimtą juostų, dabar jau mažiau, bet vis audžia, džiaugiasi tuo, kas padaryta. Malonu, kad žmonėms jos darbai patinka. A.Didžgalvienės juostos puošia ne vien daugelio žmonių butus, bet ir įvairių mūsų šalies bei užsienio muziejų ekspozicijas. O kiek dalyvauta parodų Maskvoje, tuometiniame Leningrade, Japonijoje, Islandijoje, kitose šalyse. Ir įvairių apdovanojimų, padėkos, pagyrimo raštų bus per keturiasdešimt. Jos darbų įsigijo Amerikos lietuviai, itin gerbiantys savo tėvų bei senelių tradicijas. Nes tai esąs itin savitas menas, o jei atliktas meistriškai ir su išmone bei nuoširdumu, dar labiau paryškina tą savitumą bei išskirtinį grožį. Atsiliepimų knygoje regime daug gražių žodžių apie audėjos kūrybą. Antai mokytojai ir mokiniai iš Prienų rašo: Patekome į lietuvišką pievą, į lietuvišką gėlių darželį. Iki ašarų gražu. Šiltų žodžių išsakyta iš Maskvos, Estijos, Odesos, kitų užsienio vietovių. Audimo meistrė turėjo ir mokinių. Ir dabar viena kita mergina ateinanti, pasidomi audimo subtilybėmis, bet ilgiau neužsibūna... Užtat dabartinė mokinė Daiva būsianti tikra jos pamaina. Ir viena parodos atidaryme buvusi viešnia su rūpesčiu sakė, kad dabartinis jaunimas labiau domisi kitomis meno šakomis, o tautinių juostų, kitų liaudiškų puošmenų audimu nelabai... Bet gal tai laikina, gal po kurio laiko sugrįš domėjimasis ir šia tautinio meno šaka, kaip sugrįžo molis, medis, neišnyko gintaras. A.Didžgalvienė pasakoja, kad pirmoji jos audimo mokytoja buvusi jos mama, kai šeima gyveno kaime. Tad pirmųjų žinių sėmėsi iš motinėlės. Vėliau rankinio audimo meno toliau mokėsi Kaune, dirbo tuometiniame Dailės kombinate. Būdavo, gaudavo užsakymų išausti juostų su užrašais kokio nors žymesnio asmens jubiliejui pažymėti. Žinoma, tai jau ne tas menas, bet tekdavo austi. Bet kodėl darbščioji audėjėlė audžia tik juostas? Audžiau ir prijuostes, ir kita, bet nežinau, kodėl mane labiausiai traukia juostos, man jos labiau patinka, sako meistrė. Parodos atidarymo proga poetė, žurnalistė Marija Macijauskienė perskaitė A.Didžgalvienei skirtą savo eilėraštį. Šventėje dalyvavo audėjos dukra Virginija, vaikaitė Jurgita, sveikinimo žodžių ir linkėjimų pasakė artima bičiulė ir kaimynė Birutė. Drauge su audimo meistre Antanina ilgą kūrybinio gyvenimo kelią nuėjo jos bičiulė, taip pat tautodailininkė Ona Jazauskienė. Tik ji audžia kilimėlius su tautiniais raštais, taip pat, kas ypač gražu tautinius kostiumus. Ir ji dalyvavo daugelyje parodų, pelnė daug apdovanojimų. Tad ir jos sveikinimo žodžiai savo bičiulei Antaninai buvo itin nuoširdūs. Audėja Ona išaudė kostiumus ne vienam tautiniam ansambliui. Ypač pabrėžtina, kad ji padovanojo trylika savo išaustų kostiumų Kauno Panemunės Švč. M. Marijos Vardo bažnyčiai. Taip pat savo darbais apdovanojo Panemunės vaikų namus. Abi moterys ir toliau kūrybingai triūsia. Beje, spalį A.Didžgalvienė pažymi savo 85-erių metų jubiliejų. Tad švenčių dar bus. Kaunas Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |