Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Paveiksluose – nuojautų ir gyvenimo trapumo simboliai

Rūta JONUŠKIENĖ

Nijolė Sušinskienė iki šiol buvo žinoma kaip teismo pirmininkė, dabar ji bus pažįstama kaip originalaus braižo menininkė

Utenos kraštotyros muziejaus lankytojai džiaugėsi Nijolės Sušinskienės kūrybos darbų paroda, kurios tematiką autorė nusakė poeto Henriko Radausko žodžiais: „...Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu...“. Pirmosios personalinės parodos proga N.Sušinskienę, kurią iki šiol daugelis uteniškių pažinojo kaip Utenos rajono apylinkės teismo pirmininkę, o dabar žinos ir kaip originalaus braižo menininkę, sveikino kolegos, draugai, bičiuliai, pažįstami.

Pabandė kurti pati

„Domėjausi daile, muzika ir žmonėmis, kurie kuria. Stebėdavausi jų sukurtais, išaugintais, ir išpuoselėtais darželiais ir sodais, nėriniais ir mezginiais, skambiomis eilėmis, subtiliais keramikos dirbiniais, nuostabiais drožiniais, bet atrodė, kad ką nors turiu sukurti ir pati. Pabandžiau – ir taip atsirado spalvotos langinės. Pasirodo, spalvos įtraukia į savo pasaulį, kuris yra švelnus, kuriame nėra ginčų, pykčio, nuoskaudų. Atradau kitą, man mielą pasaulį, kurį galiu kurti ir kuriame galiu ilsėtis“, – apie save parodos lankstuke rašo N.Sušinskienė, ne vieną nustebinusi gebėjimu perkelti į paveikslus vis rečiau gyvenime besutinkamą nuojautų ir trapaus buvimo pasaulyje tylą, paženklintą šios žemės ir Amžinybės simboliais.

Kūrybos durys atsivėrė plačiau

Pernai su dekoruotomis langinėmis debiutavusi Utenos rajono tautodailės parodoje, šįmet N.Sušinskienė jau plačiau pravėrė duris į kūrybos pasaulį ir leido ir kitiems pamatyti paslaptinguosius „Vėjus“ su skalbinių (o gal mūsų likimų?) plevenimu erdvėse, „Grigo Ratus“, semiančius debesų miglas dangaus aukštybėse ir žemės gilybėse ar mįslingąjį „Sodininką“, palinkusį prie svaigios žibutės kerelio šviesos – saugok, augink, glostyk, nenulaužk, nenuskink, nesužeisk...

Piešti Nijolę paskatino vyras Saulius, kuris vienąkart dovanojo savo žmonai molbertą ir dažų. Sirgdama ir gulėdama ligoninėje pabandė piešti eskizus, kuriuos vėliau perkėlė į namelio, stovinčio Balčių kaime, langines. Namelis sušvito naujomis spalvomis, tarsi atgijo, prakalbo...

N.Sušinskienė sako, jog piešimu ir spalvomis susižavėjo pamačiusi tautodailininkų Henriko ir Zitos Zakarevičių dekoruotus medžio darbus bei išgirdusi padrąsinančius Dailės mokyklos direktoriaus Jono Pleckevičiaus žodžius, kad piešti gali kiekvienas.

Meniškos prigimties moters teigimu, nors ji nesirengė rodyti savo kūrinių visuomenei, tačiau nusprendė, kad tik atsiverdama kitiems pati gali geriau ir giliau pažinti meno pasaulį bei save. „Turėdami daugybę galimybių įklimpti ar būti įklampinti į pasaulio paspęstus pavydo, godulio, neteisybės tinklus, turime tikėti pasaka, nes joje visada laimi tikrosios vertybės, apie kurias nuolat galvojame“, – pristatydama savo darbų parodą, kurią skyrė savo mamai ir krikšto motinai, kalbėjo N.Sušinskienė.

Pažvelgė į dvasios pasaulio gelmes

„Siela kalba. Nuščiūva širdis. Spindulys glosto dieną be siausmo“, – apie Nijolės kūrybą, prikeliančią naujam gyvenimui seną irklą, kėdę, naščius ar iš paveikslo glostančią sielą tylia nepažįstamo paukščio giesme, poetiškai kalbėjo „Verdenės“ literatė Violeta Meidienė.

Utenos tautodailininkų klubo pirmininkė Odeta Bražėnienė, kolegos teisininkai, draugai, bičiuliai, artimieji džiaugėsi N.Sušinskienės paroda, nes, pasak jų, pati didžiausia paslaptis yra jausmai, glūdintys žmoguje ir nuolat skatinantys žmogų pažvelgti į savojo dvasios pasaulio gelmes.

Utena

Audronės DRISKIUVIENĖS

nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"