Nesureikšmina jubiliejų
|
Dailininkų sąjungos narys
Vydmantas Mačiulis
|
Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
galerijoje Antras aukštas atidaryta dailininko Vydmanto Mačiulio
darbų paroda. Ji skirta panevėžiečio gyvenimo 45 ir kūrybos 20 metų
jubiliejams pažymėti.
Aptilus šventiniam šurmuliui, menininkas sutiko
atsakyti į kelis klausimus.
Jūsų žmona irgi menininkė. Du profesionalūs dailininkai
viename bute. Ar tai netrukdo kūrybai, o gal, atvirkščiai, padeda?
Žmona užimta tekstilės darbais, aš tapau, piešiu. Aišku, aš turiu darbo daugiau, nes, jai užbaigus savąjį, jį reikia įrėminti. Ar pasisekė nutapyti paveikslą, įvertina tas, kas pirmas ateina į mano dirbtuvę. Žinoma, svarbi ir žmonos nuomonė.
Ar jūsų darbų yra užsienyje?
Taip, privačiose kolekcijose, įgyti dailės salonuose. Įsiminiau atvejį, kai žaidė mūsų šalies Žalgirio ir Turkijos Ulker krepšinio komandos. Rungtynes pralaimėjus turkams, jie vienu metu nupirko penkis mano peizažus.
Dirbate taip tyliai, tarsi išvis nebūtų tokio dailininko.
Nejaugi toks jūsų būdas?
Nemėgstu rėkiančiųjų, norinčiųjų bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį. Nesureikšminu ir neakcentuoju savo jubiliejų. Išvis šis žodis man atrodo neskanus. Jubiliejų šventimas yra dirbtinis dalykas.
Teko girdėti, jog jūs likote vienas žymiausių dailininkų
Panevėžyje, į Amžinybę išėjus Stasiui Kavaliauskui. Kas jus siejo
su šiuo talentingu menininku?
Mus siejo artima draugystė, abu priklausėme vienai miesto akvarelininkų grupei Nevėžis, kartu rengdavom savo kūrinių parodas. Tai buvo žmogus, kuriuo bet kada buvo galima pasitikėti.
Dažname jūsų paveiksle matyti žuvis tikriausiai todėl, jog
esate prisiekęs žvejys?
Mėgstu žvejoti, bet mano kūryba su jomis neturi
nieko bendra. Nepiešiu briedžių, bet vaizduoju žuvis. Patinka žaisti
spalvomis. Žuvis nėra kažkas konkretaus, tokiu pavidalu perteikiu
savo vaizduotę. Žuvis buvo vienas pirmųjų krikščionybės simbolių.
Kalbėjosi Bronius Vertelka
Autoriaus nuotrauka
© 2005 "XXI amžius"
|