Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Kryžkelės
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Susirūpinimas dėl Irako
krikščionių teisių

Mindaugas BUIKA

Teroro aktai Irake yra tapę vos ne kasdienybe

Popiežius pabrėžia religijos laisvės gerbimą

Spalio mėnesio viduryje suplanuotas referendumas dėl naujosios konstitucijos patvirtinimo vertinamas kaip dar vienas žingsnis Irako nelengvo ir prieštaringo valstybinio atsinaujinimo kelyje. Tačiau pati konstitucija, kurios paskirtis – apsaugoti visų šalies piliečių teises, jau jos rengimo eigoje susilaukė nemažai diskusijų bei kritikos ir, kai kurių ekspertų nuomone, gali nulemti tolesnę irakiečių visuomenės fragmentaciją, ypač jeigu bus bandoma įgyvendinti federacinį valdymą, kaip numatyta naujajame pagrindiniame įstatyme. Dėl galimų piktnaudžiavimų baiminasi ir Irako krikščionys, nes konstitucijoje yra patvirtinama islamo teisės pirmenybė.

„Islamas yra oficiali valstybės religija ir pagrindinis įstatymdavystės šaltinis, – teigiama Irako naujosios konstitucijos 2-ajame straipsnyje. – Negali būti priimtas joks įstatymas, kuris prieštarautų nediskutuojamiems islamo principams“. Daugiau kaip 90 proc. Irako gyventojų yra musulmonai ir tik 3 proc. – krikščionys, kurių dauguma priklauso vienybėje su Roma esančiam Babilono chaldėjų katalikų patriarchatui. Irake yra 25 mln. gyventojų, kurių didžiausios etninės grupės yra arabai (80 proc.) ir kurdai. Šalies krikščionys dažnai tapatinami su senąja asiriečių etnine grupe, kuri yra stipriai arabizuota ir savo kalbą labiau vartoja tik liturginėse apeigose.

Žiniasklaidoje nuolat pasirodant pranešimams apie islamo ekstremistų išpuolius prieš Irako krikščionis bei prisimenant prievartos ir išnaudojimo kupiną jų gyvenimą Osmanų imperijoje bei vėlesniais XX a. dešimtmečiais, pasaulinės Katalikų Bažnyčios vadovai kėlė nerimo balsą dėl naujos Irako konstitucijos ir kartu rodė solidarumą protestuojančiai Irako Bažnyčiai. Taip pat ir popiežius Benediktas XVI rugpjūčio pabaigoje priėmęs audiencijoje Irako prezidentą Hošijarą Zebarį atkreipė dėmesį, kad naujojoje konstitucijoje turi būti gerbiama religijos laisvė. „Pokalbių metu buvo apžvelgta dabartinė situacija Irake, ypač pabrėžiant konstitucijos tekstą, kuris tuomet buvo perduotas Nacionalinei Asamblėjai patvirtinti, bei akcentuojant svarbų religijos laisvės klausimą“, – teigiama išplatintame Vatikano informacinės tarnybos komunikate.

Vėliau vykusiame ministro H.Zebario susitikime su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Andželu Sodanu Irako diplomatijos vadovui buvo paaiškinta, kad šalies institucijų atkūrimas „turi vykti dialogo atmosferoje, įtraukiant visas religines grupes bei skirtingus visuomenės sluoksnius“. Šitas dialogas, žinoma, būtų labai sudėtingas, jeigu Irako konstitucijoje būtų įtvirtintos artimos šariatui teisinės nuostatos. Tada būtų nelengva kalbėti, kad Irakas Artimųjų Rytų regionui tampa pavyzdine demokratine valstybe.

Vakarų hierarchai bandė paveikti vyriausybes

Savo susirūpinimą dėl religijos laisvės užtikrinimo Irako konstitucijoje taip pat išreiškė situaciją toje šalyje kontroliuojančių pagrindinių valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos – katalikų dvasiniai lyderiai. JAV vyskupų konferencijos Užsienio politikos komiteto pirmininkas Penzakolos ir Talahasio (Floridos valstija) vyskupas Džonas Rikardas savo laiškuose valstybės sekretorei Kondolizai Rais ir prezidento Džordžo Bušo patarėjui nacionaliniam saugumui Stefanui Hadliui paragino imtis reikiamų diplomatinių pastangų Irako vyriausybės atžvilgiu, kad šalies naujojoje konstitucijoje būtų garantuota religinė laisvė, labai svarbi ilgalaikei taikai palaikyti.

„Tai, kad islamas yra irakiečių daugumos religija, turi būti gerbiama, – pažymėjo vyskupas Dž.Rikardas. – Tačiau jeigu islamas tampa valstybės oficialia religija arba jeigu islamas yra pasaulietinių įstatymų vienintelis šaltinis, religinių mažumų laisvė gali būti rimtai suvaržyta“. JAV episkopato atstovas priminė, jog religijos laisvė neapsiriboja tik galimybe laisvai išpažinti ir praktikuoti tikėjimą, bet taip pat „auklėti vaikus savo tikėjimu“ bei steigti religinėms bendruomenėms priklausiančias mokyklas, ligonines, karitatyvines institucijas. Šios nuostatos į naujosios konstitucijos tekstą nėra įtrauktos, bet turi būti akcentuotos atskirame religijų reikalus liečiančiame įstatyme.

Tvirtą nuomonę dėl Irako krikščionių teisių gynimo savo laiške Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui Džekui Stro išreiškė Londono (Vestminsterio) katalikų arkivyskupas kardinolas Kormakas Merfis O’Konoras. Jis pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčios hierarchai „nekelia klausimo, kad Irakas būtų islamiška valstybė ar kad islamas taptų įstatymdavystės vienu iš šaltinių“. Tačiau tai, kaip tos nuostatos dėl islamo išskirtinumo suformuluotos konstitucijos minėtame 2-ajame straipsnyje, kelia didelį nerimą dėl galimų religinių mažumų teisių pažeidimų ir gali turėti „sunkiausių pasekmių“ Irako seniausiai krikščionių bendruomenei. Londono kardinolas perspėjo, jog, įvedus šariato teisę, toliau vyks vietos krikščionių egzodas į užsienį ir todėl bus sunku kalbėti apie naujo demokratinio Irako kūrimą, apie ką kalbama Vakaruose.

Vyraujant islamiškajai šariato teisei, nemusulmonams suteikiamas specialus „dhimmi“ statusas, ir jie gali tapti antrarūšiais piliečiais. Pavyzdžiui, jie negali teisme duoti parodymų prieš musulmonus, labai apribojamos jų teisės į nekilnojamosios nuosavybės pirkimą ir išlaikymą – įskaitant bažnyčias, mokyklas ir ligonines. Krikščionims taip pat negalima užimti aukščiausių postų vyriausybėje, teisėsaugoje bei kariuomenėje. Galimas netgi reikalavimas, kad krikščionių moterys nešiotų veido dangalą, vadinamąjį hidžabą. „Stabilus ir demokratinis Irakas, kurio, kaip žinoma, siekia Britanijos vyriausybė, gali būti statomas tik gerbiant visų piliečių teises, – rašė kardinolas K.Merfis O’Konoras. – Religijos laisvė yra viena šių pagrindinių teisių, iš kurios ir atsiranda daugelis kitų pilietinių teisių“.

Irako krikščionių ganytojai – už pilietinę lygybę

Irako krikščionių dvasiniai vadovai pastaraisiais mėnesiais daugeliu savo pareiškimų bei interviu tarptautinei žiniasklaidai reiškė didelį susirūpinimą, kad jų šalis po ilgai laukto konstitucijos parengimo ir priėmimo taps ne demokratine, bet islamo valstybe. Dar liepos viduryje Irako devynių skirtingų krikščionių denominacijų vyskupai pasirašė kreipimąsi į šalies dabartinius politinius vadovus – prezidentą Džalalą Talabanį ir ministrą pirmininką Ibrahimą Džafarį – bei Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Kofį Ananą dėl konstitucinio religijos ir politikos atskyrimo.

Laiške nurodę, kad šariato teisės įtvirtinimo Irako konstitucijoje pirmiausia reikalauja musulmonai šiitai, sudarantys daugumą (apie 60 proc.) šalies gyventojų, Irako krikščionių vyskupai pastebi, jog šitaip „reikia patvirtinti ir kitų krašte veikiančių religijų istorinę reikšmę“. Krikščionybė Irake veikia faktiškai nuo apaštalų laikų, o islamo religijos pradžia laikoma nuo VI amžiaus. Kitas kelias, kurį siūlo krikščionių vadovai (minėtą laišką nuo Irako katalikų pasirašė lotynų katalikų arkivyskupas Žanas Sleimanas, sirų katalikų arkivyskupas Atanazas Matoka, chaldėjų katalikų vyskupas Šlemonas Vardunis ir armėnų katalikų apaštalinis administratorius monsinjoras Andonas Atamianas) yra Irako sekuliari konstitucija, grindžiama pirmiausia pilietybės principu.

Aiškindamas šį laišką Europoje gerai žinomas Bagdado chaldėjų katalikų vyskupas augziliaras Androsas Abuna katalikų žinių agentūrai CNS sakė, jog krikščionys gerai supranta, kad Irake musulmonai sudaro didžiąją daugumą ir kad islamas faktiškai yra valstybės religija. Tačiau jiems nepriimtina konstitucijos nuostata, kad „joks įstatymas negali prieštarauti nediskutuotinoms islamo nuostatoms“, nes tai neišvengiamai veda į šariatą ir atitinkamus piktnaudžiavimus.

„Pirmiausia mes esame piliečiai, taigi turime tokias pat teises, kaip ir kiti, – aiškino vyskupas A.Abuna. – Mes esame irakiečiai, ištikimi savo šaliai, ir norime visų teisių“. Ganytojas atkreipė dėmesį, kad jeigu šalies konstitucijoje bus įtvirtinta nuostata apie islamo viršenybę įstatymdavystėje, tai reikštų, kad šalyje įvedama teokratinė santvarka. Tada iškyla pavojus, kad vyriausybė jau būtų ne politinė, bet religinė ir kad „viena religija bandytų kontroliuoti kitas religijas“, kas vestų į absurdą ir chaosą. Kaip tik dėl to rugsėjo 18 dieną Bagdado chaldėjų katalikų patriarchas Emanuelis Karimas Delis susitiko su Irako prezidentu Dž.Talabaniu ir premjeru I.Džafariu ir bandė rasti „paskutinės minutės“ kompromisą dėl didžiausias kontroversijas sukėlusio konstitucijos 2.1(a) straipsnio, teigiančio apie „neginčytiną“ islamo teisės pirmenybę, išmetimą ar pakeitimą.

Naujosios konstitucijos prieštaringumas

Beje, referendumui pateikiama naujoji Irako konstitucija, atmetus keletą straipsnių, kurie, kaip teigia rugsėjo 19 dienos pareiškime Irako chaldėjų katalikų vyskupų konferencija, „plačiai atveria duris kitų įstatymų priėmimui, kurie būtų neteisingi nemusulmonams“, išvis nėra bloga. Štai ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Dž.Stro, atsiliepdamas į ankstesnes Londono kardinolo C.Merfio O’Konoro pastabas, savo laiške nurodo į konstitucijos straipsnius, kurie gina demokratines nuostatas. Konstitucijos 2.2 straipsnis „garantuoja islamiškąjį identitetą Irako žmonių daugumai“, bet tuo pat metu „garantuoja visiškas religines teises visiems individams“, taigi ir krikščionims, garantuodamas jiems „tikėjimo išpažinimo ir religinės praktikos laisvę“.

Ministras Dž.Stro taip pat atkreipia dėmesį į bet kokią diskriminaciją Irake draudžiantį konstitucijos 14-ąjį straipsnį, kuris skelbia, kad „visi irakiečiai yra lygūs prieš įstatymą be diskriminavimo dėl lyties, rasės, etniškumo, religijos, įsitikinimų ar nuomonės, ekonominio ar socialinio statuso“. Pagaliau, greta daug kritikos susilaukusio 2.1(a) straipsnio, kuriame kalbama apie negalėjimą priimti įstatymų, prieštaraujančių „neginčytinam islamui“, įrašytas 2.1(b) straipsnis, kuris skelbia: „Negali būti priimtas įstatymas, kuris prieštarauja demokratijos principams“. Taip pat 3-iasis straipsnis skelbia, jog Irakas priklauso islamiškajam pasauliui ir yra „arabų tautos dalis“, tačiau tuo pat metu patvirtina, kad Irakas lieka „daugiaetnine“ ir „daugiareligine“ valstybe.

Toks konstitucijos prieštaringumas sudaro sąlygas jos įvairiam interpretavimui ir kartu piktnaudžiavimui, ypač prisimenant, kad Iraką numatoma padaryti federacine valstybe su plačiomis administravimo teisėmis regionams. Taip radikalieji šiitai perimtų kontrolę Irako pietuose, – įskaitant sostinę Bagdadą, – kur jie jau dabar bando įvesti šariato teisę su atitinkama vietos krikščionių diskriminacija. „Daugelis krikščionių palieka Bagdadą ir keliasi į Irako šiaurę arba į kitas šalis, – sakė viename interviu rugsėjo pradžioje Kirkuko chaldėjų katalikų arkivyskupas Luisas Sako. – Mes tiesiog nežinome, kokia ateitis čia laukia krikščionių. Viskas, ką mes galime daryti, tai melstis ir palaikyti viltį, jog reikalai pagerės“. Ganytojas sakė, kad vyskupai ragina savo tikinčiuosius neišvykti iš tėvynės, tačiau jiems patiems yra sunku palaikyti ateities viziją.

Demokratijos ir antropologijos santykis

Kitas Irako krikščionių ganytojas Bagdado lotynų katalikų arkivyskupas Žanas Sleimanas taip pat rugsėjo pradžioje duotame interviu Vatikano radijui perspėjo, jog šalis dėl to, kad prievarta yra tapusi „kasdienio gyvenimo tragedija“, gali nuslysti iki pilietinio karo, nors politikai daro viską, kad to išvengtų. „Mes realiai gyvename šalyje, kurioje kol kas teisėtumas neveikia, – sakė arkivyskupas. – Iki šiol vyrauja didžiulis chaosas, nors galbūt šis žodis netinka tragiškai kasdienybei apibūdinti“. Ganytojas kartu pripažino, jog ta dažnų teroristinių išpuolių prievarta, kuria stengiamasi sukelti visuotinį chaosą, „nėra akla, bet gerai suplanuota ir dėl to dar labiau papiktinanti“.

Arkivyskupas Ž.Sleimanas taip pat pažymėjo, jog atgyja vadinamojo tribalizmo reiškinys, kai tarp genčių vyrauja tarpusavio nesantaika ir vyksta kova dėl istorinių bei kultūrinių šaknų pripažinimo. „Kad visa tai išgyventume, mums reikia naujų pastangų gyventojų tarpusavio susitaikymui ir naujos kultūros su nauju mentalitetu formavimui“, – aiškino ganytojas. Paklaustas, ar iš viso demokratija yra įmanoma Irake, jis sakė, jog demokratija „gali įsitvirtinti netrukus arba niekada“. Arkivyskupo Ž.Sleimano įsitikinimu, demokratijos problema yra platesnė už formalų naujos konstitucijos priėmimą ar rinkimų į parlamentą surengimą. „Demokratija yra politinė išraiška vyraujančios filosofijos, antropologijos, kultūros ir dėl to reikia toliau dėti atitinkamas pastangas“.

Bagdado arkivyskupas taip pat pastebėjo, kad yra tokių asmenų, kurie nenori demokratijos Irake, bet „ne dėl to, kad jie būtų nusiteikę prieš demokratiją, bet todėl, kad jie nesutaria su tais, kurie tą demokratiją kuria“. Todėl, šalia politinių problemų sprendimo, reikia iš naujo peržvelgti susidariusią socialinę bei antropologinę situaciją, kad sutaikinamosios pastangos būtų veiksmingos.

EPA-ELTA nuotrauka

© 2005 "XXI amžius"