|
Lietuvių godos
Lietuva viena ar dvi?
Balys URBONAS
Kovos lauke raudojo šūviai,
O saulė leidos verkdama.
Apnuoginti lavonai guli
Ant gatvės, ties NKVD. (...)
Ir neateis pas juos motulė,
Sesuo gėlės čia neatneš...
Tik vėjas, debesį užpūtęs,
Suvilgys kapą, kai užkas...
Taip rašyta partizano Diemedžio. Eilėraštis išspausdintas pogrindiniame laikraštėlyje Kovojantis lietuvis (1952 m., Nr. 7). Šis Lietuvos patriotas, kaip ir visi kiti Lietuvos partizanai, literatai, poetai, publicistai, irgi rašė. Ir anot knygos Kovos keliu žengiant sudarytojo prof. L.Gudaičio, Vakarų (Jūros) srities partizanų eilėraščiai ir dainos autentiškai atskleidžia įvairias partizanų dvasines būsenas, ryžtą mirti stovint, bet ne gyventi klūpant, tikėjimą, kad Tėvynė bus laisva.
Taip, Tėvynė laisva. Bet Lietuva ar viena? Daug politikų ir šiaip plepių, kur tik kas, tuoj ir šaukia: supriešinta tauta, suskaldyta tauta ir t.t.
Atsakingai pareiškiu: man Lietuva viena! Nes už tokią, vientisą Lietuvą kovojo ir žuvo partizanai. Ne tik su ginklu rankose, bet ir su plunksna. Tiesa, istorijos tėkmėje visada buvo, kai kovotojai už laisvą Lietuvą susidurdavo ne tik su išorės priešais, bet ir su vidaus, kaip antai, pokario metu, po 1945 metų, su stribais ar kitokio plauko parsidavėliais. Tokius tauta kaip svetimkūnius jau atmetė ir atmeta pati. O žmonės, klydę ar tam tikrų sąlygų įvaryti į okupanto pinkles, dabar dirbantys naudingą Tėvynei darbą, išperka savo paklydimus. Tačiau ne apie tokius kalbu. Visiems mums turi rūpėti tie veikėjai, kurie tebeskaldo tautą. Bet... bergždžias jų darbas: idėjos, vienijančios tautą, ir istorija kuo toliau, tuo labiau sujungia dar ne visai vieningus Tėvynės vaikus. Tikiu, Lietuva viena: buvo, yra ir bus!
Priešo pastangos visokiausiais būdais suskaldyti ją nors iš pradžių ir veikia neigiamai, bet paskui, žiūrėk, tauta kaip koks Feniksas iš pelenų stebuklingai atgyja. Mūsų proseneliai sakė: Nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą. Dabar, po Kovo 11-osios, visko patiriame: ir psichologinio, ir ekonominio, ir ypač dvasinio spaudimo. Iš to propagandinio jovalo, kurį meistriškai kuria Rusijos specialiosios tarnybos (ir dar ilgai kurs), mes turime išbristi. Ir suprasti viena: tik visi iki vieno, kurių pasuose įrašyta lietuvis, savo širdyse turime įsirašyti dar ir žodį patriotas.
Beje, vykstant Vilniuje NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimui (2005 04 20), įdomią laidą parengė LRT Panoramos vedėja žurnalistė Rita Miliūtė. Vykęs jos pasirinkimas pasikviesti į laidą politologą R.Lopatą ir buvusį kariuomenės vadą generolą majorą J.Kronkaitį. R.Miliūtė pirmiausia akcentavo šimtmečio įvykio svarbą Lietuvoje, kai čia atvyko ne tik NATO diplomatijos vadovai su savo generaliniu sekretoriumi Japu de Hopu Šeferiu, bet ir JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais. Lietuvos esamą, o ir būsimą tarptautinę padėtį sumaniai, vadovaujant R.Miliūtei, įvairiais aspektais labai įdomiai nušvietė ir jos pasirinkti pašnekovai. Įstrigo J.Kronkaičio samprotavimas apie mūsų visuomenės pilietinį brandumą. Jis akcentavo tautos žmogų aktyvų pilietį besikuriant valstybei ir žmogų-pilietį, suvokiantį jau susikūrusios valstybės svarbą ir gerbiantį ją bei jos pasirinktą tvarką. Deja, kaip teigė generolas, tuo požiūriu daugelio žmonių vertinimas neigiamas. Teisingas generolo pastebėjimas! Tik aš, klausydamasis generolo J.Kronkaičio, pagalvojau: juk mūsų pilietis gali būti ir kitatautis, gerbiantis mūsų Konstituciją ir stropiai besilaikantis įstatymų. Tačiau jis niekada nebus patriotas... Todėl, mano nuomone, ir tautinę, ir valstybinę sampratą reikėtų pagrįsti patriotizmo sąvoka, ateinančia su prigimtimi ir glūdinčia tautos istorijoje.
Taigi, kol mūsų pilietis nesuvoks, kad jis ir širdimi, ir protu savo šalies patriotas, bus galima spekuliuoti, kaip dažnai šitai daro visokie ačai, mazuroniai ir paviloniai, kad yra dvi Lietuvos. Savo laida, nors to tiesmukai ir neteigdama, tai puikiai įrodė televizijos Panoramos vedėja R.Miliūtė. Ir pagaliau nuskambėjo svarbiausia Europai, o ir pasauliui Lietuva reikalinga vieninga viena, brandi ir tvirta.
Norisi man pakalbėti ir plačiau pakomentuoti problemą, apie kurią užsiminiau viename savo straipsnių šiame laikraštyje Vakar ir šiandien. Tai apie užsienio lietuvius, kuriuos sovietų propagandininkai per visą okupacijos laiką visaip koneveikė. O juk jie buvo, yra ir bus labai svarbi gija, jungusia Lietuvą, kad ji išliktų viena ir vieninga.
Kai Lietuva po 1940-ųjų ir po 1945-ųjų netekusi vieno milijono savo aktyviausių piliečių buvo priversta kentėti, kovoti, kai kas ėmė blaškytis, abejoti ir dvejoti. Neabejojo ir nedvejojo visokeriopa pagalba Tėvynei tik mūsų sesės ir broliai, pasitraukę į miškus, ir visi, kurie buvo Sibiro tremtyje bei tremtyje už jūrų ir marių. Nesiblaškė, neabejojo ir nedvejojo dėl to, kad jiems brangiau už viską buvo, yra ir bus Lietuva. Viena Lietuva! Taigi jie, patyrę tremtį, žinojo ir jautė, ką reiškia netekti Lietuvos. Sutikite, šios dvi labai svarbios (apie partizanus ir apie užjūrio lietuvius) temos mūsų žiniasklaidoje tik paviršutiniškai gvildenamos. Gilesnių filosofinių pamąstymų kol kas nebuvo. Gal dar per anksti? Gal dar bus? Vis prisiminimai, dokumentika, o tragiški žmonių likimai kituose, tarkime, meniniuose žanruose, kol kas, jeigu taip galima pasakyti, neinkrustuoti. Man regis, jie daug stipriau veiktų žmones, giliau įleistų šaknis į tautos dvasią ir žadintų supratimą, kodėl Lietuva mums tokia brangi. Pavyzdžiui, ryšiai per visą okupacinį laikotarpį su užjūrio lietuviais, kurie irgi save laikė tremtiniais, buvo neįkainojami. Partizanų, o ir patriotiškai nusiteikusių žmonių viltį įžiebdavo iš ten įvairiais būdais gaunamos žinios, kad laisvoji Lietuvos dalis laisvame pasaulyje nė sekundei nenutolsta nuo pavergtos Lietuvos. Skelbdami Amerikai ir visam pasauliui, kaip dūsta ir kenčia jų Tėvynė, didelę moralinę naudą padarė. Štai tokiems žmonėms Lietuva visada buvo ir bus viena. Ir vienintelė.
Ar būtų anuomet motina išgyvenusi širdgėlą, neapsakomą skausmą, kai čia, Lietuvoje, azijatas, ištraukęs iš bunkerio sunkiai sužeistą partizaną, motinos akyse jo širdį durtuvu pervėrė? Galbūt ir ne, jei nebūtų suvokusi, kad tai Kristaus kančios ir mirties pasikartojimas.
Ar būtų anuomet ištvėrę savo ilgesį ir širdgėlą lietuviai, gyvenantys Vakarų pasaulyje, kai mirė jų artimieji šaltame Sibire iš bado? Kieno mylima žmona, kieno motina, tėvas, seserys, broliai. Per Sibiro pūgą, per vandenyno ošimą nesigirdėjo anų nei aimanų, nei raudų, nei liūdnų dainų. O dėl to buvo dar skaudžiau ir tragiškiau.
Tyloj jie tyliai mirė, kai užjūriuos, triukšmingų miestų fabrikuos, lietuviai, sunkiai dirbdami, taupė dolerį, geidė pasiųsti siuntinį savo artimiesiems, kurie dar gyveno, egzistavo, kad ne visi iš bado numirtų
Jei ir stelbdavo Sibiro pūga ir Atlanto ošimas šių vienų nuo kitų atskirtų žmonių balsus, tai vis tiek kažkoks nematomas ryšys per tolį ir laiką lėkdavo ir sakyte sakė: Ateis ir bus diena. Laisva, graži, dėl mūsų visų.
Juk ten toli, pavasario žaluma užlieta, vasaros dienovidžiais virpanti, rudens lapais marguojanti, žiemomis baltuojanti gyvena ir laukia mūsų sugrįžtančių Lietuva. Laukia mūsų sugrįžtant ir iš Rytų, ir iš Vakarų
Taip jie manė, svajojo ir ilgesio svajones pynė.
Ir išgyveno, ir iškentėjo ir vieni, ir kiti.
Dabar, kai jau šešioliktuosius laisvės metus skaičiuojame, dažnai pagalvoju: kodėl ne visi lietuviai, ir ten Vakaruose, ir čia namuose, artimi, vieningi? Kodėl gudri bolševikinė propaganda, sėjusi savo piktą sėklą penkiasdešimt metų, kai kuriose širdyse prigijo? Kodėl? Pats ir atsakau: todėl, kad mūsų priešams visada rūpėjo, kad Lietuva lietuviui niekada nebūtų viena! Bet tikram lietuviui kartoju: Ji buvo ir bus viena ir vienintelė!
Ir, ačiū Dievui, idėjiniu požiūriu takoskyra tarp žmonių mažėja. Ačiū susipratusiam mokytojui, mokslininkui, verslininkui, menininkui, žurnalistui, kurie visur kiekvienas savaip tą takoskyros plyšį lopo, mažina. Ateis diena, kai mūsų niekas neskirs. Tikiu.
Tiktai štai kur dilema: ar tie pilkieji (valdininkai, o ir seimūnai!) suvokia ir susivoks, kad didžiausias paklydimas prarasti tikėjimą savo tauta, išduot valstybę ir nemylėti tų, kurie kažkada žuvo už Tėvynę? Tiesa, ne visi dabar sąžiningai ir atsidavusiai mūsų likimu rūpinasi ir tarsi kokį laivą audringame vandenyne mūsų jauną valstybę prastai vairuoja. O manėme, kad jie bus patys iškiliausi, teisingiausi ir doriausi. Ir kas pikčiausia, juos patys išrinkom!
Gerai, kad yra ir padorių (ir valdininkų, ir seimūnų). Vieną 2004-ųjų pavasario vakarą iš po mano plunksnos akimirksniu susieiliavo žodžiai žuvusiam broliui, partizanui Varpui! Pavadinęs tuos posmus Žalvarinis varpas, tarsi klausiau abiejų: žalvarinio varpo, kuris vis aidi, skamba, ir to Varpo, kuris jau amžinai nutilęs:
O, varpe, tu! Paskelbei vėl mums Atgimimo laiką naują
Iš varpinių ir bokštų
O, VARPE, tu! Kodėl neateini, praliejęs jauną
kraują,
Pakelti laisvės tosto?!
Keista byla
Negyvas žalvaris vis aidi, kaista,
Atrodo, dangų perplėš
O žodžiai tie, kurie iš tavo lūpų tiesą saistė
Nutilę. Kas išnarplios?!
Viela spygliuota apraizgytą varinį laisvės varpą
Vis aidintį din, dan
Na, o Tave iš Paveisiejo balų vieną kartą,
VARPE,
Ar kas iškels krantan?
Ar kas iškels krantan, kad skelbtum vėlei tiesos žodį,
Kritęs už brangią laisvę?
Ar ryšis kas, tautai iš liūno kelią rodyt,
Kaltųjų nenuteisę?
Jie, svetimi ir savi kolaborantai, įžūliai sakė: Miškiniai tai ne laisvės kovotojai, tai banditai! Nejaugi išsigimė lietuvės motinos, kad per vieną dešimtmetį (1945-1955) pagimdė per 30 tūkstančių banditų? Nelogiška. Ar nežinojo jie, savi ir svetimi kolaborantai, ką sakė ir sako, o iki šiol nežino, ką darė ir daro?
Mane, kaip ir tą beveik visą milijoną tautos, šitai žeidė ir žeidžia. Giliai ir skaudžiai.
Ir dar
Mane labai piktina, kad, ko gero, iš kokios Maskvos atkeliavęs sugalvotas ir sąmoningai prilipdytas užjūrio tremtiniams vardas dipukas. Jie buvo pirmiausia mūsų broliai, per prievartą atskirti nuo Tėvynės. Širdyse buvę su ja ir Vakarų Vokietijoje (ką tik emigravę, pabėgę nuo okupanto), ir JAV, ir Kanadoje, ir Australijoje bei kitose pasaulio šalyse, persikėlę į ten vėliau. Širdyse buvę ir pasilikę tautos vaikai! Tai ne dipukai, o Lietuvai pasiaukoję patriotai, patyrę nuožmius vargus, per sunkius darbus prakutę, veikę dėl laisvės ir kėlę-iškėlę trispalvę iki pat JAV Kongreso. Ar turime Lietuvoje apie jų gyvenimą, politinę ir visuomeninę veiklą pakankamai knygų? Ar bendraujame su jais sprendžiant šiandieninės Lietuvos svarbius valstybinius reikalus? Ar išnaudojame juos pačius geriausius iš geriausiųjų valstybės nepriklausomybei įtvirtinti? Ką apie juos žinome, atrodo, tik vakar gynusius vieningą Lietuvą? O gal vis dėlto kažką žinome?
Ir taip, ir ne
Manęs gal ne vienas paklaus: o kieno rankose pastaruoju metu buvo VLIKo dokumentai? Ar visi jie atkeliavo į Lietuvą po Nepriklausomybės? Atrodo, kad ne. Nes, kaip ir čia, taip ir ten, žmonės patikėjo netikrais pranašais. Pamažu VLIKo lyderiai keitėsi, kol galų gale į vadovybę prilindo gana abejotinos reputacijos ir politinės orientacijos žmonių. Bet
Plati, tiesi ir gili laisvės tiesos vaga, kažkada užjūriuos išvaryta, neužžėlusi. Galime į ją sodinti ir sėti naujas sėklas. O apie didžiausią ir plačiausią vagą Lietuvos laisvės byloje išvariusiuosius kalbėsime kitą kartą. Jie tai Lietuvos Frontas ir Lietuvos Fronto bičiuliai.
O štai dabar, kai gyvenimo ritmas čia, Lietuvoje, jau atrodo turi nusistovėti, vis šlubuojame, mindžikuojame vietoje, vis dar esame kažkokie aritmiški. Ne veltui mūsų poetų poetas Bernardas Brazdžionis savo groteskiškame eilėraštyje Ritmo su gilia nuojauta kažkada sakė:
Sąmyšy vasalų ir valstybių,
Sąmyšy kaltų ir nekaltų,
Sąmyšy beprasmiškų derybų
Užprotokoluotų ir slaptų
Ritmo, ritmo!
Sąmyšy žmogaus beširdžio proto,
Sąmyšy mirties pilnos gamtos,
Sąmyšy istorijos fokstroto
Ir teisybės, netiesa girtos
Ritmo, ritmo!
Sąmyšy tautų išpardavimo
Jaltoj, Potsdame ir Helsinky,
Jau šėtonas bekvatodamas užkimo
Proletariškai: Cha cha
Chi chi
Reikalauju:
Ritmo, ritmo!
Deja, deja, tas šėtonas dar neužkimo
Dar tebekvatoja, kad net kraupu. Gyvenimą pagavęs naujas ritmas skrieja pragarišku greičiu. Tik į kur, klausčiau poeto, jei jis būtų gyvas.
Gerai, jei Lietuva telksis, jei ji kaip tie penki rankos pirštai lenksis į vieną kumštį tada būsime ir stiprūs, ir vieningi.
Ar ne tokios Lietuvos mums reikia?
(Bus daugiau)
© 2005 "XXI amžius"
|