Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Liudijimai
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Ūkis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Semper paratus –

visada pasirengęs netikėtumams Štrichai arkivyskupo Liudviko Povilonio portretui

Irena PETRAITIENĖ

Arkivyskupas Liudvikas Povilonis per vieną iš susitikimų su popiežiumi Jonu Pauliumi II

Minėjimo akimirka Ričardo ŠAKNIO nuotrauka ir fotokipija

Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialinio muziejaus svetainėje įvyko arkivyskupo Liudviko Povilonio (1910-1990) atminimui skirta popietė, kurioje dalyvavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, paskaitęs arkiv. L.Povilonio asmeninio dienoraščių ištraukų, atsiminimais dalijęsi vyskupas Juozapas Preikšas, kun. Vaclovas Aliulis, MIC, mons. dr. Vytautas Kazlauskas, prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, kun. Kazys Ambrasas, SJ, Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos seserų kongregacijos vyresnioji s. Kostka Laimutė Rimkevičiūtė. Renginyje dalyvavo Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai, visuomenės atstovai.

Liudvikas Povilonis gimė 1910 m. rugpjūčio 25 d. Šilagėlių kaime, Kupiškio rajone, tvirtai tikinčių tėvų šeimoje. Aštuoniolikmetis Liudvikas atvyko į Marijampolę ir įstojo į tėvų marijonų vienuoliją, mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, vėliau Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universitete studijavo teologiją, bažnytinę teisę ir matematiką. Kunigu įšventintas 1934 m. birželio 29 d.

„Būdamas Marijampolėje marijonų naujokas, 1936 metais pastebėjau tokį nedidutį, lieknutį spartų kunigėlį, – dalydamasis atsiminimais minėjime kalbėjo kun. V.Aliulis, MIC. – Vyresni broliai man pasakė, kad tai Liudas Povilonis, kelinti metai redaguojantis vaikų laikraštėlį „Šaltinėlis“. 1939 metais jaunasis kunigėlis tapo mūsų gimnazijos antruoju kapelionu, be tikybos, dar dėstė lietuvių kalbą ir istoriją“.

Atgavus Vilniaus kraštą, kun. L.Povilonis darbuojasi Vilniuje kaip mokytojas ir gimnazijos direktorius, kuris nesutiko moksleiviams uždrausti kalbėti maldą prieš pamokas ir po pamokų. Todėl iš pareigų atleistas „pačiam prašant“ ir 1945 metais perkeliamas į Panevėžį, kur tampa Švč. Trejybės (marijonų) bažnyčios rektoriumi. Kai valdžia marijonus 1948-1949 metais išsklaido, jis patenka į Žemaitiją – į nuošalią Rukų parapiją. Gražiais pamokslais patraukia ne tik artimųjų apylinkių, bet ir viso Nemuno žemupio tikinčiuosius. 1954-aisiais paskiriamas į Klaipėdą su užduotimi – pastatyti sparčiai augančiame Lietuvos uostamiestyje bažnyčią Švč. Marijos, Taikos Karalienės, garbei. Žmonės noriai rinkosi dirbti statybos talkose, aukas siuntė visa Lietuva ir išeivija. Leidimas buvo gautas chruščiovinio atšilimo pradžioje, bet politiniai vėjai pasikeitė, priėmimo komisija 1960 metais ėmė ieškoti nesibaigiančių priekabių, bažnyčia buvo uždaryta, o klebonas kun. L.Povilonis nuteistas aštuoneriems metams laisvės atėmimo. Bausmę turėjo atlikti Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykloje; susilpnėjus sveikatai, po ketverių metų buvo amnestuotas. Grįžęs iš lagerio, 1966-1969 metais dirbo Vilniaus Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje.

1969-aisiais L.Povilonis paskiriamas Telšių vyskupo Petro Maželio augziliaru ir gruodžio 21 dieną konsekruojamas vyskupu. 1973-iaisiais paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinio administratoriaus vysk. Juozapo Matulaičio-Labuko koadjutoriumi su paveldėjimo teise. 1979 metais vysk. J.Matulaičiui-Labukui mirus, vysk. L.Povilonis perėmė abiejų vyskupijų administravimą ir tapo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku. „Būdamas kunigų seminarijos vicerektoriumi, susitikdavau su vyskupu Liudviku Kaune. Jautėme, kad jis turėjo tvirtesnę liniją valdžios reikalavimų atžvilgiu negu kai kurie kiti bažnytiniai vadovai, – kalbėjo kun. V.Aliulis. – Gavau iš arčiau pamatyti naująjį Vyskupų Konferencijos pirmininką, kai 1980 metų pavasarį vežėme į Romą aprobuoti Romos mišiolo vertimą, kai derinome paskutines pataisas ir teikėme Dievo kulto kongregacijai. Vyskupas buvo neapsakomai tvarkingas ir punktualus, kur nors važiuoti ateidavo keliomis minutėmis anksčiau, bet labai nebardavo manęs už atėjimą paskutinę minutę. Tokį patį tvarkingumą pastebėdavau ir aplankydamas jį Kaune. Kiekvienas daiktelis ar popierėlis „žino“ savo vietą, visokios sąskaitos kiekvieną dieną sutvarkytos. Semper paratus – visada pasirengęs bet kokiems netikėtumams. Liturginių knygų rengimo ir leidybos reikalus paprastai leisdavo spręsti pačiai Liturginei komisijai, bet kai reikalas pasiekdavo jį, nebūdavo jokių taip ir ne. Labai vertinga vadovo savybė“.

Tėviškumas – kita ypač svarbi ganytojo savybė, kurią akcentavo minėjimo dalyviai. Prel. dr. V.S.Vaičiūnas, pasidalijęs pirmaisiais vaikystės atsiminimais, kai Šiauliuose, Šv. Jurgio bažnyčioje, jam, dar vaikui, teko patarnauti kun. L.Povilonio aukojamoms šv. Mišioms, pasakojo: „1969 metais būdamas ketvirto kurso klieriku, dalyvavau vyskupų L.Povilonio ir Romualdo Krikščiūno konsekracijos procesijoje, tada man teko nešti kryžių. Vėliau, dirbdamas Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune vikaru, buvau labai nustebintas netikėto vyskupo Povilonio dėmesio – mane, paprastą kunigą, jis atėjo pasveikinti gimtadienio proga. Mat vyskupas turėjo gražią žmogišką kunigišką savybę – nepamiršti nė vieno savo pavaldinio, ar jis užimtų aukštas pareigas, ar mažas, gimtadienio, vardadienio. Visiems jis būdavo atidus, rūpestingas, o ypač sergantiems kunigams. Būdavo, jei tik nugirsta, kad tas ar kitas kunigas pasiligojo, kad ligoninėje gydosi, tuoj važiuoja lankyti, geru tėvišku žodžiu paguodžia, pastiprina. O žinant anų laikų sąlygas ir oficialų požiūrį į dvasininkiją, toks vyskupo dėmesingumas buvo brangus dalykas. Jaunimui, sakyčiau, netgi įpareigojantis. Mes, jaunesni kunigai, jausdavomės tikrais jo vaikais, todėl džiaugsmas būdavo jam kiekviena proga pasitarnauti. Septintajame, aštuntajame dešimtmečiuose būdavo draudžiama seminarijos bibliotekai naudotis naujausia teologine literatūra, todėl iš Romos ar Čikagos atsiųstas knygas savo namuose laikydavo rektorius prof. kun. Butkus ir vyskupas Povilonis, kuris visada mielai klierikams jas duodavęs mokslo reikalams. Esu ne kartą girdėjęs vyskupą sakant, kad po jo mirties didelę biblioteką paveldės Katalikų teologijos fakultetas, deja, atiteko Vilniaus universitetui...“

„Mane čia atvedė dėkingumas žmogui, kuris mus suprato ir tėviškai mumis rūpinosi“, – kalbėjo Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos seserų kongregacijos vyresn. s. Kostka Laimutė Rinkevičiūtė, papasakojusi, kaip svarbu buvo sovietiniais laikais pasklidusioms vienuolėms jausti vyskupo tėvišką rūpestį, supratimą ir palaikymą. Vienuolijos, žinia, tais laikais buvo oficialiai uždraustos, todėl kiti vyskupai dėl šventos ramybės, kad neužsitrauktų saugumo nemalonės, nelabai domėjosi pogrindyje esančiomis seserimis“.

„Mūsų kongregacijos sesuo Albina Giniūnaitė buvo išvykusi misijoms į Omską, kur daug katalikų vokiečių, lietuvių ir kitų tautybių žmonių, – pasakojo s. L.Rinkevičiūtė. – Ten jie panoro kurti maldos namus, tačiau trūko lėšų, trūko paramos. Tada aš išdrįsau kreiptis į arkiv. L.Povilonį – konkrečiai išdėsčiau reikalą. Nuostabu buvo, kad arkivyskupas, be didelių svyravimų, pakilo ir atnešė penkis tūkstančius rublių, pareiškęs: „Tai parama Sibiro katalikams“. Suprantama, buvau labai sujaudinta ir labai dėkinga. Jam paklausus, kokio titulo norėtume naujai bažnyčiai, pasakiau, jog geriausia tiktų Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo. Tada arkivyskupas nudžiugo, priminęs, jog Omsko bažnyčia prieš uždarymą turėjo būtent tokį pavadinimą. Įsiminė ir vienas paskutiniųjų susitikimų su arkivyskupu Liudviku, jam išgyvenant sunkias negalios dienas. Jis gyveno senosios kurijos patalpose Vilniaus gatvėje. Atsimenu, atsisveikinome, arkivyskupas pakilo, skaudančiomis kojomis viešnią laiptais palydėti. Tada gailestis suspaudė širdį, kad taip kenčiantis žmogus vis tiek yra atidus, mandagus, tėviškas...“

Asmeninių susitikimų su arkiv. L.Poviloniu įspūdžiais pasidalijo kun. dr. K.Ambrasas, papasakojęs apie jų pokalbius prie Leipalingio ežero, kad neišgirstų saugumiečių ausys. Bet istoriniu požiūriu ypač atmintinas vienas, pasak kun. K.Ambraso, „tylus pokalbis“. O buvo taip: „Aštuntajame dešimtmetyje Vilniaus Katedroje (tada buvo paveikslų galerija) vyko remontas ir darbininkai vienoje koplyčios sienoje aptiko paslėptą bažnytinių relikvijų lobį. Tačiau brangenybių likimas pakibo ant plauko: jeigu apie jas sužinos Maskva – Lietuva jų neteks. Reikia pranešti arkiv. L.Poviloniui, kuris, žinojau, rengiasi važiuoti į Romą. Bet kaip tai padaryti? Visi žinojome, kad kurijoje nesaugu, yra pasiklausymo aparatų. Tada aš reikalą išdėsčiau raštu. Atvažiuoju pas jį, įteikiu su prierašu: „Ekscelencija, šitą raštą jūs, sėdėdamas prie stalo, turite išmokti atmintinai ir man atgal grąžinti, kad saugumas nė vieno žodžio negirdėtų“. Taip valandą tylomis mudu sėdėjome, paskui jis man atidavė tą raštą, aš nusilenkiau ir išėjau. Šitaip „tylomis“ buvo išspręstas Vilniaus Katedros brangenybių likimo klausimas, laiku informuota Vatikanui“.

Keturis dešimtmečius vysk. J.Preikšas bendradarbiavo su arkiv. L.Poviloniu, buvo jo augziliaras, todėl galėjo asmeniškai paliudyti, kokios tvirtos laikysenos ir išminties reikalavo sunkus sovietinis laikotarpis. Ypač daug įtampos būta rengiantis minėti Lietuvos krikšto 600-ąjį jubiliejų, kurio pasirengimo komisijos pirmininku buvo paskirtas vysk. J.Preikšas. Kartą religijos reikalų įgaliotinis arkiv. L.Poviloniui ir vysk. J.Preikšui pareiškė griežtą įspėjimą, kad vienas dekanatams skirtas teologinis tekstas buvo palydėtas V.Kudirkos tautiškos giesmės žodžiais: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.

„Kad daugiau tokie šūkiai nesikartotų“, – taip rūsčiai tada mane įspėjo įgaliotinis. Bet arkivyskupas dėl tokių pastabų ir ypač dėl kiekvieno rašto aprobavimo per daug nesijaudindavo. Religijos reikalų įgaliotinis reikalaudavo, kad arkivyskupas jam suderinti atsiųstų visus į dekanatus siunčiamus teologinius raštus. Arkivyskupas Liudvikas tą pačią dieną tą patį raštą siųsdavo ir Vilniun įgaliotiniui, ir dekanatams. Būdavo, atgal gautus pataisymus padeda į stalčių, ir viskas...

Ir kun. V.Aliulis, ir mons. V.Kazlauskas pasakojo apie arkiv. L.Povilonio vizitus į Vatikaną. Lietuvos katalikų dvasininkai būdavo apgyvendindami Pensionato Romano, tų pačių rūmų kitoje pusėje buvo Vatikano radijo būstinė, kur redaktoriumi dirbo kun. dr. Vytautas Kazlauskas. Nors kalbėti per Vatikano radiją lietuviams buvo rizikinga, tačiau arkivysk. L.Povilonis yra davęs kelis kartus interviu, taip pat yra pasakęs tvirta katalikiška pozicija pasižymėjusį pamokslą. „Buvo „LKB Kronikos“ leidimo laikai, – kalbėjo mons. V.Kazlauskas. – Saugumo ausys buvo ištemptos, nenuostabu, kad daugelis Vatikano radiją apeidavo, todėl stebėjomės arkivyskupo drąsa. Man asmeniškai jis, kaip katalikų dvasininkas, buvo brangus, nes jaunystėje Marijampolėje Šv. Vincento bažnyčioje eidavau pas jį išpažinties. Manau, kad jo pamokslai ir jo asmeninė laikysena turėjo įtakos man renkantis dvasininko kelią“.

Kaip Vyskupų Konferencijos pirmininkas, arkiv. L.Povilonis nemažais diplomatiniais gabumais prisidėjo prie Apaštalų Sosto pastangų, kad vyskupas Vincentas Sladkevičius po 24 metų tremties grįžtų į savąją vyskupiją, kad būtų paskirti trys nauji vyskupai: 1982 metais A.Vaičius, 1984 metais – J.Preikšas, 1986 metais – Vladislovas Michelevičius; juos pats ir konsekravo. Įvertindamas didelį tuomečio vysk. L.Povilonio triūsą, Apaštalų Sostas 1984-aisiais jam suteikė arkivyskupo titulą. Vis labiau silpnėjant sveikatai, Vatikanas 1988 metais patenkino arkivyskupo prašymą ir atleido jį iš einamų pareigų.

Arkiv. L.Povilonis mirė Kaune 1990 m. rugpjūčio 9 d. Palaidotas Marijampolės Šv. Mykolo prokatedros šventoriuje, šalia paskutinio baltųjų marijonų generolo tėvo Vincento Senkaus (1911m.).

© 2005 "XXI amžius"