|
Pamąstymai apie krikščionišką spaudą
Sveikinant XXI amžių 15-ojo gimtadienio proga
Šį rugsėjį XXI amžiui sukako 15 metų. Prisidėdami prie nuoširdžiausių sveikinimų, linkime laikraščio kolektyvui kuo didžiausio optimizmo, nepaprastos dvasios stiprybės ir geriausios kloties. Ta pačia proga norėtųsi truputį pasamprotauti apie visą šiandieninę krikščioniškąją spaudą.
Turbūt niekas nesiginčys, kad XXI amžius yra paskutinis mohikanas, lyg vieniša uola stovintis bekraštėje lietuviškos bulvarinės spaudos jūroje. Kad ir kaip būtų apmaudu, tie penkiolika metų parodė visą mūsų Sąjūdžio laikų optimizmo trapumą. Dainuojanti revoliucija, kurios įkraštyje ir gimė šis laikraštis, vedė lietuvių tautą į nepriklausomybę. Ir niekas tada nebūtų patikėjęs, kad po Lietuvos valstybės atkūrimo bus tik dar sunkiau.
Žinau, tai tik skambūs žodžiai, nelinksmos šiandienos sopulių konstatavimas. Jei prieš keliolika ar keletą metų dar galėjome pasigirti gausiais krikščioniškais leidiniais, šiandien tokių beliko vos keletas salelių. Ne šimtatūkstantiniai Sąjūdžio laikų mitingai, o laukinio kapitalizmo rinkos dėsniai buvo tikruoju indikatoriumi, parodžiusiu tikrąją krikščioniškosios spaudos puoselėtojų veidą. Nukrito daugelio apsimestinių pakeleivių kaukės, negandos sulaužė ne vieną silpnavalį. Buvo visko. Tačiau XXI amžius išliko. Ir tai ne pasigyrimas, o plika tiesa.
Kadangi esu dalyvavęs ne viename katalikiško ar krikščioniško leidinio gyvenime, galiu tik pagirti XXI amžiaus redakciją. Ji sugeba išvairuoti atšiaurioje ir labai priešiškoje mūsų spaudos ir visuomenės aplinkoje. Ji išgyvena ne tik be valdiškų fondų paramos ir nupirktos ar bulvarinės spaudos palankumo. Ji net įveikia sunkiai suvokiamą vadinamųjų parodomojo katalikiškojo elito ir jų leidinių priešiškumą. Aš neskaitau jūsų laikraščio, išdidžiai iškošia tokio ar panašaus leidinio žurnalistas, paskendęs puikybėje. Norisi tik liūdnai nusišypsoti, bet kažkodėl į galvą ateina senas sovietmečio televodevilis, kuriame buvo vaizduojamas provincialus carinės Rusijos miestelis, kur vietos muzikiniame teatre savo kūrinius statė labai pasipūtęs vietinės reikšmės kompozitorius. Paklaustas, ar yra skaitęs A.Puškiną, jis išdidžiai atšovė: Aš skaitau tik savo kūrinius... Panašu į nūdieną, ar ne?
Tokie ir mūsų elitinių leidinių autoriai bei redaktoriai. Jie paskendę savo puikybėje ir labai pyksta sužinoję, kad jų kūryba nėra jau taip masiškai skaitoma. Bet jie išdidūs ir ramūs juk jų egzistencija pasirūpins įvairūs spaudos paramos fondai ir fondeliai. Ir jiems visai nesvarbu, kad jų leidinių tikrasis tiražas turėtų būti rašomas (jei jis iš viso rašomas) be dešiniojo nulio prie egzempliorių skaičiaus, o skaitytojų nupirktų egzempliorių skaičius nuolat yra artimas tam pačiam nuliui. Ir net kad rašo juose tik savi žmonės saviems. Artimas draugų būrelis, vadinamasis virimas savose sultyse. Mėgavimasis savimi, net ir suvokiant, kad tokių leidinių poveikis visuomenei minimalus. Pinigai nekvepia!
Todėl ir nesinori kalbėti apie tuos, kurie nesuvokia, kaip išsilaiko XXI amžius, nes jų idėjiškumas matuojamas įvairiausių fondų dosnumu. Jie ne iš tos lygos, ne iš to pasaulio. Nėra jokios abejonės, kad jei tokio ar kitokio elitinio leidinio vadovybė negautų valstybinės paramos, tučtuojau nutrūktų ir jo gyvybė. Jau kitą dieną išsilakstytų tokio leidinio darbuotojai, ir redaktorius pamatytų esąs visiškai vienas...
Pamenu vieną kultūrinį savaitraštį, kuris ilgai mito savo tariamo krikščioniško dvasingumo (jame tikrai kartais būdavo peno dvasiai) demonstravimu. Bet vos tik pasibaigė valdiškų pinigų srovelė, tučtuojau užsidarė ir savaitraštis, o buvusi jo vadovė liūdname ir piktame viešame atsisveikinimo laiške iškeikė visus, kurie nesugebėjo išskirti pinigų josios kūriniui ir neįvertino jos gabumų ir gerų norų. Tos ponios idealizmas pasibaigė kartu su pinigais, o kad galima gyvuoti ir be didelės paramos, jai net į galvą neatėjo. Pritrūko idealizmo? O gal jo visai ir nebuvo?
Suprantama, valgyti reikia ir šiais laikais. Ir XXI amžiui sunku, kaip ir visada. Net ir sostinėje, jei klebonas kada ir paragina remti katalikiškus leidinius, mūsų laikraštį minint išgirsi labai retai. Kažkaip vis reklamuojamas LUX jauniems ar Bitutė (dar anksčiau ypač Katalikų pasaulis), o apie XXI amžių dažnai užmirštama. Neužmirštama tik jam įkąsti, be progos ir esant progai. Štai viename katalikiškame interneto puskapyje po straipsnelio apie XXI amžiaus jubiliejų pasipylė pagiežingi komentarai. Ir ko tik apie jį neprirašyta! Ypač kliuvo jo redaktoriui. Pasirodo, tai ne redaktorius, o užsislaptinęs milijonierius, kasmet lekiantis į užjūrį paramos ieškoti... Kai dėl užjūrio, tai šiame tūkstantmetyje jis ten dar nebuvęs. Ir jo dvaro nesu matęs. Bet ar reikia atsikirtinėti į turgaus lygio paskalas? Juk sakoma, kad kuo pats murzinas, tuo ir kitus tepi. Kita vertus, tai parodo baisų pavydą, tą esminį lietuvio charakterio bruožą. Ne veltui sakoma, kad didžiausia šventė mums būna tada, kai nudvesia kaimyno karvė.
Ir ko siunta XXI amžiaus nekentėjai? Ar todėl, kad jis kitoks? Ar todėl, kad laikraštyje artimų minčių randa ir tie, kurie nepriklauso elitui? Jiems juk taip norėtųsi, kad liktų tik jie, modernūs ir intelektualūs. Nebūtų alternatyvios minties ir demoralizuotos tautos likučiai nugrimztų į hedonizmo (kūno malonumų) liūną.
Įtūžis ir panieka, kliūtys ir ignoravimas, su kuriuo jau penkiolika metų susiduria XXI amžius, tik rodo, kad laikraštis eina teisingu keliu. Ir jo reikėtų laikytis. Turite stiprų nugarkaulį. Tai pagirtina. Tačiau to jau neužtenka. Suprantame, kad norisi pateikti laikraštyje kuo įvairesnės informacijos. Ir savų autorių intelektualinių pajėgų ne visada užtenka. Galima tik žavėtis Petru Katinu ir jo darbštumu. Bet kai netikėtai perskaitai laikraštyje kokios arogantiškos J.Basanavičiaus revizorės (pasirodo, mūsų modernistams kažkuo užkliuvo net XX a. pradžios lietuvių Atgimimo patriarchas) postringavimus ne į temą ar liberalaus analitiko išvedžiojimus, darosi truputį nejauku. Suprantu ir norą dalį informacijos pateikti iš naujienų agentūrų suvestinių. Bet ir čia reikia išlaikyti pusiausvyrą, idant netaptume tik informacijos retransliuotojais. Neužmirškite ir to, kad negausių krikščioniškosios žurnalistikos sekėjų tikrai nespausdina kitokių pakraipų leidiniai. O jei kada kur nors ir prasimuša kokia šykšti tokia informacija, ji neretai būna neatpažįstamai iškraipyta arba palydima kokiu šlykščiu komentaru. Ar nesame pernelyg nuolaidūs kitiems?
Visgi mums atrodo, kad reikėtų daugiau pastangų skirti savo, o ne skolintų rašovų bendruomenei sukurti. Žinoma, aplink kiekvieną leidinį susibūręs savų žurnalistų ratelis. Tokių žmonių yra ir XXI amžiuje. Jį reikia pasistengti išlaikyti ir gausinti. Lengva nebus, bet rezultatas atsipirks. Ir nebijokime pasakyti tiesą ten, kur ją reikia pasakyti. Nevynioti žodžių į vatą. Net jei tai būtų mums skaudi tiesa. Juk tik skaudžios tiesos sakyme glūdi krikščioniškosios ir patriotinės spaudos misija!
Darius Vilimas
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|