|
Politinio avantiūristo karjera
Petras KATINAS
Vokietijoje, po Bundestago rinkimų tebevykstant labai sunkioms deryboms dėl būsimosios vyriausybinės koalicijos, kancleris Gerhardas Šrioderis, atkakliai siekiantis trečią kartą tapti ekonomiškai galingiausios Europos Sąjungos valstybės vadovu, pareiškė, kad į valdančiąją koaliciją jis jokiu būdu nepriims buvusio partiečio Oskaro Lafonteno ir jo sukurtos Kairiųjų partijos atstovų. Galima priminti, jog O.Lafontenas buvo vienas pagrindinių Vokietijos socialdemokratų partijos veikėjų. Iš tiesų G.Šrioderis negali ramiai žiūrėti į savo partijos išdaviką, susidėjusį su buvusios Rytų Vokietijos komunistais ir atskilusiais nuo G.Šrioderio socialdemokratais neokomunistais. Apie bene garsiausiu Vokietijos populistu tapusį O.Lafonteną, apie kurį spiečiasi ne tik neišsižadėję principų buvę Maskvos pastumdėliai iš vadinamosios Vokietijos demokratinės respublikos, bet ir įvairaus plauko liumpenai bei anarchistai, pasivadinę antiglobalistais, bet ir kraštutiniai radikalai, reikia kalbėti kaip apie reiškinį ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos valstybėse. Šio politiko biografijoje gausu įvairiausių posūkių ir netikėtumų. Nors visus tuos posūkius vienija vienintelis O.Lafonteno troškimas būti valdžioje. Savo politinės veiklos apogėjų jis pasiekė dar 1985 metais, kada triuškinančiai laimėjo savo žemės parlamento rinkimus, o 1990 metais pirmuosiuose suvienytos Vokietijos Bundestago rinkimuose varžėsi su krikščionių demokratų lyderiu tuomečiu kancleriu Helmutu Koliu. Tada jis ragino neįvesti Vakarų Vokietijos markės į Rytų Vokietiją ir, beje, teisingai prognozavo, kad Vakarų Vokietija, susijungdama su VDR, patirs milžiniškų finansinių nuostolių. Tačiau 1990 metų rinkimuose O.Lafontenas, kaip ir Vokietijos socialdemokratai, pirmą kartą po 1957 metų triuškinančiai pralaimėjo. Bet tai nesumažino O.Lafonteno populiarumo Vokietijos kairiųjų stovykloje. Kai 1999 metais Vokietijos socialdemokratams O.Lafontenui ir jo tuomečiam partijos vadui būsimajam kancleriui G.Šrioderiui pavyko išmesti iš balno ilgametį kanclerį krikščionį demokratą Helmutą Kolį, jis gavo svarbų finansų ministro portfelį. Tais pačiais metais O.Lafontenas, pasinaudodamas savo kairietiška gražbylyste, nuvertė netgi ilgametį Vokietijos socialdemokratų lyderį Rudolfą Šarpingą ir tapo naujuoju vokiečių socialdemokratų vadu. Bet nepraėjus nė trims mėnesiams jis triukšmingai paliko ir finansų ministro, ir partijos vadovo postą bei pareiškė
išeinąs į pensiją. Aišku, tada mažai kas tikėjo, kad O.Lafontenas pasitrauks iš politinės arenos. Visi laukė, kokį dar politinių šachmatų ėjimą jis padarys. Ilgai laukti neteko. Pernai gegužę Saaro Napoleonu vadinamas O.Lafontenas pareiškė paliekantis Socialdemokratų partiją ir įkuriantis naują partiją Kairiųjų sąjungą. Į ją, be atskilusių socialdemokratų, įeina Rytų Vokietijos komunistai, pasivadinę Demokratinio socializmo partija, ir komunistų kontroliuojamų profsąjungų organizacijų atstovai. Tuoj po Kairiųjų sąjungos įkūrimo O.Lafontenas ir buvusios Rytų Vokietijos komunistų vadovas G.Gyzis pareiškė, jog pagrindinis jų tikslas kovoti prieš kapitalizmą, nes tik jis atvedė prie to, kad 80 milijonų gyventojų turinčioje Vokietijoje dabar yra penki milijonai bedarbių, sumažėjo socialinės garantijos. Taip pat pabrėžiama, jog turtuoliai tampa dar turtingesni, o vargšai gyvena vis blogiau. Todėl O.Lafontenas ėmė skelbti dar Rusijos bolševikų 1917 metais skelbtą šūkį: Atimk pagrobtą turtą ir padalyk visiems!
Aišku, tai ne vien O.Lafonteno, bet ir visų dabartinių, ypač iš Rytų ir Vidurio Europos, populistų pagrindinis šūkis. Dar keisčiau, kad tuo šūkiu patiki ne politiniai beraščiai iš buvusių komunistinių šalių, o puikiai gyvenantys vokiečių biurgeriai. Labiausiai stebina, jog tokius lozungus skelbiantis O.Lafontenas ir kiti buvusių komunistinių šalių liaudies gelbėtojai patys gyvena kaip inkstai taukuose ir naudojasi buržųjų sukurtomis gėrybėmis bei prabanga, kurių negali sau leisti net daugelis milijonierių. Tuo labiau to net neslepia. Paklaustas, kas yra svarbiausi dalykai jo gyvenime, O.Lafontenas nedvejodamas atsakė: Gerai paėsti, išgerti ir pasimylėti. Apie skriaudžiamų darbo žmonių gynimą naujasis Marksas net neužsiminė. Ir tų principų O.Lafontenas laikosi nuosekliai. Dabar jis gyvena jau su trečiąja žmona. Ir gyvena ne bet kur, o XV amžiaus prabangiame dvare vienoje Viduržemio jūros salų. Tas dvaras tiesiog prikimštas antikvarinių vertybių, o plaukiojimo baseinas yra 72 kvadratinių metrų. Vargšų gynėjas nevengia pasipelnyti ir iš savo kūrybos. Po savo atsistatydinimo 1999 metais O.Lafontenas parašė knygą Širdis plaka kairėje ir dėl jos leidybos ilgokai derėjosi su įvairiomis leidyklomis dėl didesnio honoraro. Ir išsiderėjo gavo beveik pusantro milijono litų. Negana to, pagal sutartį su žiniasklaidos magnato Akselio Špringerio leidykla O.Lafontenas turėjo rašyti kasdienius nedidelės apimties komentarus dienraščiui Bild. Žinoma, ne kaip politikas, o kaip privatus komentatorius. Kada jis paskelbė apie grįžimą į didžiąją politiką, Bild nutraukė skelbusi O.Lafonteno komentarus. Tačiau ir čia apsukrus politinis vertelga apgavo leidėjus. Pagal iš anksto pasirašytą sutartį leidykla iki 2006 metų sausio už nieką privalo mokėti tikrajam marksistui po penkis tūkstančius eurų kas mėnesį.
Taigi šis kairysis nuo seno garsėja kaip lengvo ir prašmatnaus gyvenimo mėgėjas, hedonistas, geriantis tik aukščiausių markių vynus ir valgantis egzotiškiausius patiekalus. Beje, panašiai gyvena ir buvęs partijos vadas kancleris G.Šrioderis. Irgi keičiantis žmonas kaip pirštines bei mėgstąs lėbauti, ypač su Rusijos prezidentu V.Putinu. Gal todėl, atsiradus galimybei G.Šrioderiui vėl tapti Vokietijos kancleriu, buvo labai patenkintas Lietuvos neokomunistų vadovas premjeras A.Brazauskas, kuris pareiškė, kad G.Šrioderio buvimas Vokietijos kancleriu, kaip Rusijos prezidento V.Putino geriausio bičiulio, yra labai geras variantas Lietuvai. Tiesa, apie O.Lafonteną A.Brazauskas nekalbėjo, bet tikriausiai pritartų ir jo atėjimui į valdžią. Juk svarbiausia Rusijos draugai nė kiek ne mažesni nei jis pats.
Atrodo, V.Putino geriausio draugo G.Šrioderio gerbėjai turės nusivilti po spalio 2 dieną Drezdene įvykusių papildomų rinkimų. Mat rugsėjo 25-ąją, Vokietijos parlamento rinkimų išvakarėse, staiga mirė dešiniųjų kandidatė Kerstin Lorenz. Todėl buvo nuspręsta leisti kelti kitą kandidatūrą. Nors 219 tūkst. Drezdeno rinkėjų negalėjo iš esmės pakeisti visos Vokietijos rinkimų rezultatų, tačiau šie rinkimai buvo labai svarbūs psichologiniu požiūriu. Laimėjus socialdemokratams G.Šrioderis būtų galėjęs net susilyginti su Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) frakcija Bundestage. Tuo labiau kad KDS turėjo tik trimis mandatais daugiau. Drezdene rinkimus laimėjo krikščionių demokratų kandidatas. Taip KDS jau turi keturių mandatų persvarą prieš socialdemokratus, tačiau koalicijos sudėtis tebelieka neaiški. G.Šrioderis pagal visas elementarias demokratijos taisykles turėtų atsisakyti savo pretenzijų vėl tapti kancleriu. Nebent susitartų su O.Lafonteno neokomunistais. Tačiau tai būtų jau ne tik politinė, bet ir moralinė kapituliacija.
© 2005 "XXI amžius"
|