Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lietuvių godos

Lietuva – viena ar dvi?

Balys URBONAS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 74)

Po praėjusios analogiškos publikacijos mintyse tarsi girdėjau žmonių priekaištus: „Kas gali suvienyti tokią baisią turto nelygybę tarp valdžios vyrų ir paprastų žmonių, išgverimą nuo pačių aukščiausiųjų ligi tarnautojų ir valdininkų, pamiršusių dorovės dėsnius, pagaliau pamiršusių žmogų, vis dar kaip sovietijoje kovojantį už savo varganą buitį? Kas gali suvienyti širdis, jei daugelis į jas neįsileidžia gerumo, paprasčiausio žmoniškumo? Tad apie kokį pilietį galima kalbėti, apie kokią vieną Lietuvą?“

Žinoma, argumentai svarūs ir pagal juos Lietuvą turbūt galima suskirstyti ne į dvi, o į kelias. Bet ne vien buitimi žmonės gyvi. Pažvelkime į istoriją: kokių netekčių patyrė tauta po karaliaus Mindaugo, kai jis išleido iš rankų valdžios karūną? Toliau Lietuvą vėl valdė karaliai be karūnų. Karai, laimėjimai ir pralaimėjimai. Didžiausia trintis su Maskva ir ginčai su Lenkija dėl dominavimo. Antrąjį smūgį Lietuva gavo, kai iš Vytauto Didžiojo buvo pavogta karališkoji karūna. Sako, kad tai buvo padaryta ne be lenkų „paslaugų“. Mirus Vytautui Didžiajam, ėmėme trauktis arba mūsų ištiestus valdančios rankos pirštus ėmė lenkti sustiprėję kaimynai. Gerai, kad pirštų priedermė lenktis į kumštį. Ir tik po antrojo Respublikos padalijimo 1793 metais pradedame savo žygį į laisvę. Nes Lietuvą, o kartu ir Lenkiją, spaudė ir prūsai, ir rusai, ir austrai… Ir 1794 metais švystelėja Kosciuškos sukilimas. Generolas Kosciuška buvo kilęs iš Naugarduko vaivadijos ir save laikė lietuviu. Bet… Jis pralaimi. 1795 metai. Trečiasis Respublikos padalijimas. Matyt, tada ir buvo faktiškas mūsų valstybės nepriklausomybės galas.

Mes patekome rusų valdžion. Kentėme jos priespaudą. Taigi nuo tada ir prasidėjo mūsų 125 metų kelionė iki 1918 m. vasario 16-osios. Tik dvi dešimtys metų laisvės ir vėl – penkiasdešimt metų vergovės. Kaip dabar įprasta sakyti, okupacijos.
Aišku, skaitydami šiuos mano pastebėjimus, daugelis tik ranka numos: „Ko gi dairytis į praeitį, leiskite pagaliau mums gyventi. Ar mes, apsupę žiedu parlamentą, sustoję Baltijos kelyje, balsavę svarbiuose šaliai referendumuose, neįrodėme, kad norime vienos Lietuvos?“ Taip, brangieji. Ir tai yra tiesa. Bet istorijos tiesa kartu ir pamokanti (ir ne tik lietuviams!): žmonėms reikia rimto sukrėtimo, kad jie pajustų save, savo vertę ir susitelktų kovai už visą vertybių kompleksą, kurias laiduoja vienintelė sąlyga – Laisvė!

Štai kodėl aš sakau, kad Lietuva viena, nes ji ir vėl laisva.

Norisi pacituoti partizanų tritomės mašinraštinės dainų ir eilėraščių antologijos „Kovos keliu žengiant“ eilėraštį „Kur eini, lietuvi?“ (Tik pakeisk jame žodį „rublis“ į žodį „litas“, ir jis bus tarsi šiandien parašytas.)

Kur eini, lietuvi, per žaliąsias pievas,
Sąžinę pardavęs už geltoną rublį?
Žingsnius tavo seka mūs tauta ir Dievas.
Pagalvok, kol laikas, kur eini, lietuvi?

Ar neslegia močių raudos tau krūtinės,
Prieš akis nekaltas brolių kraujas guli.
Tad kodėl parduodi sūnus mūs Tėvynės?
Apie savo darbus pamąstyk, lietuvi!

Juk matai, kad slegia kraštą niūrios dienos,
O tu perparduodi brolį užu rublį!
Žingsnius tavo seka mūs tauta ir Dievas.
Ar nešaukia žemė: „Kur eini, lietuvi?“

Eilėraštis parašytas 1948 metais. Tada, kai ginkluoti okupantai su ilgais metaliniais strypais badė laukus, vertė namus, šukavo miškus. Ieškojo lietuvių.

Tada Lietuva dar buvo vieninga. Nors jau vienas kitas išdavikas susigundydavo „geltonu rubliu“ ir brolis parduodavo brolį. Žiauru, nežmoniška ir neįtikėtina, kad taip elgtųsi „išvaduotojai“ su „išvaduota“ tauta. Sovietų Sąjungos tautų budelio Berijos iš Ukrainos į Lietuvą permestas Vetrovas su savo divizija turėjo patirtį: užverbuoti, infiltruoti, pasėti kerštą, nuteikti vienus prieš kitus. Sunkiai jam iš pradžių tai sekėsi, nes Geležinio Vilko ainiai iš tikrųjų buvo geležiniai. Šipo Vetrovo dantys, tačiau, dažnai kąsdamas tais savo užnuodytais dantimis, gadino mūsų mentalitetą, dusino, nuodijo tautą. Žmonės sutriko. Beveik kiekvieno lietuvio laukė kalėjimas ar Sibiras. Daug kas gailėjosi, kad nepasitraukė kartu su kitais į Vakarus.

Pasakykite man: ar tikras lietuvis galėjo būti abejingas draskant Tėvynę atėjūnams? Žinoma, ne. Taigi dar 1940 metais organizuojamas „Lietuvių frontas“. (Prisimenat, praėjusį kartą žadėjau apie jį papasakoti išsamiau. Tai dabar ir darau.)

„Lietuvių frontas“ atsirado dėl antibolševikinės, o vėliau ir antinacinės rezistencijų. Iš čia – šio sąjūdžio ištakos. Žymus mūsų užjūrio tremties publicistas, laisvės idėjų skelbėjas Juozas Kojelis savo knygoje „Iš nakties į rytą“ (beje, kai ką iš minimos knygos citavau savo pirmesniuose straipsniuose „Vakar ir šiandien“) paaiškina: „Lietuvių fronto“ organizacija vadinosi, kai ji dar veikė Lietuvoje, užsienyje, tremtyje šis pavadinimas buvo pakeistas į Lietuvių Fronto bičiulius. („Iš nakties į rytą“, p. 39). Čia reikia pridurti, kad „Lietuvių frontas“ įsisteigė kartu su 1941 metų birželio sukilimu. Mažai apie tą sukilimą turime studijų. Aišku, objektyvių, be jokių klastočių.

„Lietuvių fronto bičiulių“ (LFB) ideologas buvo prof. Juozas Brazaitis. Cituoju jo naujametinį sveikinimą, gautą 1958 metais, jam jau gerokai pabuvus tremtyje: „Savanoriškos aukos ir savanoriško įsipareigojimo lietuvių organizacija, kad laisvės kovos dvasia bei darbas ir broliško solidarumo bei pagalbos ryšiais nuolatos būtų susirišusios su Lietuva, kad per Lietuvą palaikytų gyvą išeivijos tautinę sąmonę ir kad laisvajame pasaulyje tarnautų Lietuvai. (…) Taigi tarnyba Lietuvai – tai tikrasis ir pagrindinis LFB egzistavimo tikslas“, – apibendrina J.Kojelis.

J.Kojelis savo knygoje „Iš nakties į rytą“ su žurnalistiniu kruopštumu nurodo svarbiausius LFB tikslus ir sugrupuoja šitaip:

1. Organizacinis vienybės išlaikymas antinaciniame pogrindyje;

2. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės likimas;

3. VLIK’o (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) santykiai su Lietuvos diplomatine tarnyba;

4. Rezistencijos Lietuvoje rėmimas;

5. Moralės standartų politikoje išlaikymas;

6. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas;

7. Lietuvių bendruomenė;

8. Ryšiai su Lietuvos lietuviais.

Jau iš šių LFB programos eilučių (J.Kojelis apie frontininkų nusistatymus kalba plačiau) galima daryti išvadą, kad nė kiek ne lengviau buvo skelbti laisvę užsienio lietuviams, nei kovoti už ją mums, čia pasilikusiems. Jie buvo Tėvynės netekę, o mes, nors ir okupuoti, bet gyvenome, kol neištremdavo, savo šalyje. Daugumai užjūrio lietuvių Nepriklausomos Lietuvos įvaizdis buvo nepažeistas ir jie jautė tik vieną Lietuvą. Todėl labai gaila, kad per mažai jų įsiliejo į Kovo 11-osios gyvenimą. Nesuprantu ir niekad nesuprasiu Lietuvos Sąjūdžio, turėjusio valdžią Aukščiausiojoje Taryboje, kad savo gretų nepapildė iškiliaisiais užsienio lietuviais. Juk tik, kaip žmonės sako, bėdai prispyrus pasikvietėme Lietuvos Respublikos nepaprastąjį ir įgaliotą ambasadorių JAV Stasį Lozoraitį balotiruotis į Lietuvos Prezidento postą. Neparengę tam nei ideologinės, nei politinės dirvos. Ar buvo negalima paieškoti ir iš VLIK’o gabių žmonių, kurie būtų profesionaliai padėję kurti jauną valstybę… Gerai įsigilinus į LFB nuveiktus darbus, niekam nekils klausimas: Lietuva viena ar dvi? Tai patvirtins dar viena prof. J.Brazaičio citata: „Lietuva pavergta, bet nenugalėta. Amžinai gyva jos nepalaužiama pasipriešinimo dvasia rusena kiekvieno sąmoningo lietuvio širdyje, nepaisant, kad ir kur tas lietuvis šiandien būtų. (…) Kova dar nebaigta ir mes su lietuviams per šimtmečius būdingu atkaklumu tęsime ją iki galo“ (J.Kojelis. „Iš nakties į rytą“, p. 39 ). Žodžiai liudytojai, kad Lietuva norėjusi būti tikra ir viena, o ne „TSRS skambiausioji styga“ – okupanto paniekinta, parklupdyta ir nuolanki tarnaitė.

Nusukant nuo savo žmonių kąsnį ir penint, penint Leningradą, Maskvą, o ten – gerai pavalgę ir atsigėrę KGB berniukai net išsijuosę ir Lietuvoje, ir užjūriuose darė (ir dar daro) tvarką: „Pobystree pokončit s etimi buržuaznymi nacionalistami…“ (Kuo greičiau pabaigti su tais buržuaziniais nacionalistais…) Sakoma, kad gerai, jei savi yra visai savi, bet blogai, jei savi – svetimi. Labai blogai. Ne veltui sakoma: „Saugok, Dieve, nuo savų, o nuo priešų ir patys apsisaugosime“. Taigi savi parsidavėliai visada buvo ir bus patys bjauriausi niekšeliai. Mūsų žmonės juos tiksliai įvardijo: „Išdavikas“. Tad vėl noriu pacituoti savo eilėraštį „Žalvarinis varpas“ – apie Laisvės varpą ir žuvusį brolį partizaną Varpą.

O, varpe, tu! Išaukštink tiesą ir paskelbki drąsiai,
Kad išdavikų liko!
O, VARPE, tu! Prižadink prisikėlęs mūsų dvasią,
Išniekintą ir pliką…

O varpe žalvarini! Tėvynė išvogta, net ir metalas.
Iš ko tave išliesim?
O, VARPE, partizane kelkis!
Padėki išsigelbėti nuo liūdno galo
Dvasios neįgaliesiems…

O, VARPE PARTIZANE ir tu, o Žalvarini varpe,
Skambėkite abudu,
Kad juodas melas ir apgaulė išnyktų vieną kartą,
Kaip rudens lapas rudas.

Anų metų mano įžvalga, kaip dabar matome, nebuvo klaidinga. O reikia, reikia, kad Lietuva būtų viena!

O kad ji būtų viena, tiek nedaug tereikia. Vienintelio ir, atrodo, tokio paprasto dalyko – vienybės. Bet nė vienam lietuvių istorikui kol kas nepavyko įrodyti, kodėl mūsų tautos kūne taip ilgai laikosi ta vienybės nebuvimo piktžaizdė. Tai liga? Tuomet nuo kada ir nuo ko mes užsikrėtėm? Argi kalta tauta, kad ji dabar maža, o jos vadais nori būti daugelis? Gal čia šuo ir pakastas? Gal politologai atsakytų? Štai ir LFB vienas visai nereikalingas anuomet iškildavęs rūpestis. Čia vėl tenka cituoti J.Kojelį: „Politinių partijų vadai advokatas Zigmas Toliušis ir daktaras Vladas Lašas, kaip liudija pasitarimus vedęs rezistentas Mykolas Naujokaitis, įtikinėjo, kad pogrindžio vyriausiąją vadovybę turi perimti politinių partijų veikėjai, nes jie masėms pažįstami ir žinomas sekėjų skaičius. 1941 metų sukilimą įvykdę rezistentai sąjūdžiui esą sunkiai apčiuopiami. Taigi kreivas senųjų partijų veikėjų ir jų įpėdinių žvilgsnis į Lietuvių Frontą išeivijoje išliko visą laiką.

Pagaliau su laicistiniu-liberaliu bloku, kuris iškilo karo metu Lietuvos pogrindyje ir vėliau užsienyje, Lietuvių Fronto pažiūros skyrėsi keliais atžvilgiais: organizuojant Lietuvos pogrindyje VLIK’ą 1943 metais, diskutuojant apie laikinosios vyriausybės atveiksminimą, o giliausias griovys iškastas 1946 metais, kai buvo išaiškinta Jono Deksnio ir Vytauto Stanevičiaus klastotė, esą Lietuvos pogrindžio rezistencija įgaliojusi juos vietoje VLIK’o užsienyje įsteigti VLAK’o (Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto) užsienio delegatūrą. Į tą „delegatūrą“ akims apdumti buvo pakviestas ir prof. Juozas Brazaitis, bet jis, pamatęs klastotę, vienintelis iš visų kviestųjų į VLAK’o delegaciją įeiti atsisakė. 1947 metais maždaug tie patys žmonės, apgaudinėdami rezistencinį pogrindį Lietuvoje ir politinį aktyvą išeivijoje, steigė BDPS (Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio) delegatūrą ir patys save „delegavo“. Neilgai teko laukti, kol klastotė išaiškės, tačiau prieš J.Brazaitį, jo bendraminčius ir Lietuvių Frontą laicistų-liberalų bloke susikaupė daug įtūžio“ (J.Kojelis. „Iš nakties į rytą“, p. 41).

Sovietų KGB trynė iš džiaugsmo rankas. Jie inspiravo LKP veikėjus, kad šie 1941 metų sukilimo organizatorius, vadus ir kovotojus, pratęsusius rezistenciją Vakarų tremtyje, įvardytų pikčiausiais nusikaltėliais ir liaudies priešais. Bet, anot J.Kojelio, Lietuvos okupantams „Lietuvių frontas“ ir LFB ramybės niekada nedavė.
Būtų galima daug pasakoti apie savo noru pasirinkusių lietuvių tremtį į Vakarų pasaulį, jų vargus, kovą ir laimėjimus.

Taigi tęsiant pradėtą rašinio temą, dar kartą reikia pabrėžti, kad ne viskas LFB ėjo kaip iš natų... Susidūrė jie ne tik su idėjiniais, bet ir su ideologiniais bei politiniais oponentais. „Tai „Trečiojo fronto“ skleistos kultūrinės bolševizmo idėjos dar anoje Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai buvo aiškios aliuzijos į komunistinės santvarkos įvedimą Lietuvoje. Jų svajonės realizavosi 1940 m. birželio 15 d.“ (J.Kojelis. „Iš nakties į rytą“, p. 40). O LFB susikirtimas su autoritariniu tautininkų režimu? Tačiau Sąjūdį stiprina susiformavusi antibolševikinė, antinacinė rezistencija nuo 1940 metų. Dabar jau visiškai aišku, kaip LF kenkė trečiafrontininkai P.Cvirka, J.Šimkus, K.Korsakas, V.Drazdauskas, B.Raila, A.Venclova, K.Boruta ir vėliau prisiviliota Salomėja Nėris. Jie buvo valdomi Maskvos rankų.

Ir nacių, ir bolševikų (dvi) okupacijos draskė lietuvių vienybę, svarbiausią tautos gyvybingumo giją, ir ačiū LF sąjūdžiui, kad jis per tą laiką subrandino idėjas, iškėlė vadus ir suformavo ideologiją. Ir ta visa jų veikla buvo pagrindinė ir svarbiausioji gyvenimo dalis. Ką ten dalis, tai visas gyvenimas.

Bet... Tai turėtų būti atskira platesnė studija. O jau ir iš to, kas čia pasakyta, aišku, kad daugelis LFB dėjo visas pastangas, jog JAV, nepripažinusios Lietuvos okupacijos, palaikytų jos kovą, keltų klausimą dėl jos išlaisvinimo. Pabrėžtina, kad tiek LF, tiek LFB, susidurdami su opozicija, nors šis žodis čia per švelnus, taigi su aršia to sąjūdžio priešų kova, ne be motulės Rusijos globos, turėjo gana nemažų rūpesčių. Nepamirškime, kad dar tremtiniško lietuvių kelio pradžioje Vokietijoje jau buvo organizuotas ultraslaptas konspiracinis vienetas „Klevas“. Kleviečiai frontininkus vadino „krikdemų esesininkais“. Frontininkai turėjo aiškų savo požiūrį į daugelį svarbiausiųjų problemų, tai, žinoma, siutino KGB. Tiesa, keliais sakiniais sunku nusakyti frontininkų organizacinį kelią, įvairiapusę jų veiklą, kaip jie patys sakė, – tremtyje, bet viena aišku: tai nebuvo „dipukai“, o daugiausia atkaklūs kovotojai, gynę savo Tėvynę, būdami svetur, o širdimi – Lietuvoje.

Ir, baigdamas šią savo publikacijos dalį, drįstu tarti: užsienio lietuviai mums padėjo ir padeda. Na, o mes jiems, atėjus Nepriklausomybei, ar padėjome kovoti dėl kokios lietuviškos parapijos išlikimo, ar dėl kokių kitų svarbių dalykų?

Argi dar reikia didesnio paliudijimo, kad Lietuva viena, jei po visą pasaulį to vieno milijono išsibarsčiusių lietuvių širdyse vis dar teka baltiškas kraujas, vis šaukdamas juos į savo tikruosius namus – į vieną, vieningą ir vienintelę Lietuvą.

© 2005 "XXI amžius"