|
Religijos vaidmuo besikeičiančiame pasaulyje
Aldona Kačerauskienė
Vilniaus akademinės sielovados centras (VASC), kurio vadovas yra kun. lic. Antanas Saulaitis, SJ, rugpjūčio 19-21 dienomis surengė konferenciją-seminarą. Tai jau bene keturioliktasis VASC surengtas seminaras. Šiemetinį vedė brolis prof. Hermanas Lombaertas (Liuveno katalikiškas universitetas, Belgija). Šis lektorius yra vienas pagrindinių komunikacinio religinio ugdymo modelių kūrėjų ir įgyvendintojų Vakarų Europos šalyse. Be seminaro vedėjo, paskaitas skaitė kun. dr. doc. Vytautas Brilius, MIC, kun. dr. doc. A.Ramonas, kun. lic. A.Saulaitis. Kai kurias seminare dalyvių išsakytas mintis pateikiame XXI amžiaus skaitytojams.
Šis amžius, kurio penktuosius metus skaičiuojame, pavadintas naujų technologijų kūrimo laikotarpiu. Patirtis rodo, kad universitetuose įgytos informatikos žinios pasensta per ketverius metus, medicinos per dešimt metų. Pažinimas didėja geometrine progresija, pasaulis skuba. Skubant neišvengiamai daromos klaidos, nes nėra kada pamąstyti. Įsigali ne kūrybiškas, o vartotojiškas požiūris. Net žmogaus pradėjimas kartais tampa komerciniu sandoriu (spermos, kiaušialąsčių bankai). Kinijoje tėvai nori susilaukti daugiau berniukų. Juk sūnus daugiau uždirba, gali labiau tėvus paremti senatvėje. Todėl moteriškos lyties embrionai abortuojami. Tas pats yra ir Indijoje. Tačiau lazda turi du galus, ir antrasis netruko atsisukti: tose šalyse sumažėjo moterų, vyrams sunku susirasti nuotaką.
Gyvenantys kartu tos pačios lyties žmonės tokį gyvenimą vadina šeima, nori įsivaikinti vaikus. Reikalaujama įstatymais įteisinti eutanaziją, neskausmingą nepagydomų ligonių numarinimą.
Siautėja jokių etikos ir moralės normų nepripažįstanti reklama. Prof. H.Lombaertas pateikė pavyzdį: reklaminis filmukas per televizorių Dievo Motina su džinsais. Neapsikentęs vienas kunigas nuvyko į firmą aiškintis. Jį sutikę jauni malonūs žmonės sakė: Nieko nenorėjome įžeisti. Tai puikus būdas reklamuoti džinsus. Dvasininkas pajuto kartėlį, grįžęs namo parašė firmai laišką, aiškino Dievo Motinos garbinimo tradiciją. Netrukus dovanų gavo portfelį su daugybe kišenėlių. Viena jų buvo skirta laikyti prezervatyvams. Tuomet kunigas suprato, kad tų žmonių kita vertybių sistema. Taigi vis dažniau kyla kartų nesusikalbėjimas. Vertybės, kurių buvome išmokyti vaikystėje, šių dienų pasauliui nebesuvokiamos. Pažeidžiama ar net laužoma tradicija. Įsivyravo nuogo kūno kultas. Įvairios kūno vietos apsmaigstomos metaliniais daiktais, pagražinamos piešiniais ir viešai demonstruojamos gatvėse, žmonių sambūriuose, net bažnyčiose.
Turtinga žiniasklaida neturi konkurentų. Kun. dr. A.Ramonas pastebėjo: Vis labiau esame gundomi gyventi taip, tarsi Dievas neegzistuotų ar Jo buvimas mums turėtų mažiausiai praktinės reikšmės. Šių dienų pasaulyje dvasinio gyvenimo koncepcija yra puolama trimis frontais: atmetant logiką, faktus ir įrodymą, priimant moralinį neutralumą, meluojant. Tokiame kontekste loginis protavimas darosi nereikalingas, nes, norint paneigti Dievą, užtenka Jį pajuokti kaip nemadingą ir atsilikusį.
Krikščioniškų kraštų bažnyčios tuštėja. Sekmadieniais žmonės vaikštinėja, grožisi architektūra, bet švęsti Eucharistijos į šventoves neužsuka. Mažėjant tikinčiųjų skaičiui, bažnyčios nebeišsilaiko, užsidaro. Taip pat nepakankamas dvasinių pašaukimų skaičius. Formuojasi pesimistinė diagnozė: moderniam šių laikų žmogui su religija nepakeliui. Tikintieji dažnai išgirsta nusistebėjimą: Tu jaunas, gražus, gabus, išsimokslinęs, laimingas, tad kam tau tas Dievas?
Tačiau esama ir optimistinių prognozių. Vis labiau žmonės įsitikina, jog modernusis pasaulis kupinas įtampų, baimės, chaoso ir nevilties. Tenkinant vien kūno poreikius, dvasinės palaimos patirti neįmanoma. Kaip dažnai mes, nužudę Dievą savo viduje, neturime ką atsakyti išoriniam pasauliui. Suvedžiotas išorinio negatyvaus pasaulio žmogus nėra išmintingas. O tik išmintinga dvasia gali skirti gera nuo blogo. Teisingas santykis tarp proto ir tikėjimo yra bet kokios žmogaus veiklos postulatas, norint žemėje realizuoti Gėrį. Protas, atsiskyręs nuo tikėjimo, tampa nekompetentingas nuspręsti apie egzistencinius žmogaus gėrio ir blogio klausimus: absoliutus atsiribojimas nuo transcendencijos nuvertina ir nuskurdina būtį, - sakė kun. dr. A.Ramonas.
Ne vienas lektorius citavo Evangelijos pagal Matą skyriaus Paskutinis teismas eilutes:
Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote,
buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte,
buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
buvau nuogas mane aprengėte,
ligonis mane aplankėte,
kalinys atėjote pas mane...
Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.
Skubančiame, klystančiame, prisotintame baimės, chaoso ir nevilties pasaulyje mums siūloma dvasinės šviesos karalystė, kurioje dominuoja ramybė, džiaugsmas, pasitikėjimas Dievu, pasiryžimas priimti visa, kas neišvengiama, kaip Jo valios pasireiškimą. Štai tave pasiekia bloga žinia, bet tavo viduje išlieka ramybė, jokios baimės nėra, didėja pasitikėjimas Dievu, didėja Jo siunčiamos malonės, - sakė kun. A.Ramonas. Ir dar: Teologija, tikėjimas ir religija pažada patenkinti visus žmogaus kultūrinio gyvenimo polinkius vesdamas žmogų iš prigimtosios srities į antgamtinę sritį... Tikėjimo vaidmuo yra rūpinimasis savo paties likimu, mokėjimas atskirti gėrį nuo blogio.
Prof. H.Lombaertas aptarė pokyčius teologijoje. Kai kurie žmonės, stovėdami prie bažnyčios durų, įsivaizduoja: ten toliau, altoriuje, yra Dievas, tai yra dieviškumas už žmogaus tikrovės. Gerai sutvarkyta sistema (vyskupai, kunigai, naudojimasis sakramentais) padeda priartėti prie Dievo. Kiti gi įsitikinę, jog vienintelė vieta, kur yra Dievas tai žmogaus gyvenimas. Kenčiantį Kristų atpažįstame kenčiančiame žmoguje. Dievybė nėra anapus, ji - žmogaus būsenos dalis. Norime, kad šių dienų išsimokslinęs, daug žinantis žmogus švelniai atsilieptų į kito kančią. Juk rasti Dievo tiesą tai rasti tiesą tarpusavyje, būti harmoningam su savimi, kitais, Bažnyčia. Nubrėžti ribą tarp tų dviejų požiūrių negalima. Jie papildo vienas kitą.
Taip pat prof. H.Lombaertas aptarė tikinčiojo požiūrį į gamtą. Jei tikintis žmogus niokotų gamtą, būtų neištikimas Dievui. Jam privalu saugoti gamtą, tai yra palaikyti Dievo tvarką ir kūrybą žemėje.
Bažnyčia pajėgi nustatyti, kas gera, kas bloga. II Vatikano Susirinkimas atsigręžė į dvasią ir moralę. Religija diegia dvasingumą. Tuo tarpu sekuliarizacija, kuri pastebima visose religijose, nepaiso, nesilaiko religijos dogmų, - pastebėjo kun. dr. V.Brilius.
Aptardamas religijos vaidmenį besikeičiančiame pasaulyje, prof. H.Lombaertas nebuvo pesimistas. Išeitį jis mato naujojoje evangelizacijoje. Viltį teikia jaunimo mėgstamos piligriminės kelionės, milijoniniai renginiai, pavyzdžiui, neseniai vykusios jaunimo dienos Kelne, tarpkultūrinis bendravimas, kai mokomės vieni iš kitų gerų dalykų, dvasingumo paieškos. Buvo pabrėžiama kiekvieno žmogaus atsakomybė. Ką aš turiu daryti, kad gerėtų visuomenė? Vieni kitus padrąsindami lengviau bręsime Tiesai. Svarbu religine dvasia ugdyti vaikus. Jie kelia daug klausimų. Ieškodami atsakymų, patys gilinsime savo tikėjimą, daugiau mąstysime. Mūsų pasakojimas turėtų būti atviras, paliečiantis tikėjimą, išgyventus įvykius, išlaisvinantis iš baimės kalėjimo. Vienas su kitu kalbėkimės veidas į veidą, kaip kalbėjosi Mozė su Dievu, kaip mes dažnai kalbamės su Dievu. Nebijokime žmonėms žvelgti į akis, kai jie kenčia, kai yra persekiojami. Daugiau teisingumo, sugyvenimo, taikos mums linkėjo prof. H.Lombaertas. Palinkėkime to ir patys vieni kitiems.
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|