Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Rytų Europos vyskupai kelia liturginių problemų klausimus

Mindaugas BUIKA

Vyskupų Sinodo posėdyje

Romoje vykstančios 11-osios Vyskupų Sinodo asamblėjos tema „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis bei viršūnė“ yra tokia svarbi ir tokia plati, jog kai kurie apžvalgininkai ją netgi vadina „mažuoju Bažnyčios Susirinkimu“. Todėl nereikia stebėtis, kad neseniai pasibaigusiuose Sinodo pilnaties posėdžiuose, vadinamosiose generalinėse kongregacijose, bei dabar pratęstose diskusijose mažesnėse darbo grupėse –„circuli minores“, sudarytose kalbiniu principu, susitikimo dalyviai savo kalbose praktiškai palietė visus katalikybės reikalus nuo sakramentų katechezės iki liturginės disciplinos, nuo Bažnyčios misijinių uždavinių iki karitatyvinės veiklos, nuo dvasinių pašaukimų aktualijų iki išsiskyrusių ir vėl sudariusių civilinę santuoką asmenų liturgijos celebravimo.

Tvirtas Eucharistijos ir Atgailos sakramentų ryšys

Tarptautinė katalikų žiniasklaida ypatingą dėmesį skyrė tiems Sinodo tėvų pasisakymams, kuriuose pabrėžtas ryšys tarp Eucharistijos ir Atgailos (arba Susitaikymo) sakramentų, iškeliant netgi idėją dėl galimo Atgailos metų paskelbimo, panašiai kaip dabar jau baigiami celebruoti Eucharistijos metai, kuriuos buvo paskelbęs dar popiežius Jonas Paulius II. Vienu geriausių šiuo klausimu stebėtojų pripažintas ir Vatikano inoformacijos šaltinių plačiai cituotas Lietuvos episkopato atstovo Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos pasisakymas, kuriame jis be užuolankų nurodė, kad „atgaila mus suartina su Kristumi, o atgailos stygiu tolina nuo Dievo“.

Vyskupas taip pat pabrėžė, kad tiek eucharistinio pamaldumo,tiek Atgailos sakramento praktikavimo sumažėjimas turi neigiamų pasekmių kiekvienam katalikui ir visai tikinčiųjų bendruomenei. Krikščionys, nuvertindami Eucharistiją,kaip malonės šaltinį, „palaipsniui praranda ryšius su parapija ir savo artumą su visa Bažnyčia“. Tuo tarpu Atgailos sakramentinės praktikos nykimas stiprina subjektyvizmo tendenciją ir asmeniui tampa vis sunkiau teisingai vertinti savo elgseną. Dėl to gali iškilti priešingos krikščioniškajam tikėjimui nuostatos bei polinkis į iškreiptą dvasinį gyvenimą, įsitraukiant į sektas ar okultines grupes.

Todėl vyskupas R.Norvila daro išvadą, kad sąžinės ir katalikiškojo pažinimo formacijai viena geriausių Bažnyčios turimų priemonių yra susitaikinimas atliekant asmeninę išpažintį bei dvasinis vadovavimas šiame atgailos kelyje. Taip susitaikęs su Dievu ir pats su savimi tikintysis galės tinkamai suartėti su Eucharisitniu Jėzumi bei „kurti tvirtesnius ryšius su Bažnyčia“. Kunigai taip pat turi būti skatinami ugdyti atnaujintą požiūrį į asmeninę išpažintį.

Įdomią Atgailos metų iniciatyvią iškėlė Puerto Monto (Čilės) arkivyskupas Kristianas Karas Korderas. Jo nuomone, atsižvelgiant į artimą teologinį, dvasinį ir pastoracinį ryšį tarp Eucharistijos ir Atgailos sakramentų ir pabrėžiant išpažinties praktikos svarbą, po šioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje besibaigiančių Eucharistijos metų paskelbti Atgailos sakramentui skirtus metus. Arkivyskupas teigė, jog tais metais būtų galima atnaujinti ypač aktualų nuodėmės supratimą, kuris dabartiniu metu yra daug kur sumenkėjęs arba visai išnykęs dėl bedievybės ir moralinio reliatyvizmo išsiplėtimo.

Arkivyskupas K.Karas Korderas taip pat pabrėžė, kad tikintiesiems reikia geriau išaiškinti Atgailos sakramento celebravimo esmę, „kaip susitikimą tarp nusidėjėlio, kuris atsiveria iš savosios nelaimės, ir Dievo, kuris per savo gailestingumą Kristuje jį priima ir jam atleidžia“. Siūlomais Atgailos metais vėl būtų galima aptarti Komunijos priėmimo sąlygas ir ypač paskatinti jaunų žmonių sielovadą per motyvuotą Susitaikymo sakramento paaiškinimą. Kai kurie Romos Kurijos vadovai, pavyzdžiui, Vyskupų kongregacijos prefektas kardinolas Džiovanis Batista Rė pritarė minėtai Čilės arkivyskupo iniciatyvai, kartu pastebėdamas, kad jai realizuoti reikia ilgesnio laiko, nes pirmiausia yra svarbu išsamiau apmąstyti besibaigiančių Eucharistijos metų išdavas.

Kitas ganytojas iš Lotynų Amerikos, Portoviecho (Ekvadoras) vyskupas augziliaras Lorensas Voltolinis Estis savo kalboje nurodė, kad yra įvairių priežasčių, kodėl ėjimo išpažinties praktika tarp šių dienų tikinčiųjų yra sumenkėjusi. Daugelis jų jau „nebetiki išpažinties veiksmingumu“ arba yra „praradę nuodėmės esmės supratimą“, todėl iškyla svarbūs uždaviniai katechezei. Tačiau vyskupas nurodė ir kitą praktinę problemą: dėl kunigų stygiaus jie yra labai „apkrauti kitais reikalais“ ir nebeturi daugiau laiko skirti išpažinčių klausymui. Dažnai parapijoje tėra vienas kunigas ir jis „negali tuo pat metu celebruoti Eucharistijos ir Atgailos sakramentų. Šis hierarchas savo kalboje iškėlė originalią „eucharistinio pasninko“ idėją, pagal kurią būtų nustatytos dienos, – pavyzdžiui, Gavėnios penktadieniai, – kai bažnyčiose būtų susilaikoma nuo Eucharistijos šventimo ir kunigai visiškai atsidėtų Susitaikymo sakramento teikimui tikintiesiems. Tos eucharistinio pasninko dienos – nustatytos diecezijos vyskupo ar nacionalinės vyskupų konferencijos sprendimu – neturėtų būti patiriamos kaip diena be Eucharistijos buvimo, bet kaip pasirengimo Eucharistijai ir jos laukimo laikotarpis. Anot vyskupo L.Voltolinio Esčio, tai leistų vertingiau priimti Jėzaus Kristaus Velykų slėpinį, „kuris vienodai yra celebruojamas Atgailoje ir Eucharistijoje tų dviejų sakramentų pilnume ir papildomume“.

Siūloma peržiūrėti reformas

Reikšmingą pastabą dėl Atgailos sakramento teikimo Jungtinių Valstijų žiniasklaidai išsakė taip pat šioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje dalyvaujantis Rusijos sostinės Maskvos katalikų arkivyskupas Tadeušas Kondrusievičius. Nors Vakaruose dvasininkų trūksta, tačiau ten pasitaikančią praktiką, kai išpažinties klausoma tik nustatytomis valandomis kartą per savaitę, pavyzdžiui, šeštadieniais nuo 16 iki 17 val., jis pavadino „nerimta“. Duotame interviu JAV katalikų laikraščiui „National Catholic reporter“ arkivyskupas pažymėjo, kad netgi komunistų valdomoje buvusioje Sovietų Sąjungoje kunigai išpažinčių klausydavo „valandų valandas, nors tai būdavo sunku daryti“.

Ganytojas papasakojo jaudinančią istoriją iš savo gimtosios Baltarusijos, kai žmonės valandą laukė eilėje prie klausyklos, nors kunigas taip ir nepasirodė. Supratusi, kad kunigo nebus, viena moteris tuomet sakė susirinkusiems tikintiesiems: „Kai mes išpažįstame nuodėmes, kunigas veikia kaip Kristus. O Kristus yra ant kryžiaus virš altoriaus. Padėkime Jį į klausyklą ir išpažinkime nuodėmes Jam“. Parapijiečiai taip ir padarė: nukėlė kryžių, įnešė į klausyklą ir visi ėjo išpažinties. Tai jaudinanti istorija, tačiau ji rodo, kaip žmonėms reikia Atgailos sakramento praktikavimo, aiškino arkivyskupas T.Kondrusievičius.

Minėtame interviu paklaustas, kodėl Sinodo asamblėjoje daugelis vyskupų iš Rytų Europos savo pasisakymuose pabrėžia liturginės disciplinos svarbą, Maskvos katalikų ganytojas aiškino: „Mes jaučiame, kad liturginių normų nesilaikymas ir tikslumo stoka liturginėse apeigose yra viena iš tikėjimo smukimo žmonėse priežasčių“. Jeigu aukojančiam šv. Mišias kunigui pritrūksta rimtumo, pamaldumo ir tikslumo, tai daugelis pamaldų dalyvių taip pat pradeda galvoti, kodėl jie tokie turėtų būti. Arkivyskupas T.Kondrusievičius, kuris yra baigęs Kauno kunigų seminariją ir kurį laiką ėjęs kunigišką tarnystę Lietuvoje, kaip tik pateikė vieną šioje šalyje nemalonų šv. Mišių aukos įspūdį, kai „choras buvo labai geras, dalyvių bendruomenė mandagi“, tačiau kunigas prie altoriaus veikė dirbtinai „kaip aktorius“, ir šį nerimtumą galėjo pastebėti netgi paprastas pasaulietis. Tokia šventumo jausmo stoka pamaldose turėtų kelti didelį susirūpinimą.

Kalbėdamas Vyskupų Sinodo asamblėjos pilnaties posėdyje arkivyskupas T.Kondrusievičius sakė, kad reikia „reformuoti“ po II Vatikano Susirinkimo pravestą liturginę reformą, paskelbiant naują dokumentą, kuriame būtų ištaisyti pasitaikantys piktnaudžiavimai Eucharistijos celebracijoje. Jis pripažino, kad pravesta liturginė reforma sąlygojo sąmoningesnį, aktyvesnį ir vaisingesnį dalyvavimą Eucharistijoje. Tačiau „kartu su pozityviais aspektai, iškilo ir kai kurie negatyvūs“, kuriuos ganytojas pavadino liturginio gyvenimo „korupcija“.

Nepakankama liturginė disciplina ir sąmoningumo stoka šv. Mišių aukos eigoje daro blogą įtaką ne tik bendruomenės nariams, bet ir ekumeniniams santykiams. Tai veda prie Bažnyčios mokymo apie Eucharistiją sumenkinimo ir privalomo principo „Lex orandi, lex credendi“ („mes tikime, ką meldžiamės“) paneigimo. Kristus neturėtų kentėti dėl piktnaudžiavimų Eucharistijos celebracijoje, kuri visuomet tikinčiųjų turi būti priimta ir išgyventa kaip „sacrum“, kaip Kristaus aukos slėpinio atnaujinimas, kaip „Jo išganomoji energija, kuri pakeičia žmogų ir pasaulį“, tapdama tikru tikėjimo ir moralaus gyvenimo šaltiniu.

Diskusija dėl Komunijos priėmimo būdų

Arkivyskupas T.Kondrusievičius ir kiti „Rytų fronto“ ganytojai – taip kartais buvo įvardijami atkaklieji pokomunistinės Rytų Europos vyskupai – taip pat kėlė tokius, jų manymu, išryškėjusius ir daug kur priimtus piktnaudžiavimus, kaip Švenčiausiojo Sakramento tabernakulio perkėlimas iš centrinio altoriaus bei Komunijos dalijimas į rankas. Štai Latvijos sostinės Rygos arkivyskupas Janis Pujatas savo pasisakyme Vyskupų Sinodo pilnaties posėdyje tvirtino, kad Komunija turi būti priimama ne tik tiesiogiai į burną, bet ir klūpant komunikantams, nes dalydamas ostijas stovintiems jis jaučiasi kaip dantistas, kuris tyrinėja paciento burną.

Plačiai tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje cituotame Karagandos (Kazachstanas) arkivyskupo Jano Pavelo Lengos, MIC, pasisakyme nurodoma, kad tabernakulio pašalinimas iš bažnyčios centro ir konsekruotos ostijos priėmimas į rankas tam tikru būdu „užtemdo regimąjį Eucharistijos aspektą, ypač dėl jos centriškumo ir sakralumo“. Šio ganytojo, kuris, beje, kunigystės šventimus taip pat yra gavęs Lietuvoje, nuomone, Vakaruose įsitvirtinęs Komunijos dalijimas į ranką yra tapęs savotiška „mada“. Jo siūlymu, nors Komunija yra visuotinės reguliacijos objektas, reikia patvirtinti oficialų sprendimą dėl jos dalijimo į burną ir klūpant, ir kad prie šios apeigos tose vietinėse Bažnyčiose, kur yra įprastas dalijimas į rankas, būtų grįžtama prie ankstesnio varianto palaipsniui, su pastoracine išmintimi.

Arkivyskupas siūlo grįžti į tą kelią, kai 1969 metais Vatikanas oficialiai leido pradėti Komunijos dalijimą į rankas, o pačioms nacionalinėms vyskupų konferencijoms priimti galutinį sprendimą dėl būdo pasirinkimo. Tuomet taip pat buvo patarta pakeitimus daryti palaipsniui, atitinkamai iš anksto informuojant ir siekiant išlaikyti pagarbą tikintiems ir Švč. Sakramentui. Įvairiose šalyse perėjimas prie Komunijos dalijimo į rankas vyko skirtingai laiku: štai Lenkijos sostinės Varšuvos arkivyskupas kardinolas Juzefas Glempas tokį sprendimą priėmė tik šių metų pavasarį.

Atsiliepdamas į šias pastabas Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Frensis Arinzė, kuriam pirmiausia priklauso liturginių reikalų tvarkymas Katalikų Bažnyčioje, pripažino, jog yra argumentų dėl abiejų Komunijos dalijimo būdų ir kad jos priėmime į ranką galimi netgi šventvagystės atvejai. Yra žinoma, kad taip priimtos ostijos vėliau kartais buvo papiktinančiai naudojamos satanistų ritualuose ar jas netgi bandyta parduoti aukcionuose. (Taip, pavyzdžiui, atsitiko su iš Popiežiaus gauta konsekruota ostija per 1998 metų pamaldas, kurios bandymo parduoti šių metų pavasarį Bay tinkle vėliau atsisakė pats pardavėjas.) Kardinolas F.Arinzė pabrėžė, kad tokių papiktinimų galimybe ypač gali pasinaudoti nekatalikai: jis nurodė atvejį, kai Komunijos atsiimti atėjo vienas asmuo vien tik tam, jog gautą ostiją galėtų įsidėti į savo albumą. Kardinolas patvirtino, kad dėl Komunijos dalijimo būdų sprendimus galutinai priima vyskupų konferencijos, atsižvelgdamos į savo šalies situaciją ir tradicijas. Kiekvienos parapijos kunigas atitinkamai turi rūpintis Komunijos dalijimu, taip pat išnaudodamas ir katechezės galimybes.

© 2005 "XXI amžius"