|
Grimasos
Petras KATINAS
Pastaruoju metu, be Rusijos orlaivio peripetijų, Mažeikių naftos reikalų, Premjero ir jo žmonos viešbučio Crowne Plaza akcijų, V.Uspaskicho diplomo, pagrindinis žiniasklaidos, politologų ir komentatorių dėmesys buvo skirtas rietenoms Liberalcentristų partijos gretose, tiksliau, jos viršūnėse. Konfliktai ir nesutarimai pasiekė apogėjų, kai Liberalų ir Centro sąjungos taryba pašalino iš partijos net penkis šios frakcijos Seimo narius Seimo vicepirmininką Gintautą Steponavičių, nenuilstantį oratorių Eligijų Masiulį, naujai išrinktą, bet taip ir nepatvirtintą frakcijos seniūną, Algį Kašėtą, Audrių Endziną ir Dalią Teišerskytę. Visi pašalintieji, išskyrus A.Endziną, jau seniai sukiojosi politikos viršūnėje. Ypač spalvinga poetės D.Teišerskytės asmenybė. Kiek anksčiau sukūrusi Moterų partiją, kurią netrukus iš jos atėmė kur kas labiau patyrusi intrigų meistrė rusų kunigaikštienė K.Prunskienė, vėliau ji šliejosi prie tada dar nesukūrusio savo asmeninės partijos V.Uspaskicho, taikėsi ir pykosi su V.Šustausku, kol pagaliau nutūpė pas liberalus. Apskritai dabartinėje Liberalų ir Centro sąjungoje pilna panašių spalvingų asmenybių, buvusių komunistų, krikščionių demokratų, moderniųjų krikdemų ir kitokių veikėjų. Daugelis šios partijos narių niekuo daugiau nepasižymėjo, išskyrus pačių išmokto oratorinio meno gebėjimais. Tais gebėjimais ypač pasižymi visus be išimties reikalus ir problemas išmanantis prof. K.Glaveckas. Tačiau nesigilinkime į šios partijos istoriją. Visose, išskyrus monolitinius komunistų nomenklatūrininkus, po nepriklausomybės atkūrimo susibūrusiose partijose vyko panašūs procesai. Daugelis partijų išnyko kaip dūmas, kitos veikia tik formaliai ir vos vegetuoja. Naujai besikuriančios partijos ir judėjimai irgi nesulaukia visuomenės pritarimo ir primena apie save tik retsykiais, skelbdami savo vadukų pareiškimus. Tuo ypač pasižymi signataro R.Ozolo vadovaujama Nacionalinė centro partijėlė. Dabar R.Ozolas pareikalavo, kad partijoms, įskaitant ir jo vadovaujamą, nors ir nesurinkusioms 3 proc. balsų rinkimuose, būtų paskirti pinigai. Iš valstybės iždo, žinoma. Teismams jau pateikti skundai dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo paskirstys lėšas didžiosioms parlamentinėms partijoms. Aišku, didžiausias kąsnis 331 tūkst. litų atiteko darbiečiams, kuriems, aišku, tokie pinigai tik juoką sukelia. Juk vien visokie ledų ir kitokie baliai Kėdainiuose, darbiečių vado rengiami koncertai kainuoja sumas su šešiais nuliais. O kiek kainuos darbiečių rengiamas Žygis per Lietuvą, nesinori ir pagalvoti. Kur dar šios grupuotės vado ir vadukų pašlovinimai komercinėse televizijose ir radijuje ar prorusiškoje, save visagale laikančioje leidinių grupėje. Apskritai valstybės dotacijos partijoms, kaip ir daugelis kitų dalykų, tėra tiktai nereikalingas pinigų švaistymas vaidinant demokratiją.
Bet grįžime prie liberalcentristų. Neramumai ir maištai šioje opozicinėje partijoje prasidėjo prieš gerą pusmetį, kai prezidentas V.Adamkus gana aptakia forma išreiškė nepasitikėjimą Artūru Zuoku. Mat ant jo galvos užgriuvo toks visokiausių būtų ar nebūtų įtarimų korupcija kalnas, jog tik stebėtis reikia, kaip jis dar galutinai nepalūžo ir nespjovė į viską. Tačiau, atidžiau pažvelgus, šiame faktiškame partijos susinaikinime galima įžvelgti kur kas pavojingesnę tendenciją sunaikinti arba paversti neveiksnias visas dešiniąsias partijas. Taip, sumaniems dirigentams vadovaujant, faktiškai nebūtin nuėjo daug vilčių teikusi Krikščionių demokratų partija. Ji buvo sunaikinta pagal panašų scenarijų, koks dabar vykdomas Liberalų ir Centro sąjungos atžvilgiu. Ten irgi iš pradžių prasidėjo arši kova dėl lyderystės. Vėliau buvo sukurta moderniųjų grupuotė, kas ir lėmė krikdemų žlugimą. Kai kam iš šios partijos buvo atsidėkota už jos sugriovimą. Vienas jos buvusių vadovų tapo ambasadoriumi Vatikane, kitas tapo valstiečiu ir daug prisidėjo prie naujosios savo partnerės K.Prunskienės atėjimo į didžiąją koaliciją. Todėl ir susidaro įspūdis, ko siekia liberalcentristų atskalūnai visiško savo partijos sužlugdymo arba tikisi gauti dividendų iš atėjusios amžinai valdyti partinės ir ūkinės nomenklatūros. Šitokioje situacijoje gana simboliškai nuskambėjo valdančiosios partijos stratego Česlovo Juršėno apgailestavimas dėl liberalcentristų skilimo. Esą jis pats ir vadinamųjų socdemų viršininkas Premjeras netgi suinteresuoti stiprios opozicijos Seime buvimu. Pasirodo, opozicija padeda geriau dirbti valdančiajai koalicijai. Tik kažkodėl Č.Juršėnas nepaminėjo, kad beveik nė į vieną opozicijos pasiūlymą valdančioji partija ir jos satelitinės grupuotės neatsižvelgia. Dar daugiau, valdančioji nomenklatūra puikiai apsidraudė netgi pralaimėjimo rinkimuose atveju. Jau, tik pradėjus dirbti dabartiniam Seimui, iškart buvo prastumtas įstatymas, pagal kurį daugelis labai aukštų valdininkų ir pasikeitus politinei situacijai liks savo postuose. O žinant, kad jau antrąją kadenciją esantis valdžioje Premjeras ir jo politbiuras į visus svarbiausius postus pasodino savąją grupę draugų, tikėtis kokių nors permainų, korupcijos pažabojimo, teismų savivalės, oligarchinių klanų įsigalėjimo apribojimo nėra vilties.
Tik juoką sukelia darbiečio Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininko Petro Baguškos, irgi buvusio sovietinio nomenklatūrininko, iniciatyva pasiūlyti įstatymo pataisas dėl protekcionizmo apribojimo. P.Baguška pareiškė, kad valdžios postų dalijimas savos partijos nariams, giminėms ir artimiesiems būtų laikomas nusikaltimu, prilygstančiu kyšininkavimui. Dar net nepradėjus svarstyti Seime šių pataisų, jau pasigirdo ironiškų replikų iš valdančiųjų stovyklos. Elito galvose net nekyla tokia mintelė, kad aukšti postai galėtų būti dalijami kitaip, atsižvelgiant į žmonių išsilavinimą, nuopelnus toje ar kitose srityje. Juk konkursai užimti svarbias valstybines pareigas tapo komedijų spektakliais, parodija. Visi puikiai žino, kad konkurso laimėtoju bus paskelbtas tas, kurį nurodys Premjeras ar bent jau koks jo kabineto ministras. Todėl ir P.Baguškos iniciatyva tėra tik dar vienas propagandinis triukas. Be to, visai neseniai patys P.Baguškos partiečiai užsipuolė net labai uoliai tarnaujantį savo žmogų kultūros ministrą V.Prudnikovą, kad tas neskiria teatrų direktoriais ir kitų kultūros įstaigų vadovais savo partijos narių.
Tačiau blogiausia, kas gali būti, yra aklas mūsų teisėsaugos ir teisėtvarkos keliaklupsčiavimas prieš valdančiuosius. Štai Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas paskelbė išteisinamąjį nuosprendį liaudies rašytojui ir gynėjui Vytautui Petkevičiui. Pasirodo, garsiajame savo paskvilyje Durnių laivas V.Petkevičius, grubiausiai apšmeižęs Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, pavadindamas jį Hitlerio draugu ir net KGB agentu, nepadarė nieko bloga. Tiktai atliko rašytojo pareigą. Tiesą sakant, iš pat pradžių buvo aišku, kad teismas paskelbs būtent tokį išteisinamąjį nuosprendį šioje byloje. Juk komunistai jau vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paskelbė vos ne mirties nuosprendį visai Landsbergio giminei. Ir ne tik todėl, kad mūsų teisėjai, prokurorai ir advokatai tiesiog persisunkę sovietiniu raugu. Teisėjai puikiai žino, kad liaudies rašytojo rankos ilgos ir gali toli pasiekti. Ne be reikalo jam atvykstant į Rusiją patiesiamas raudonas kilimas ir pagarbą atiduoda net generolai. O pats paskvilis paslaugiai išverčiamas į rusų ir net angų kalbas ir platinamas didžiuliu tiražu po visą pasaulį. Kas be ko, pasak paties V.Petkevičiaus, jis jau rašo Durnių laivo tęsinį ar kažką dar bjauresnio. Todėl dar neaišku, kokius asmenis pasirinks savo naujuoju taikiniu. Beje, atrodo, kad vienas taikinys jau pasirinktas. Naujoji LNK televizijos žvaigždė R.Grinevičiūtė savo sekmadieninėje laidoje prakalbino tą patį V.Petkevičių ir tas išdėstė, kad senas jo pažįstamas prezidentas V.Adamkus, sovietmečiu atvykdamas į Lietuvą, būdavo apgyvendinamas KGB viešbutyje sostinės Algirdo gatvėje. Taigi leista suprasti kad Prezidentas jau nuo seno dirbo KGB. Kuo ne personažas? Tuo labiau kad tokiai išvadai faktiškai pritaria ir didžiausiu kovotoju už Lietuvos laisvę pasiskelbęs K.Bobelis. Tai bent kovotojas, radęs prieglobstį po Šatrijos sparnu!
© 2005 "XXI amžius"
|