|
Mirė Vietinės rinktinės savanoris
Liūdna žinia atėjo iš Anglijos apie kario savanorio Leonardo Utkos mirtį. Dar neseniai jis kartu su mumis dalyvavo Karininkų ramovėje Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos (LVRKS) sueigoje, kurios metu jam buvo įteiktas Lietuvos kariuomenės savanorio medalis. Labai sujaudintas jis priėmė tą garbingą apdovanojimą. Net ašaros pasirodė akyse. Tokio pagerbimo sulaukė tik suėjus aštuoniasdešimt metų. Tada kartu su juo dalyvavo ir iš Kanados atvykę plechavičiukai Feliksas Mockus ir Jonas Aukštaitis. Jie visi trys 1944 metų pavasarį savanoriais įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę, tarnavo aštuntajame šios Rinktinės batalione. Į ją jie išėjo iš Veprių žemės ūkio mokyklos. Su jais tada išėjo daug savanorių, pasiryžusių net gyvybę paaukoti už Tėvynės laisvę, už Rytų Lietuvoje nuo grobikų kenčiančius lietuvius. Tačiau ne tik šis, aštuntasis batalionas, bet ir visas Kauno pėstininkų pulkas patyrė Armijos krajovos bei nacių SS dalinių smurtą. Nemažai karių savanorių žuvo nuo galingesnių priešų, po kautynių visi trys šio bataliono būriai buvo SS dalinių nuginkluoti ir suimti kariai prievarta išvežti į Vokietiją, nemažai jų žuvo karo niokojamoje Vokietijoje, o kiti po karo pasklido po įvairius kontinentus, visam laikui atskirti nuo Tėvynės Lietuvos. Daugiausia jų apsigyveno Kanadoje, Australijoje, Anglijoje, Vokietijoje, JAV. Dabar jau daugelis jų mirę.
Skaudu girdėti, kuomet kai kurie juos vadina pabėgėliais. Tai parodo tokių kalbėtojų nesupratingumą, neišprusimą ar norą juos įžeisti. Negalima nežinoti jų patirtų kančių ir skausmo, kai laidojo kovose žuvusius draugus, kai SS kareivos iš rikiuotės atrinkdavo sušaudyti skirtas nekaltas aukas ir sušaudytus užkasdavo Aukštųjų Panerių šile, kai subombarduotuose miestuose iš griuvėsių atkasdavo žuvusiuosius bei laidojo gaisrų sudegintus likimo draugus. Taip galvoti ir kalbėti gali tik sąžinę praradę žmonės. Ne kartą kėliau klausimą Tarybos posėdyje, kad reikia prie šeštojo forto Kaune pastatyti gražų kryžių, primenantį, kad per šį fortą visam likusiam gyvenimui ištremti į karo niokojamą Vokietiją ir kitas šalis nacių pasmerkti generolo P. Plechavičiaus Rinktinės kariai savanoriai. Net jų kauleliai negrįš Lietuvon, kurios laisvei ginti jie aukojosi. Gaila, kad kovose žuvusiems Vietinės rinktinės kariams savanoriams nepripažįstamas kario savanorio statusas, nors jų žuvimą patvirtina archyvų dokumentai, jų giminės negauna jiems priklausančio gauti Lietuvos savanorio medalio, tuo tarpu kariniai ordinai kartais suteikiami net niekuo nepasižymėjusiems asmenims. Sunku suprasti, kodėl taip elgiamasi.
Kasmet vis daugiau miršta Rinktinės karių. Užmarštin nueina daugelio jų, kaip gyvų liudininkų, parodymai apie jų patirtus skaudžius išgyvenimus bei Rinktinės karių ir karininkų likimus. LVRKS įstatai reikalauja, kad ta skaudi istorinė medžiaga būtų išsaugota.
Stasys Gvildys,
LVR karys savanoris
© 2005 "XXI amžius"
|