|
Kruvini istorijos pėdsakai
Jonas Kazimieras BURDULIS
Spalio 13 dieną Lietuvos radijo ir televizijos peržiūrų salėje gausiai susirinkusiems visuomenės atstovams buvo pristatytas režisieriaus J.Saboliaus ir scenarijaus autoriaus E.Ignatavičiaus sukurtas dokumentinis kino filmas Stirna. Filmas pasakoja apie tragiškai žuvusią partizanų rėmėją, ryšininkę, vėliau įsitraukusią į ginkluotą kovą, partizanę Izabelę Vilimaitę-Stirną.
Filmo kūrėjai ėmėsi sunkaus ir garbingo uždavinio apvalius nuo melo ir klastočių, pateikti visuomenei tiesą apie vieną iš daugelio mūsų tautos didvyrių. Atrasti tiesą pavyko iš šeimų archyvų, iš liudytojų pasakojimų, iš nedaugelio likusių gyvų kovos draugų prisiminimų. Sužinome, jog gimusi Filadelfijoje, JAV, dar maža su grįžusiais į Lietuvą tėvais gyveno kaime, tėvų įsigytame ūkyje Vėriškiuose, netoli Šeduvos. Tais laikais daugelis grįžusių lietuvių kurdavosi kaime, kurio buvo išsiilgę. Izabelė tarp kaimo vaikų buvo pripažinta lyderė, visi ją mylėjo, vadino Zabute.
Zabutės laiminga vaikystė netruko prabėgti. Mokėsi Šeduvoje, Panevėžyje, paskui atėjo sovietų ir vokiečių okupacija. Izabelė įstojo į Vilniaus universiteto Farmacijos fakultetą. Deja, jį užbaigti jai jau nebuvo lemta pokario laikotarpis buvo žiaurus.
Nuo pat pirmųjų partizanų kovos dienų Izabelė neliko nuo jos nuošalyje parūpindavo jiems tvarstomąją medžiagą, vaistų. Greitai tapo ryšininke. Būdama tvirto ir ryžtingo charakterio, pasiryžo nieko neišduoti.
Nelaimė netruko ateiti. Izabelė buvo susekta ir suimta. Nuo šio momento prasideda jos kelias į Golgotą.
Mes nežinome, kiek kančių jai teko išgyventi. Galime tik spėti, kaip sunku buvo Izabelei priimti NKVD tardytojų pasiūlymą būti užverbuotai. Ji aiškiai suprato, kad, nors ir tikėdamasi iš to gauti naudos partizanų kovai, negali būti tikra, kad jai kada nors pavyks apginti savo garbę. Tai, kad ji tvirtai nusprendė likti ištikima kovos draugams ir jų neišduoti, įrodo jos tolesnis gyvenimas ir kova.
Kiekvienas, kas yra susipažinęs su pokario Lietuvos partizanų kovų istorija, žino, kiek daug užverbuotų partizanų ir netgi jų vadų tapo agentais smogikais, kurie NKVD smogiamųjų grupių sudėtyje dalyvavo savo kovos draugų žudynėse ir degtinėje skandino išdavystės naštą. NKVD mokėjo prižiūrėti savo valios vykdytojus. Todėl tik stebėtis reikia, kad vos dvidešimt metų turinti mergina sugebėjo apgauti tardytojus ir nieko neišduoti.
1949 m. kovo 14 d. Izabelė gavo Tamaros slapyvardį. Jai buvo duodami konkretūs pavedimai: sužinoti partizanų būrių dislokacijos vietas, išaiškinti, kas maskuojasi konkrečiais slapyvardžiais. Dažnai keičiami partizanų slapyvardžiai NKVD sekimo darbą ypač sunkino.
Iš jai per tardymus užduotų klausimų ir gautų užduočių Izabelei paaiškėjo, ką NKVD jau žino, kur link planuojamos operacijos prieš partizanus. Tariamai sutikusi vykdyti gautas užduotis, Izabelė, dabar jau Tamara, buvo išleista.
NKVD planams buvo lemta sužlugti. Izabelei anaiptol nebuvo patraukli Tamaros karjera. Per patį pirmą susitikimą su partizanų vadais ji viską atvirai papasakojo kad nieko neišdavė ir kad buvo užverbuota, kas NKVD domina ir kas jiems jau žinoma. Izabelė dar porą kartų atvyko į NKVD ir raportavo, kad nieko nepavyko sužinoti. Tačiau NKVD duodavo vis naujas užduotis
Ilgai taip tęstis negalėjo. Pajutusi, jog ji jau nustojo NKVD pasitikėjimo ir gali būti vėl suimta, Izabelė paprašė partizanų duoti jai ginklą ir atsisakė toliau vaidinti dvigubos agentės vaidmenį. Tamaros nebeliko, ją pakeitė Stirna.
NKVD vadovybės įsiūtis buvo baisus. Stirnai sukompromituoti buvo sudarytas agentūrinis-operatyvinis planas, pavadintas Išsigimėliai. Stirnos kompromitavimo planas buvo parengtas labai išradingai. Per kitus agentus partizanai buvo įtikinėjami, kad Stirna išdavikė, jai buvo primetamos kitų išdavikų padarytos išdavystės.
Atrodė, jog toms užmačioms lemta išsipildyti. Rinktinės vadas išleido įsakymą išdavikę nubausti mirties bausme sušaudant. Tačiau kovos draugai grubia falsifikacija vis dėlto nepatikėjo. Viktoras Šniuolis kapitonas Vytvytis nuosprendį griežtai užprotestavo. Jam buvo tekę su Izabele daug bendrauti, ji buvo jo brolio Vytauto-Vytenio sužadėtinė. Nuosprendis buvo atidėtas, o vėliau panaikintas.
V.Šniuolis pasakojo, kad po jo sesers žūties praėjus dvejiems metams, jis gavo neva jos parašytą laišką, kuriame buvo įrodinėjama, neva Stirna yra išdavikė.
Stirna žuvo būdama 27 metų amžiaus. Ji su kovos draugais slėpėsi bunkeryje, kuris buvo iškastas našlės, turinčios septynis vaikus, sodyboje. NKVD susekė bunkerį ir jį išsprogdino prieštankine granata.
Kino pasakojime matome tas vietas, kuriose vyko Stirnos ir jos kovos draugų tragedija. Jos ir šiandien atrodo kraupiai apgriuvusios niekieno neprižiūrimos sodybos, vieniši kryžiai, vieninteliai dar didvyrių atminimą išlaikę liudytojai, jau senukai.
Su didele širdgėla pasakojo filmui pasibaigus Izabelės brolio dukra Edita Tenziagolskienė:
Liūdna, kad jauni jau nieko nebežino. Jiems tai seniai praėję laikai, į galvas įkalti sovietinių laikų stereotipai. Jie tiek ir težino banditai, banditai
.
E.Tenziagolskienė papasakojo, jog jos tėvas buvo kankinamas elektra, jam į panages buvo bedamos adatos, jis buvo prievartaujamas sužinoti, kur slapstosi jo sesuo IzabelėStirna ir ją išduoti. Nuo kankinimų pražilęs, bemaž išprotėjęs, motinos prašomas, ėjo pas valdžią ir prašė, kad jų šeimą išvežtų į Sibirą
Pasibaigė filmas, prasidėjo liudytojų prisiminimai. Jais dalijosi V.Šniuolis-Vytvytis, E.Tenziagolskienė, keletą žodžių pasakė filmo statytojai. Jie padėkojo LTV generaliniam direktoriui V.Petrauskiui, sudariusiam galimybes pastatyti filmą. Iš jų pasisakymo buvo galima suprasti, kad artimiausioje ateityje jie šią temą yra priversti laikinai nutraukti. Priežastis paprasta nėra lėšų. Prof. Ona Voverienė savo pasisakyme filmo statytojus prašė filmą tiražuoti ir perduoti Lietuvos mokykloms, nes jaunoji karta privalo žinoti didvyrišką tautos istorijos puslapį.
Pabaigoje didvyrės atminimą pagerbus tylos minute ir pasimeldus Amžiną atilsį, V.Šniuolis sukalbėjo jausmingą ir nuoširdžią partizanų maldą. Susirinkusieji dar kurį laiką dalijosi prisiminimais praeitis netolima, jeigu ji yra mūsų gyvenimas.
© 2005 "XXI amžius"
|