|
Eucharistija ir tikėjimo laisvės siekimas
Mindaugas BUIKA
Praėjusį sekmadienį pasibaigusioje 11-oje eilinėje Vyskupų
Sinodo asamblėjoje, šalia teologinių ir pastoracinių svarstymų apie
Eucharistijos reikšmę Bažnyčios gyvenime ir misijoje, atskiri Sinodo
tėvai pasidalijo patyrimu apie jų bendruomenių patiriamą diskriminaciją
ir netgi persekiojimus ar kitus sunkumus totalitarinių režimų bei
prievartinių konfliktų sąlygomis. Pirmiausia tą patyrimą perteikė
tie ganytojai, kurie buvo pakviesti, tačiau negalėjo atvykti į Romą
ir dalyvauti Sinodo darbuose dėl valstybinės valdžios jiems uždėtų
sankcijų.
Čia kalbama apie keturis vyskupus iš komunistų valdomos
vadinamosios Kinijos liaudies respublikos, kuriuos į pastarąją Sinodo
asamblėją buvo paskyręs popiežius Benediktas XVI. Kaip pranešė Azijos
katalikų žinių agentūra UCANews bei kita tarptautinė žiniasklaida,
minėtiems ganytojams Kinijos režimas, vykdantis tikinčiųjų izoliavimo
nuo išorinio pasaulio politiką, neišdavė pasų ir jie negalėjo išvykti.
Vatikano radijas nurodė, kad popiežius Benediktas XVI laukė Kinijos
vyskupų atvykimo iki pat Sinodo asamblėjos uždarymo, ir jiems skirtos
vietos posėdžių salėje buvo paliktos neužimtos.
Vienas iš tų keturių Kinijos Katalikų Bažnyčios hierarchų,
Fensiano vyskupas Lukas Li Džinfengas atsiuntė laišką Sinodo tėvams,
reikšdamas apgailestavimą dėl negalėjimo atvykti. Šį laišką asamblėjos
dalyviams perskaitė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas
Sodanas. Sinodo atstovas spaudai pranešė, kad lotynų kalba rašytame
laiške 83 metų vyskupas L. Li Džinfengas nurodė, jog priežastys,
dėl kurių jis negalėjo atvykti, yra susijusios su jo prasta sveikata
bei kiti sunkumai, kurių neįvardijo. Bet kokie tie sunkumai,
suprasti sunku, nes vyskupas laiške reiškia viltį, jog netrukus
Kinija ir Vatikanas atkurs diplomatinius santykius.
Viltis dėl bažnytinės vienybės atstatymo
1949 metais valdžią Kinijoje užgrobę komunistai su Šventuoju Sostu diplomatinius santykius vienašališkai nutraukė, iš šalies išvarė užsienio misionierius ir represuodavo vietos dvasininkus. Dabar Kinijoje viešai leidžiama veikti tik valdžios registruotai ir kontroliuojamai Patriotinei katalikų asociacijai, tuo tarpu pogrindyje atsidūrusi Šventajam Sostui ištikima Katalikų Bažnyčia patiria griežtus persekiojimus. Iš keturių Kinijos vyskupų, popiežiaus Benedikto XVI pakviestų į Sinodą, trys priklauso patriotinei Bažnyčiai ir vienas eina tarnystę pogrindyje. (Plačiau apie Šventojo Tėvo brolišką sveikinimą Kinijos katalikų ganytojams bei vyskupų Sinodo tėvų laišką bus rašoma penktadienio numeryje.)
Tenka pripažinti, jog kinų katalikų bendruomenei pasibaigusioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje vis dėlto buvo atstovaujama. Jai atstovavo būtent keturi vyskupai du iš nepriklausomo Taivano ir du iš specialų statusą turinčio Honkongo. Vienas jų, Taivano (Taivanas) vyskupas Lin Činanas, pakvietė Sinodo narius melstis už Kinijos Katalikų Bažnyčios vienybę. Melskimės nuoširdžiai, kad ji būtų vienas kūnas, viena dvasia, kvietė vyskupas, taip pat pažymėdamas, jog tai, kad Kinijoje nėra tikros religijos laisvės, ir sąlygojo katalikų bendruomenės susiskaldymą.
Honkongo vyskupas Džozefas Dzekiunas patvirtino, kad po daugelio separacijos dešimtmečių Kinijos Katalikų Bažnyčia vėl tampa vieninga. Šį faktinį vieningumą sąlygojo tai, kad didžioji dauguma oficialiosios Bažnyčios (tai yra patriotinės) vyskupų buvo legimitizuoti Šventojo Tėvo kilniaširdiškumo dėka, aiškino ganytojas. Jis taip pat pažymėjo, jog pastaraisiais metais ir pati tikinčiųjų bendruomenė skatina patriotinius vyskupus susitaikyti su Popiežiumi ir vis labiau tapo aišku, kad vyskupai, konsekruoti be Romos popiežiaus patvirtinimo, nėra priimami nei dvasininkų, nei tikinčiųjų.
Buvo viliamasi, kad šio sensus Ecclesiae akivaizdoje Kinijos vyriausybė supras esamą padėtį ir pati prisidės prie abiejų Kinijos katalikų bendruomenių oficialiosios ir pogrindinės susitaikymo. Nors, kaip pripažino vyskupas D.Dzen Dzekiunas, kai kurie oficialiosios Bažnyčios konservatyvieji elementai tam susitaikymui rodo pasipriešinimą, nes jiems tai nenaudinga dėl turimų privilegijų. Kad toks priešingumas iš tikrųjų egzistuoja, patvirtino ir tas faktas, kad, Šventajam Tėvui pakvietus keturis vyskupus į Vyskupų Sinodą, protestą pirmiausia pareiškė būtent Kinijos patriotinės katalikų asociacijos vadovaujantys pareigūnai, pavadinę tai kišimusi į jų vidaus reikalus.
Taigi popiežiaus Benedikto XVI kvietimas Kinijos vyskupams buvo dar viena gera proga žengti susitaikymo keliu, bet ji liko neišnaudota, apgailestavo Honkongo ganytojas. Jis taip pat reiškė įsitikinimą, kad nuoširdus Eucharistijos celebravimas iš tikrųjų pagreitins tikros religijos laisvės atėjimą Kinijos žmonėms.
Adoracija turi skatinti aktyvumą
Kad Eucharistija yra reikalingas stiprybės ir vilties šaltinis karų, konfliktų bei diskriminacijos akivaizdoje, savo kalbose patvirtino ir kiti Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai. Štai kovų apimto Irako chaldėjų katalikų patriarchas Emanuelis Karimas Delis pažymėjo, kad eucharistinis Jėzus yra mūsų stiprybė ir paguoda patiriamuose sunkumuose ir išbandymuose. Eucharistijoje esantis Viešpats yra šviesa, kuri nušviečia kelią, vedantį į amžinąjį gyvenimą ir dangaus mana, kuri suteikia mums gyvybę ir mus palaiko. Chaldėjų patriaarchas teigė, kad Irako tikintieji, rodydami didelį eucharistinį pamaldumą, dabar ypač aktyviai dalyvauja procesijose su Švč. Sakramentu melsdami taikos savo šaliai.
Kitas Artimųjų Rytų Bažnyčios hierarchas Jeruzalės lotynų katalikų patriarchas Mišelis Saba savo pranešime Sinodo tėvams pirmiausia priminė, kad Eucharistija buvo įsteigta Jeruzalėje, tačiau patalpos, kuriose vyko Paskutinė vakarienė, iki šiol negrąžintos katalikams. Aukštutinėje menėje nėra tabernakulio, ir liturginės apeigos ten celebruojamos tik retomis progomis. Pati Šventoji Žemė toliau lieka konfliktų, neapykantos ir mirties šalis, kurioje liejasi kraujas ir pažeidžiamas žmogaus orumas, apgailestavo ganytojas. Jis pabrėžė, kad čia siekiama taikos ir suprantama, kad Dievas yra vienintelis tikros taikos šaltinis, tačiau kol kas Šventojoje Žemėje vyrauja žmogiškosios savivalės galia.
Atkreipdamas dėmesį į Vyskupų Sinodo darbo dokumente Instrumentum laboris išryškintą Eucharistijos socialinį aspektą, patriarchas M.Saba sakė, jog Šventosios Žemės krikščionys (ir tik Šventosios Žemės M.B.) turi suprasti, kad Švč. Sakramento adoracija, šv. Mišios, Komunija yra ne vien tik atriboto pamaldumo veiksmai, bet stiprybės šaltinis krikščionių aktyviam veikimui savo bendruomenėje, kaime, mieste ir visoje šalyje, kur jie gyvena. Tikėjimą praktikuojantys krikščionys turi išsivaduoti iš pavaldžios mažumos nevisavertiškumo komplekso ir pereiti nuo pamaldumo, kaip pasitraukimo, prie pamaldumo, kaip misijos supratimo.
Yra reikalinga, kad adoruotojai, įgiję jėgų prie Švč. Sakramento, grįžtų į pasaulį, prisidėtų prie jo tobulinimo ir būtų tikri kūrėjai, o ne silpni žmonės, kurie tik protestuoja ir skundžiasi dėl negerovių, aiškino Jeruzalės katalikų ganytojas. Savąja adoracija ir gyvu tikėjimu, realiu Jėzaus buvimu Eucharistijoje krikščionys turi daryti Dievą regimą savojoje konfliktų kupinoje visuomenėje, ieškoti ir rasti kelius, vedančius į taiką ir susitaikymą.
Kongo ir Kubos pavyzdžiai
Pilietinio karo apimtos ir milijonus badaujančių pabėgėlių turinčios, bet gamtinių ir dvasinių išteklių turtingos Afrikos šalies Kongo katalikų ganytojas taip pat kalbėjo apie didelį Eucharistijos išganomosios malonės poreikį. Kolvezio (Kongo Demokratinė Respublika) vyskupas Nestoras Ngojus Katava teigė, kad jo šalies katalikai tikintieji ant Eucharistijos aukos altoriaus sudeda kentėjimus, ypač dažnai juntamą nusivylimą ir netgi beviltiškumą dėl neteisingumo, didžiulio skurdo šioje nepaprastai turtingoje, tačiau skandalingai išnaudojamoje kitų naudai valstybėje.
Kongiečiai, kurie yra ne tik šio blogio aukos, bet ir dėl vyraujančios valdančiųjų savivalės ir korupcijos taip pat atsakingi už šalį ištikusią nelaimę, turi būti apšviesti slėpinio Kūno, kuris buvo paaukotas, ir Kraujo, kuris buvo išlietas, ir turi rodyti pasauliui pavyzdį atsivertimo malonės veikimo, apsivalymo nuo nuodėmių bei susitaikymo su Dievu ir su savo artimu. Vyskupas N.Katava pabrėžė, kad šitaip jo šalies žmonės ir Bažnyčia turi Eucharistijoje rasti būtiną stiprybę ir paramą blogiui įveikti viešajame ir privačiame gyvenime, kad atkurtų krašto gerovę panaudodami visas potencialias galimybes.
Komunistų režimo valdomos Kubos sostinės Havanos katalikų ganytojas arkivyskupo augziliaras vyskupas Alfredas Viktoras Petitas Verchelis pažymėjo, kad tikintieji noriai dalyvauja Eucharistijos celebracijoje, tačiau kunigų labai trūksta. Dėl jų rengimo varžymo bei dėl to, kad neleidžiama atvykti užsienio misionieriams, Kuboje vienam kunigui vidutiniškai tenka 20,5 tūkstančių krikštytų asmenų ir apie 37 tūkstančių šalies gyventojų. Vidutiniškai pasaulyje vienam kunigui tenka mažiau kaip 2,5 tūkstančio katalikų.
Vyskupas V.Petitas Sinodo tėvams paaiškino, kad Kuboje dėl esamų sąlygų praktiškai neįmanoma pastatyti naujų bažnyčių, todėl priemiesčiuose arba miesteliuose ir kaimuose kuriami vadinamieji maldos namai arba misijų namai. Juose kiekvieną sekmadienį grupės tikinčiųjų renkasi maldos susitikimams, kuriems vadovauja aktyvus pasaulietis, diakonas arba vienuolė. Kartkartėmis čia atvyksta kunigas celebruoti Eucharistijos, kartu teikia Atgailos sakramentą ir Komuniją.
Komentuodama šį Kubos vyskupo pasisakymą tarptautinė žiniasklaida primena, jog komunistų režimas siekia sugriežtinti šių maldos namų kontrolę. Pagal šiemet priimtas nuostatas, reikalaujama pristatyti pamaldose dalyvaujančių tikinčiųjų sąrašą, gauti atitinkamą namo savininkų pasirašytą sutikimą, pateikti išsamius duomenis apie apsilankantį dvasininką. Tik tada sprendžiamas klausimas dėl valdžios leidimo veikti maldos namams, be kurio galimos baudžiamosios sankcijos. Specialūs valdžios reikalavimai dalyvauti tokiuose maldos susitikimuose keliami atvykusiems į šalį užsieniečiams, kurie taip pat iš anksto turi gauti raštišką leidimą.
Prisiminti Eucharistijos kankiniai
Pagaliau su dideliu dėmesiu ir netgi palydint plojimais Vyskupų Sinodo asamblėjoje buvo išklausytas Rumunijos vyskupų konferencijos pirmininko Fagarašo ir Alba Julijos Rytų katalikų arkivyskupo Lusiano Murešano pasakojimas apie Eucharistijos kankinių auką dėl tikėjimo buvusioje komunizmo sistemoje. Iki 1989 metų Rumuniją valdę komunistai šalies Rytų Katalikų Bažnyčią, kuriai priklauso apie 10 proc. rumunų, buvo prievarta prijungę prie Stačiatikių patriarchato ir visiškai uždraudę jos veikimą. Komunistai bandė žmones maitinti vien tik medžiagine duona ir išplėšti Dievo duoną iš visuomenės ir iš kiekvienos žmogaus širdies, sakė ganytojas. Dabar mes suprantame, kad, uždrausdami mūsų Rytų Katalikų Bažnyčią, jie labai bijojo Eucharistijoje esančio Dievo.
Rumunijos kunigai buvo įkalinti vien tik dėl to, kad jie yra katalikai, ir norėta, jog jie nebegalėtų celebruoti Eucharistijos bei kalbėti apie Dievą. Toks pat likimas ištikdavo ir tuos katalikus pasauliečius, kurie dalyvaudavo pogrindyje celebruojamose šv. Mišiose. Žinomu (stalinistiniu) persekiojimų periodu, kuris komunistų kalėjimuose vadintas perauklėjimu arba smegenų plovimu, kad paniekintų kunigus ir išjuoktų Eucharistiją, prižiūrėtojai reikalavo, jog kunigai celebruotų su išmatomis, bet jiems vis tiek nepavyko atimti tikėjimo, pabrėžė arkivyskupas L.Murešanas.
Jis taip pat priminė, kad tuo žiaurių persekiojimų laiku šv. Mišios slapta buvo celebruojamos dažnai ne taurėje, bet šaukšte, o vynas buvo skubiai daromas iš palaukėje rastų uogų. Kaliniai patikrinimus nuogi turėjo kęsti 30 laipsnių šaltyje, o besimeldžiantieji buvo baudžiami uždarant į tamsųjį kambarį. Šie naujieji XX amžiaus kankiniai sudėjo visas kančias dėl žmogaus laisvės ir orumo, teigė ganytojas. Kaip faktą, kad persekiojami rumunų katalikai jautė tikrą eucharistinės duonos badą, rodo jų masiškas (iki 80 proc.) dalyvavimas šventadienių liturgijoje ir dvasinių pašaukimų gausa.
Rumunijos Rytų katalikų arkivyskupas L.Murešanas pripažino, kad su 1989 metais iškilusiais politiniais pokyčiais ir laisve atėjo nauji pavojai: apleisti vaikai, netvarka šeimos gyvenime, migracija, korupcija ir kito socialinio gyvenimo degradacija, kartais netgi tikėjimo praradimas.Komunistai žadėjo žmogui rojų žemėje ir jiems iš dalies pavyko sunaikinti Rytų Europos gyventojų sąžinę, sakė ganytojas. Dabar reikės laiko jai atgaivinti. Bažnyčia sau kelia uždavinį toms žaizdoms užgydyti ir meldžia, kad kankinių kraujas gaivintų naujųjų kartų tikėjimą.
© 2005 "XXI amžius"
|