Atnaujintas 2005 spalio 26 d.
Nr.80
(1381)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ekonomikos augimas turi tarnauti žmonėms

Lietuva, kaip ir daugelis kitų Vidurio Europos šalių, išgyvena reikšmingų permainų laikotarpį, kuris daugeliui mūsų žmonių kelia naujus iššūkius ir uždavinius, pirmiausia aiškiai suvokti naujas galimybes, taip pat ieškoti būdų, kaip jomis geriausiai pasinaudoti. Išsivadavimas iš totalitarizmo, nauji ekonominiai santykiai, be progresyvių procesų, sukelia ir nenumatytų padarinių, tokių kaip didelė socialinė atskirtis ir jos sukelta įtampa visuomenėje, išryškėjusi vertybių krizė, kurios tampa nemaža grėsme pačios naujai besiformuojančios visuomenės pagrindams.

Pripažinkime, kad šiandien labai sunku, jeigu nesi populistas, rasti ir pasiūlyti tobulus sprendimus, kaip įveikti visuomenėje iškilusias grėsmes. Tačiau neabejojame, kad, remdamiesi laiko patikrintomis svarbiausiomis krikščioniškos demokratijos vertybėmis, galime rasti kelią, vedantį mus ta linkme, kuri pateisintų mūsų visuomenės daugumos lūkesčius. Dar daugiau, esame įsitikinę, kad krikščioniškos demokratijos ideologija ir ekonominė doktrina gali sėkmingai konkuruoti su dabar mūsų visuomenėje dominuojančia liberaliąja, o tiksliau sakant, laisvosios rinkos fundamentalizmo ideologija.

Akivaizdu, kad rinkos ekonomika leidžia ypač paspartinti ūkio plėtrą, ko kitos ekonominės sistemos nesugebėjo pasiekti. Tačiau rinkos fundamentalizmas, vienpusiškai pabrėždamas ir skatindamas individo pastangas tik per jo egoistinius interesus, nepaiso socialiosios rinkos ekonomikos matmenų arba akcentų. Mūsų galingieji – verslininkai, jiems tarnaujantys įtakingi politikai bei visažiniai ekspertai iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto – bando įtikinti visuomenę, kad joje nėra jokių kitų interesų, o tik privatūs. Atseit tik tenkinant privačius interesus gali būti sprendžiami ir išsprendžiami visi poreikiai ir problemos. Pagal juos, nedera ekonomikos painioti su socialiniais klausimais. Iš tiesų labai konkurentiškoje aplinkoje žmonėms, kuriuos slegia rūpinimasis kitais, gali blogiau sektis versle negu tiems, kurie neturi jokių moralinių skrupulų. Todėl dažniausiai tie, neskrupulingieji, ir atsiduria verslo ir visuomenės elite ir diktuoja „madas“ kitiems. Tai ir yra vienas labiausiai visuomenę trikdančių rinkos ekonomikos, tiksliau, rinkos fundamentalizmo veiksnių. Nes su stambiuoju kapitalu susiję įtakingi politikai ir šiems oligarchams tarnaujantys ekspertai tampa rimta kliūtimi, valdžios institucijoms siekiant taisyti rinkos sąlygotus kraštutinumus ir mažinti socialinę įtampą visuomenėje. O valdžios institucijų nesėkmes oligarchai per jiems tarnaujančias jungtines ekspertų ir žiniasklaidos pajėgas puikiai išnaudoja siekiams, kad rinkoms būtų suteikta absoliuti laisvė. Akivaizdu, kad Laisvosios rinkos instituto propaguojamas ir jau daugelį metų, nepaisant skirtingų politinių spalvų, Lietuvos Respublikos vyriausybių realizuojamas rinkos fundamentalizmo modelis vis labiau demonstruoja augantį valdžios institucijų bejėgiškumą socialinėje politikoje.

Todėl nenuostabu, kad rinkos fundamentalizmas, kaip ekonomikos modelis, tarnaujantis tik oligarchų interesams, atsigręžia prieš silpniausius visuomenės narius. Tai pakerta visuomenės solidarumą bei sukelia socialinę įtampą ir konfliktus. Įvairių apklausų duomenimis, tik trečdalis mūsų žmonių pozityviai vertina savo ekonominį gerovę, o 17 proc. gyvena žemiau skurdo ribos. Beje, Estijoje, į kurią Lietuvos laisvosios rinkos instituto nuolat esame kviečiami lygiuotis, nes atseit ten dar laisvesnė rinka, žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių nuošimtis yra dar didesnis negu Lietuvoje ir siekia 23 proc. Pasak statistinių duomenų, Lietuvoje ir Latvijoje yra pigiausia darbo jėga tarp ES šalių. Išlaidos, susijusios su vienu darbuotoju, per metus Lietuvoje sudaro 5649 eurus. O štai Belgijoje, Švedijoje, Vokietijoje šis rodiklis yra beveik dešimt kartų didesnis ir atitinkamai siekia: 53600, 52800 ir 50400 eurų. Tuo tarpu kapitalo interesus ginantys Laisvosios rinkos instituto atstovai toliau intensyviai gąsdina visuomenę, kad dėl su darbo jėga susijusių išlaidų mūsų verslininkai neatsilaikys konkurencinėje kovoje. Tai nesąžininga dvigubai: tiek samdomų darbuotojų, tiek skaidrios konkurencijos Europos Sąjungos atžvilgiu. Akivaizdu, kad vienas veiksnių, nulėmusių neigiamus referendumų dėl ES konstitucijos rezultatus Prancūzijoje ir Nyderlanduose, buvo šių šalių piliečių siekis apsisaugoti nuo skurdo ekonomikos ekspansijos iš naujųjų ES narių į kontinentinę Europą.

Vyriausybės iniciatyva buvo parengti ir jau Seime priimti įstatymai dėl darbo apmokestinimo sumažinimo, tačiau kapitalo atstovai, atrodo, linkę panaudoti ir šią situaciją tik savo naudai. Tuo tarpu visuomenėje didėja įtampa ir neviltis. Jau pirmaujame pasaulyje pagal savižudžių skaičių: Lietuvoje per metus nusižudo daugiau kaip 1600 žmonių. Pagal šį rodiklį mes du kartus lenkiame Prancūziją, Šveicariją ir Suomiją (2003 metų statistiniai duomenys). Baisu, kad gyvenimo prasmę praranda ir galvoja apie savižudybę ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir, kaip rodo specialaus kontingento apklausa, nemažai jaunų žmonių (35 proc. –19-25 metų amžiaus, 13 proc. – 26-30 metų ir tiek pat – 31-40 metų amžiaus). Sparčiai auga sergamumas psichikos sutrikimais. Oficiali psichikos sutrikimų statistika rodo, kad 1999 metais tarp 100 tūkst. gyventojų tokių vidutiniškai buvo 2287 žmonės, o 2004 metais – jau 2688,2. Į šiuos mūsų gyvenimo kontrastus, kurių nenori matyti nei oligarchinis elitas, nei Laisvosios rinkos institutas, jau praeitais metais atkreipė dėmesį BBC televizija, kuri buvo parengusi išsamų reportažą savižudybės tematika iš mūsų klestinčio Vilniaus. Žinoma, daugelis jaunų žmonių pasirenka racionalesnį kelią. Nenorėdami būti pigia darbo jėga tėvynėje, jie išvyksta iš Lietuvos. Pridėjus tai, kad kasmet mažėja gimstamumas, visiškai akivaizdu, kad tapome išnykstančia nacija.

Taigi Laisvosios rinkos instituto propaguojamas ir, kaip jau buvo minėta, įvairių politinių spalvų ir atspalvių Lietuvos vyriausybių realizuojamas rinkos fundamentalizmas bei jo sąlygota „šoko terapija“ yra bejėgiai pasiūlyti mūsų visuomenei racionalų jos raidos kelią, o, sukeldami vis naujus šokus, tik veda visuomenę į visišką aklavietę.

Mes, Lietuvos krikščionys demokratai, gerai suvokdami minėtos ekonominės doktrinos, iš esmės tarnaujančios tik siauro oligarchų ir jų aplinkos interesams, silpnybes, ieškome būdų, kaip kurti žmogiškesnę visuomenę. Mūsų požiūriu, vakarietiško sutarimo modelis, siejantis demokratiją su socialinės rinkos ekonomika, yra tobulesnės ir solidaresnės visuomenės kūrimo būdas.

Laisvė yra svarbiausia žmogaus prigimčiai. Vadinasi, kiekvienas žmogus turi teisę ir pareigą būti atsakingas už save ir savo veiksmus bei dalytis atsakomybe su savo artimu. Tačiau kiekvienas žmogus visuomenėje priklauso nuo kitų. Taigi, būdami laisvi, atsakingi, o kartu ir jausdami atsakomybę už savo artimą ir bendruomenę, privalome kurti naują visuomenę.

Kartu mūsų laisvės samprata leidžia tvirtinti, kad niekas „iš viršaus“ negali sumanyti ir sukurti tobulos visuomenės, išsivadavusios nuo visokių netvarkų ir nelaimių. Tik mes, kiekvienas iš mūsų, esame atsakingas už nuolatinį visuomenės, kurioje gyvename, tobulinimą, remdamiesi moralinėmis vertybėmis.

Mes atmetame tiek egoistinį individualizmą, tiek ir socialistinį kolektyvizmą, kuriame žmogus jaučiasi išlaikytiniu ir jo gerovė yra tiesiogiai priklausoma nuo „geros valdžios“. Kaip rodo patirtis, „geros valdžios“, „gero vado“ ar „tautos gelbėtojo“ paieškos visuomet baigiasi visišku fiasko, nes tuoj pat po rinkimų išryškėdavo, kad ne tą gelbėtoją pasirinkome, o naujieji politikai rinkos fundamentalizmo vėliavos fone tarnauja verslo oligarchų interesams.

Todėl mes, Lietuvos krikščionys demokratai, aiškiai pasisakydami už rinkos ekonomiką, kartu pasisakome ir už laisvosios rinkos konkurencinėje kovoje susiformuojančios socialinės ir turtinės nelygybės pasekmių kompensacinį mechanizmą (progresyviniai mokesčiai, socialinės išmokos, lengvatinės sąlygos), už žmonių, patiriančių socialinę, ekonominę, kultūrinę, informacinę ir kitokią atskirtį, skurdą ar negalią, integravimą į socialinį gyvenimą bei solidarumu pagrįstą visuomenę. Mes – už vaikams ir šeimai palankią visuomenės raidą, už teisingą darbo mokėjimą, darbo vietų kūrimą.

Manome, kad socialinė ir turtinė nelygybė, atsirandanti kaip konkurencijos rinkoje pasekmė, kompensaciniais mechanizmais švelninama taip, kad būtų siekiama blogiausioje padėtyje esantiems visuomenės nariams leisti susikurti jų orumo nežeidžiančias gyvenimo sąlygas. Mes dar šiais metais, remdamiesi naująja mūsų partijos strategija, visuomenės svarstymui pateiksime konkrečias svarbiausių ūkio sektorių plėtotės programines nuostatas, kurios, mūsų požiūriu, talkintų spartesniam jo modernizavimui ir sėkmingesniam integravimui į ES rinką.

Pateikdami savo sampratą, kaip kurti tobulesnę visuomenę, suprantame, kad tai galime padaryti tik tada, kai to siekia didžioji visuomenės dalis. Todėl esame pasirengę bendradarbiauti su visais, kurie gerbia krikščioniškos demokratijos vertybes ir siekia tarnauti visiems Lietuvos žmonėms. Kartu savo partneriais matome stiprėjančias profsąjungas ir partijas, nuoširdžiai pasisakančias už rinkos modelį, įvertinantį ir socialinius aspektus.

Dr.Algirdas ŠAKALYS,
Lietuvos krikščionių demokratų vicepirmininkas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija