Nesprendimo galia
Internetiniame dienraštyje Delfi paskelbus straipsnį apie pedagogų streiko galimybę, pasipylė komentarai, kuriuos galima vertinti ne tik kaip šios profesijos sociologinį vertinimą, atspindintį tam tikros dalies visuomenės požiūrį bei pedagogo vaidmens supratimą. Simptomiška, kad kai kurie komentarai itin pikti, pagiežingi, menkinantys pedagogus. Taip prasiveržia anoniminėje diskusijoje išgyventos nesėkmės ir nerealizuotos svajonės. Liūdina, kad visiškai negebama oriai ir dalykiškai komentuoti, drabstomasi paaugliškomis, gatvės žargono frazėmis, demonstruojama vidinė negalia apskritai ką nors suprasti. Deja, tik vidutinybės nesuvokia, kad svarbiausia gerbti kitą, kitokį, taigi ir save patį. O streiko organizavimas yra būdas ginti savo socialines teises, reikalauti teisingesnio atlyginimo ir normalių darbo sąlygų tai ir pačių socialinių partnerių stiprėjimas.
Dažnėjantys streikai ar ketinimai juos organizuoti yra rimtas nekokios socialinės padėties ženklas ir iššūkis centrinei valdžiai, kurios rankose ir finansiniai ištekliai, ir sprendimo galia. Pirmiausia jau keleri metai iš esmės sistemiškai nesprendžiama biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimo problema. Deja, valdžia šiuo požiūriu tesugeba reaguoti tik į kurios nors profesinės grupės spaudimą arba demonstruoja kam nors išskirtinę meilę. Pakako medikams pradėti streiko rengimo vajų ir, žiūrėk, buvo surastos lėšos jų darbo užmokesčiui padidinti, tiesa, labai diferencijuotai, labai neteisingai provincijos atžvilgiu (atrodytų, kad mūsų didmiesčiuose dirba tik prestižinius pasaulio universitetus baigę). Valdžia turi prisiimti atsakomybę, kad dabar veikianti atlyginimų sistema skatina daugelio sričių profesionalų nutekėjimą į geriau mokamas sferas ar ekonominę emigraciją, neigiamai veikia aukštojo mokslo prestižą, daro esminę įtaką demografinei valstybės situacijai. Verslo struktūros čia yra lankstesnės ir motyvuotos išsilaikyti konkurencijoje, todėl investuojančios į savo specialistus, o biudžetininkai yra absoliučiai valdžios valioje ir jos malonėje.
Darbo užmokesčio politika šiandien grindžiama streikų baimės ir bandymu užtikrinti išgyvenimo galimybę labiausiai skurstantiems skurdinant ir kitus. Manipuliuojant minimaliosios mėnesio algos didinimu ir šiokia tokia neapmokestinamo minimumo diferenciacija, akivaizdžiai pažeidžiamas teisingumas: gerai, kad vis didinamos mažiau uždirbančiųjų pajamos, bet, įšaldžius atlyginimų koeficientus, tik retsykiais prisimenant bazinės mėnesio algos dydį, nuskriaudžiami kiti biudžetininkai, nes jų atlyginimai santykinai vis mažesni, stabilūs jau keleri metai. Šiandien geriau dirbti nekvalifikuotą darbą, nes ir atsakomybės mažiau, ir įtampos nėra, ir papildomą darbelį gali susirasti. Ne medikas kaltas, kad jam apsimoka nors savaitgaliais nuvažiuoti kur į užsienį pabudėti ligoninėje, ir ne kvalifikuotas pedagogas, kad jam verčiau dirbti vadybininku prekybos centre, ir ne tie mūsų piliečiai, kurie kitur ieško darbo ne darbo, o orių gyvenimo sąlygų. Tokios tendencijos palaikymas nemažina skurdo ir negarantuoja visiems gyventojams pakankamų socialinių garantijų ateityje, t.y. senatvėje, nemažina atotrūkio tarp senatvės pensijos ir asmens buvusių darbo pajamų. Atsakomybė dėl tokio totalaus žmonių skurdinimo ir jo socialinių, demografinių pasekmių gula ant pečių tų, kurie tautą mulkino vieneto mitologija, skalambijo, kad nusipelnėme gyventi geriau, kurie ragino nemesti kelio dėl takelio ar tie, kuriems visko Lietuvoje vis daugėja. Kasmet socialiai orientuotas biudžetas, socialiai orientuota politika, keista, pragaištingai didina ir visuomenės ekonominių galimybių skirtumus, ir regionų raidos ryškius netolygumus, neįveikia dalies gyventojų socialinės atskirties. Kažkas toje politikoje negerai, jei skelbiama viena, o nutinka arba yra visai kas kita. Galia nieko nespręsti irgi yra galia.
Valentinas STUNDYS,
Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
© 2005 "XXI amžius"
|