Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Netekome darbštaus etnologo

Dr. Antanas BALAŠAITIS,

prof. Antanas TYLA

LKMA akademikas Vacys Milius 2001 metais

1969 m. ekspedicijoje Kretingalės apylinkėje

Lietuvių etnologai neteko ilgamečio Lietuvos istorijos instituto mokslininko habilituoto daktaro, Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) akademiko profesoriaus Vacio Miliaus. Jis, baigdamas 79-uosius metus, spalio 2 dieną (buvo gimęs 1926 m. gruodžio 8 d.), po sunkios ligos, mirė Vilniuje. Palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Kelias į mokslo pasaulį

Akademikas V.Milius buvo žemaitis, kilęs iš didelio Šauklių kaimo Mosėdžio valsčiuje. Vaciukui einant trečiuosius metus, mirė tėvas, jis liko su motina, augo pas tetas. Mokėsi Šalčių ir Skuodo pradžios mokyklose ir Skuodo gimnazijoje. Tragiškos jaunuoliams lemties pokario metais išvengė 1944-1946-aisiais mokydamasis Telšių kunigų ir mokytojų seminarijose. Pirmoji pažintis su etnografija buvo iš Šačių parapijos kilusio žinomo žodžių rinkėjo Mato Untulio jam duotas 1943 metų žurnalo „Gimtasai kraštas“ numeris. Dar gimnazistą buvo sudominę kraštotyros straipsniai, gal tai ir nulėmė, kad 1946 metais įstojo į Vilniaus universitetą, kur pasirinko studijuoti tautos dvasinei kultūrai palaikyti taip pat reikalingą mokslą – etnografiją ir muziejininkystę. Studijuodamas pradėjo dirbti Etnografijos muziejuje: reikėjo prisidurti prie stipendijos. 1951 metais baigęs universitetą, darbštus etnografas dar metus dirbo muziejuje, vėliau buvo pasiųstas rengtis moksliniam darbui į Etnografijos institutą Maskvoje. 1955 m. sausio 4 d. ten apgynė istorijos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Lietuvos valstiečių maistas ir namų apyvokos daiktai“. Mokslinio darbo vadovas buvo žinomas etnografas Pavelas Kušneris (1889-1968), tyrinėjęs ir Mažosios Lietuvos etninę istoriją. Grįžęs iš aspirantūros Maskvoje, 1954 metų lapkritį pradėjo dirbti Istorijos institute ir jame darbavosi visą savo amžių. Iš pradžių buvo jaunesniuoju vėliau vyresniuoju ir vyriausiuoju mokslo darbuotoju, 1997-2001 metais – Etnologijos skyriaus vadovu. Nesusižavėjęs sovietinių etnografų peršama nauja – darbininkų klasės buities – tyrinėjimo kryptimi, laikydamas ją etnografijos politizavimu, akad. V.Milius toliau laikėsi tradicinės krypties ir tęsė valstiečių buities paveldo ir amatų tyrinėjimus. Už parašytą studiją „Lietuvių kaimo amatai ir technika XIX a.-XX a. pirmoje pusėje“ 1993 m. birželio 3 d. jam buvo suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis, o 1994 m. lapkričio 23 d. VDU Senatas pripažino ir profesoriaus mokslinį vardą. VDU ir Vilniaus universitete dėstė etnologiją, rengė jaunųjų tyrėjų pamainą: beveik dešimt jo vadovaujamų etnologų apgynė daktaro disertacijas.

Po kaimus vaikščiojantis mokslininkas

Etnografo darbas yra nuolatinis liaudies buities, jos darbų stebėjimas, įrankių ir visokių reikmenų ieškojimas, kaupimas, aprašymas. Pasirinkęs šią tyrinėjimų sritį, akad. V.Milius buvo po kaimus vaikščiojantis mokslininkas. Nuo 1947 metų, kai dirbdamas Etnografijos muziejuje su jo direktoriumi Vincu Žilėnu (1907-1982) ir Kazimieru Karosu išvyko į pirmąją ekspediciją po Švenčionių apskrities kaimus, prasidėjo ir iki praėjusių metų tęsėsi nuolatinis skubėjimas vasaromis surinkti kiek galima daugiau gimtojo krašto etninės kultūros nykstančių daiktų. Vėliau ir pats vadovavo ekspedicijoms. Ieškodamas muziejinių vertybių, nenuilstantis etnografas yra išvaikščiojęs ne tik Lietuvos kaimus, bet ir lietuvių etnines žemes Gudijoje, Lenkijoje. Kalbino tūkstančius pateikėjų, užrašė jų atsiminimus ir vis fotografavo. Būdamas plataus akiračio mokslininkas, greta muziejinių eksponatų, nepraleido negirdomis ir įdomesnių žodžių bei posakių. Kaip ir mokytojas M.Untulis, akad. V.Milius užrašydavo juos ir pateikdavo didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijai.

Matė ir suprato žmonių rūpesčius

Mokslininkui rūpėjo ne vien senienos, jis domėjosi ir kasdieniu žmonių gyvenimu, jų buitimi ir dvasiniais dalykais, ypač lietuvių padėtimi Pietryčių Lietuvoje. Jau dirbdamas institute, ekspedicijų metu jis susidūrė su sovietine nutautinimo politika, registravo lietuvių kultūros slopinimo atvejus, kai švietimo įstaigoms čia vadovavo lenkų šovinistai. Lietuviškuose Vilniaus krašto kaimuose praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį buvo steigiamos lenkiškos, o dažniau rusiškos mokyklos – buvo tęsiamas šio krašto nutautinimas. Su šiais faktais jis supažindindavo jaunesnius kolegas, filologus, su kitais rengė peticijas sovietinės valdžios vadovybei dėl pragaištingos tautai veiklos šiame krašte. Greta to, organizuodavo patriotiškai nusiteikusių studentų saviveiklininkų išvykas į lietuviškas apylinkes Trakų, Šalčininkų rajonuose, taip pat ir į Gudiją – Pelesą, Gervėčius, Armoniškes. Buvo vežamos surinktos lietuviškos knygos vaikams, Vilniuje prenumeruojami lietuviški laikraščiai (vietiniai pašto darbuotojai nenorėjo jų prenumeruoti). Taip buvo gaivinama ir palaikoma lietuviška dvasia, kartu skatinama patriotinė studentų veikla, kai viešajame gyvenime buvo brukama rusų kalba. Sovietinė valdžia ir viską matančios saugumiečių akys tą veiklą sekė ir stengėsi visaip ją slopinti, kviesdami pokalbiams ir įspėdami išvykų dalyvius ir ypač organizatorius.

Akad. V.Milius domėjosi ir tremtinių buitimi. Tarp nedaugelio autorių, rašiusių apie tremtinių papročius, yra ir V.Miliaus apibendrinantis straipsnis „Sovietmečio politinių kalinių ir tremtinių etnologija“, 1999 metais išspausdintas žurnale „Mūsų kraštas“.

Ekspedicijų rezultatas – knygos

Akad. V.Miliui svarbu buvo ne tik kaupti muziejinius eksponatus, bet ir aprašyti liaudies buities tradicijas ir skelbti visuomenei. V.Milius buvo vienas iš Kraštotyros draugijos kompleksinių ekspedicijų pagrindu rengiamų monografijų organizatorių. Jo iniciatyva sudaryta kukli pirmoji tokia knyga „Zervynos“ (1964). Jis buvo ir daugelio vėlesnių beveik kasmet išleidžiamų monografijų vienas autorių, skelbęs straipsnius apie įvairių apylinkių namų apyvokos daiktus, valgius, mitybos papročius, buvo redakcinių kolegijų narys, o kelių – kaip „Dieveniškės“ (1968), „Kernavė“ (1972), „Dubičiai“ (1989) – ir pirmininkas. Jam tekdavo prieš sovietinę cenzūrą, vadinamąjį Glavlitą, apginti straipsnių autorių ir jų minčių tinkamumą. Neretai kraštotyros leidiniai dėl Glavlito priekabių buvo delsiami spausdinti, kaltinant etnografus per dideliu dėmesiu praeičiai, sovietinių kolchozų tyrinėjimo stoka.

Tautinei kultūrai palaikyti reikšminga buvo Istorijos instituto etnografų parengta knyga „Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964). Išleista dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu ji buvo greitai išpirkta. Šiame veikale trečdalis teksto priklauso V.Miliui. Jauno mokslininko parašyti skyriai „Etnografinių tyrinėjimų apžvalga“, „Žemdirbystė“, „Gyvulininkystė“, „Žvejyba“, „Kaimo amatai“, „Maistas ir namų apyvokos daiktai“. Jo sudaryta ir „Lietuvių etnografijos bibliografija“. Tais laikais, kai visaip buvo ribojamas knygų apie tautos praeitį leidimas, tokia didžiulė, nors ir kukliai išleista knyga buvo ir puikus vadovėlis studentams.

Akad. V.Milius su pranešimais dalyvavo konferencijose, yra paskelbęs daug straipsnių mokslo žurnaluose ir rinkiniuose. Rašė visoms Lietuvoje leidžiamoms enciklopedijoms. Bendradarbiavo spaudoje, taip pat ir „Drauge“ (JAV). Rizikavo duoti savo surinktus faktus ir pastabas ir pogrindžio leidiniams „Alma Mater“, „Aušrai“, „Pastogei“. Iš stambesnių studijų minėtinos „Lietuvių valstiečių maistas ir namų apyvokos daiktai“ (rusų k., 1956), „Javų nuėmimo ir kūlimo įrankiai XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje“ (1979), „Medžio apdirbimo amatininkai“ (1983), „Mokslinės draugijos ir lietuvių etnografija“ (1993). Viena paskutinių studijų „Žemaitijos vandens malūnai“ (1997) išleista serijoje „Lietuvos etnologija“. Be dalyvavimo daugelio leidinių redakcijų kolegijose („Lietuvos istorijos metraštis“, „Kultūros paminklai“, „Kraštotyra“, „Liaudies kūryba“, „Mūsų kraštas“, „LKMA Metraštis“), V. Milius yra sudaręs populiarią knygą „Lietuvininkai“ (1970), apie kurią Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė jubiliejaus proga 1996 metais yra rašiusi: „Mano kartai tai buvo negirdėti gražiausi pasakojimai apie Mažąją Lietuvą“. Jo sumanytoje ir 1992 metais pradėtoje „Lietuvių etnografijos šaltinių“ serijoje jau išleistos kelios knygos apie atskiras Lietuvos vietas.

Iš Lietuvos istorijos instituto jubiliejų progomis išleistos darbščiojo etnologo bibliografijos (sudarytoja Rita Strazdūnaitė) matyti, kad joje yra per tūkstantį darbų, parašytų ne vien lietuvių, bet ir užsienio kalbomis. Apie plačiai žinomą mokslininką yra taip pat nemažai rašyta – per du šimtus straipsnių įvairiomis kalbomis.

Etnologui rūpėjo ir bibliografija

Jau važiuodamas į aspirantūrą Maskvoje, būsimasis mokslininkas nusivežė savo sumanytai tirti temai apie žvejybą reikiamą bibliografiją. Grįžęs į Vilnių, savo surinktų eksponatų aprašus ir fotografijas perdavė Istorijos institutui, ir tai tapo pagrindu būsimam Etnografijos archyvui ir fototekai. 1966 metais dalyvaudamas Baltijos šalių etnografų kolokviume Berlyne ir sužinojęs apie Bonoje leidžiamą tarptautinę bibliografiją „Internationale Volkskundliche Bibliographie“, ėmė jai siųsti lietuvišką etnografijos ir folkloristikos dalį. Taip akad. V.Milius lietuvių etnologiją išvedė į tarptautinę plotmę. Didžiausias ir paskutinis šios srities darbas yra Lietuvos istorijos instituto gražiai išleisti „Lietuvių etnologijos bibliografijos“ du tomai (2001, 2005). Antrąjį tomą jau sunkiai sirgdamas dar suspėjo pamatyti ir pats autorius. Dviejose knygose patyrusio etnografo temomis kruopščiai sugrupuotos 8773 pozicijos. I tomo anotacijoje parašyta: „Šiuo metu tai išsamiausia lietuvių etninę kultūrą nagrinėjančios literatūros bibliografija, apimanti nuo XVIII iki XX amžiaus paskelbtas knygas ir mokslinius straipsnius lietuvių, anglų, rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis“.

Iš sukauptos didžiulės bibliotekos mokslininkas siųsdavo knygas užsienio kolegoms, o prieš dešimtmetį daug savo knygų (apie tris tūkstančius) padovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai.

Didelis knygų mylėtojas buvo ir ekslibrisų kolekcininkas, surinktą apie dešimt tūkstančių ekslibrisų kolekciją padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui. Įvairūs dailininkai ir pačiam bibliografui yra sukūrę apie 50 ekslibrisų.

Pelnytas mokslininko įvertinimas

Darbštus, niekad laiko veltui neleidęs tautinio paveldo tyrėjas ir rinkėjas akad. V.Milius nuosekliu darbu daug nusipelnė ne vien Lietuvos mokslui, bet ir tautos sąmonės kėlimui, jos kultūrai.

Deja, vienas pirmųjų kvalifikuotų etnografų pokario Lietuvoje, ilgametis pastovus darbuotojas sovietiniais laikais nebuvo vedamas akademinės karjeros laiptais (mat nebuvo komjaunuolis, nestojo ir į „šlovingąją“ komunistų partiją). Pelnęs savų ir užsienio mokslininkų pagarbą, tik atkūrus nepriklausomybę, profesorius buvo deramai įvertintas ir pagerbtas. Už kraštotyrinę veiklą 1993 metais buvo paskirta Jono Basanavičiaus premija, 1997 metais apdovanotas Gedimino ordinu. Vertindama mokslininko dvasinio palikimo tyrinėjimus LKMA 1997 m. rugsėjo 19 d. išrinko prof. V.Milių akademiku. Pagaliau buvo įvertintas ir etnologo kelių dešimtmečių darbas: 2004 metais už darbų ciklą „Lietuvių etninės kultūros tyrinėjimai 1956-2002 m.“ akad. V.Miliui buvo paskirta nacionalinė mokslo premija.

Jo kolegoms mokslininką nuolat primins eksponatai, kartotekos ir kitas jo surinktas palikimas, prie kurio išsaugojimo yra prisidėjęs. Ištikimo vyro ir rūpestingo šeimos tėvo pasiges žmona etnografė Marija ir duktė vienuolė pedagogė Raminta.

Per anksti netekome kuklaus mokslininko, nuoširdaus bendradarbio ir bičiulio. Darbščiąją etnografijos bitelę amžinam poilsiui pakvietė Visagalis. Ant vėlių suolelio velionį pasitiko didieji XX amžiaus žemaičiai: Matas Untulis (1889-1952), Ignas Končius (1886-1975), Marija Čilvinaitė (1900-1995), Pranas Genys (1902-1952), Ignas Jablonskis (1911-1998), Vitas Valatka (1927-1977), Izidorius Butkevičius (1924-1982), Norbertas Vėlius (1938-1996), į mūsų materialinės ir dvasinės kultūros aruodą nešę viską, kas brangu lietuvio dvasiai.

© 2005 "XXI amžius"