Vėlinių
postilė
Kun. Skaidrius KANDRATAVIČIUS
|
Vladimiro Gulevičiaus (ELTA)
nuotrauka
|
Ruduo. Gamtoje, valstybėje, civilizacijoje. Dekadanso
nuojauta. Nuosmukio nuolaida. Tykiai byra spaliai, stebi stabai,
pučia vėjas į širdį. Žmogaus paradoksas neįmanomybių spūstis,
begalybės kasdienybėje dvelksmas, civilizacijos dykrų sopstas. Krintam
kaip lapai. Su lapais. Bet vėliau
vėjas pusto tuos lapus, pakylėja,
žaidžia gyvenimo ciklas, sūkuriavimas, įkvėptis. Skraidina aitvarais.
Skaidrina sielvartais. Širdims, lyg apnuogintoms medžių rankoms,
išdidžiai žmogiškai, bet drebulingai, net ekshibicionistiškai kyšant:
siekiant nepasiekiant, šaukiant neprišaukiant užribio slinkties,
drįstu rizikuoti egzistenciniam pasitikėjimo Prisikėlusiuoju šuoliui.
Užsimerkti ir peržengti fatalinį mirties slenkstį, gal net bedugnę
gerosios vilties, gražiosios kloties, baltosios lemties link.
Ne iliuzijos, ne lyrikos, ne pasakos (nors ir jos, semiotikos
mokslo apie ženklų prasmę atspirties), bet krauju išprakaituotos,
išplėštos, apgintos žmogiškosios laisvės, orumo,amžinybės kęsmo
linkui. Linkiu.
|
Skubame
į kapines pasisemti rimties...
Marytė Gustainienė,
Kauno V. Kudirkos vidurinės mokyklos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
|
Prie Prano Akelaičio kapo
Editos LELEIVAITĖS
ir Kristinos KADŽIULYTĖS nuotrauka
|
Nykiai sukasi lapkričio nuspalvinti medžių lapai,
jie šūsnimis tyliai gulasi po praeivių kojomis. Sušokę mirties šokį
savo čežėjimu dar primena, kad mirtis ateina nelauktai, netikėtai.
Skubėdamas praeivis užlips ant lapų krūvos, vaikai šėldami išnešios
į visas puses rudenio aimanas ir tuoj pasklis po žemę rudeniškas
liūdesys. Jis ypač nusmelkia mūsų širdis lapkričio pradžioje, per
Vėlines Mirusiųjų atminimo šventę. Graudulys virpa lūpose ir širdyse
mes skubame į ten, kur amžinai išėjo patys brangiausi žmonės.
|