|
Tragiškas likimas
Profesoriaus Vlado Jurgučio gimimo 120-osioms metinėms
Valstybė gali žūti Tėvynė nežūsta niekuomet. Tėvynė yra amžina. Mes mirštame Tėvynė amžina, taip kadaise savo prisiminimuose rašė buvęs Štuthofo konclagerio kalinys, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Vladas Jurgutis.
Vladas Jurgutis gimė 1885 m. lapkričio 5 d. mūsų šalies pajūrio kurorte Palangoje. Septyniolikmetis jaunuolis, 1902 metais baigęs Palangos progimnaziją, įstojo į Kauno dvasinę kunigų seminariją. Ją baigęs 1909 metais įšventintas į kunigus. Vėliau studijuoja Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur gauna teologijos magistro laipsnį. Tačiau norėdamas dar labiau tobulėti, V.Jurgutis 1910-1914 metais studijuoja Miuncheno universitete ir jį baigęs 1914-1915 metais dirba profesoriumi Žemaičių kunigų seminarijoje. 1915-1920 metais V.Jurgutis Kauno kunigų seminarijos profesorius, kartu seminarijoje ėjo ir prorektoriaus pareigas. Tiesa, vėliau V.Jurgučiui dar teko dvejus metus dirbti profesoriumi ir Saratovo kunigų seminarijoje. Nuo 1919 metų jis mažiau domisi politika, ir krikščioniškosios dvasinės vertybės tampa svarbesnės. 1919-1921 metais jis Krikščionių demokratų partijos centro komiteto narys ir 1920 metais išrenkamas į Steigiamąjį Seimą, kur beveik metus buvo Seimo užsienio reikalų ministras. O nuo 1922 m. rugsėjo 22 d. iki 1929 m. lapkričio 1 d. eina Lietuvos banko valdytojo pareigas, kartu užimdamas ir Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus pareigas.
Prieškariu V.Jurgutis už gerą darbą gavo ir kelis vyriausybinius apdovanojimus. 1927 metais jo krūtinę papuošė Gedimino antro laipsnio ordinas, o 1938 metais Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinas. 1938 metais jam suteikiamas ordinarinio profesoriaus vardas, o 1939 metais garbės daktaro laipsnis.
Ir vokiečiams okupavus Lietuvą V.Jurgutis dirbo profesoriumi Vilniaus universitete. 1943 metais profesorius gestapininkų areštuojamas ir ištremiamas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Konclageryje lietuviai inteligentai buvo laikomi viename barake. Daugelis iš jų anksčiau nebuvo pažįstami, todėl čia mezgėsi pažintys ir lietuviai pradėjo burtis. Taip Štuthofo stovykloje, barake, kur gyveno lietuviai, įsikūrė vadinamoji akademija, kuriai tuomet vadovavo profesorius V.Jurgutis, visų čia vadinamas vaikščiojančia enciklopedija, nesiskiriantis su knyga. Jis niekuomet nesiveldavo į jokius ginčus.
Frontui artėjant prie Vokietijos, 1945 m. sausio 25 d. prasidėjo skubi Štuthofo kalinių evakuacija. Pirmoje 823 evakuojamų kalinių grupėje buvo ir prof. V.Jurgutis. Tačiau po kelių dienų iš šios grupės liko tik 230 kalinių. Daugelis jų mirė nuo ligų ar išsekimo, kiti buvo sušaudyti. Kaip tik tuo metu prof. V.Jurgutis susirgo šiltine. Liga jį taip išsekino, kad jis jau negalėjo eiti. Jeigu ne tuomet jam pagelbėjęs Jonas Noreika, profesorius arba būtų miręs nuo ligos, arba juos lydėjusių esesininkų būtų sušaudytas. Ir pats gelbėtojas, slaugydamas V.Jurgutį, buvo susirgęs šiltine.
Kada rusų kariuomenė kalinius išlaisvino, V.Jurgučio ir J.Noreikos keliai išsiskyrė. V.Jurgutis buvo grąžintas į Lietuvą, o jo bičiulis papuolė į rusų kariuomenę. Grįžęs į Vilnių prof. V.Jurgutis kagėbistų buvo suimtas ir dvi savaites kalintas. Jį tuomet tardė pats Lietuvos saugumo komisaras A.Guzevičius. Tačiau saugumiečiai, nieko nepešę iš V.Jurgučio, jį paleido. Paties saugumo komisaro įsakymu profesorius pradeda dirbti Vilniaus universitete, jam suteikiamas butas. Vėliau pas V.Jurgutį apsigyvena ir Noreika, o advokatui Kisieliui tarpininkaujant 1945 metų pabaigoje Noreika pradeda dirbti juriskonsultu Lietuvos mokslų akademijoje.
Kada J.Noreika buvo suimtas, saugumiečiai gerai žinojo apie jo glaudžius ryšius su prof. V.Jurgučiu. Tačiau, nesant konkrečių įrodymų, kad profesorius taip pat yra įtrauktas į Lietuvos tautinę tarybą bei jos veiklą, V.Jurgučio nelietė, bet ir nepaliko ramybėje. Be to, saugumui buvo nepatogu suimti profesorių, kaip nukentėjusį nuo vokiečių okupacijos. Tačiau saugumiečiai jį atleido iš universiteto ir išvarė iš buto.
V.Jurgučiui daug padėjo jo brolio duktė Elena Jurgutytė-Venckuvienė: jam sunkiu laiku surado butą, parėmė materialiai. Tačiau jau senyvo amžiaus profesoriui 1956 metų rudenį sušlubuoja širdis. Tačiau jo brolio duktė sergančio senuko nepalieka ir greitai jam sutvarko dokumentus pensijai gauti. Tada, kai atrodė, jog V.Jurgutis, jau galės šiaip taip verstis, jis išvaromas iš nuomojamo buto.
1966 m. sausio 9 d. 81 metų prof. V.Jurgutis mirė. Jį palaidojo gimtojoje Palangoje, šalia tėvų.
Alfonsas ZUBRECKAS
© 2005 "XXI amžius"
|