|
Vienas iš didelio partizanų būrio
Jono Ožeraičio-Vaidoto 80-osioms gimimo metinėms
Mackūnų kaimas Rumšiškių valsčiuje buvo tarp miškų, aplinkui driekėsi pelkėti žemės plotai. Gerų kelių ten nebuvo. Kaip tik šiame kaime, Ožeraičių šeimoje, 1925 m. birželio 24 d. gimė Jonas Ožeraitis. Šeimoje dar augo Adelė ir Klemensas.
Šeimą užgriuvo nelaimės, kai vaikai dar buvo maži. Tėvas mirė, kai Jonui tebuvo tik devyneri. Po metų mirė ir mama. Netekę tėvų, Jonas, Adelė ir Klemensas tėvų sodybą ir žemę išnuomojo svetimiems, nes jos dirbti dar negalėjo, o patys išėjo tarnauti pas apylinkės stambesnius ūkininkus, kur iš pradžių piemenavo, o vėliau dirbo samdiniais.
Jonui jau buvo aštuoniolika, kai 1943 metais jis su seserimi Adele grįžo į namus. Sutvarkė tėvų sodybą ir planavo, kaip gyvens ateityje. Tačiau Jonas sužino naują bėdą: vietos seniūnas jį įtraukė į sąrašus dėl išvežimo darbams į Vokietiją. Ir vėl jam teko galvoti, kaip išsisukti. Kaimynas pranešė, kad Lietuvos jaunimas verbuojamas į generolo P.Plechavičiaus vietinę rinktinę. Jaunuoliai, užsirašę į Vietinę rinktinę, nebus imami į vokiečių kariuomenę, o tik sudarys būsimosios Lietuvos kariuomenės branduolį. Tada J.Ožeraitis tuoj pat užsirašė į P.Plechavičiaus vietinę rinktinę. Prasidėjo mokymai. Tačiau greitai Vietinės rinktinės kareivių buvo atsisakyta, nes jie nepanoro tarnauti vokiečiams ir vykti į frontą. Vokiečiai suėmė generolą P.Plechavičių. Jaunuoliai, tarnavę Vietinėje rinktinėje, išsiskirstė po namus. O rusų frontas artėjo prie Lietuvos.
Kada rusai užėmė Lietuvą, J.Ožeraitis su dar šešiais jaunuoliais buvo paimtas į mokymus, kad galėtų tarnauti rusų kariuomenėje. Bet kai 1944 metų lapkritį mokomajame dalinyje visi parengti seržantai turėjo išvykti į frontą, J.Ožeraitis pabėgo į Kaišiadorių valsčiuje veikusį B.Steponavičiaus partizanų būrį. Netrukus Jonas perėjo į jo tėviškės apylinkėje veikusią Prano Jaromsko-Perkūno partizanų būrį ir jame pasiliko ilgesnį laiką. Perkūno būryje buvo jau pažįstami vyrai: broliai Pranas Dzimidavičius-Puntukas ir Antanas Dzimidavičius-Riteris, Jonas Stankevičius-Lašas, Stasys Grenda-Smarkuolis, Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas, Bronius Lukauskas-Lokys ir daug kitų.
Perkūno partizanų būriui prasidėjo sunkios dienos. Beveik kiekvieną savaitę teko susidurti su rusų baudėjais ir stribais. Ypač J.Ožeraičiui liko atmintinas susišaudymas su rusų kareiviais Romato miške. Perkūno būrys buvo rusų kareivių išblaškytas, žuvo partizanai A.Dzimidavičius-Riteris ir J.Stankevičius-Lašas.
1947 metų vasarą dingo Perkūno partizanų būrio partizanai būrio vadas P.Jaromskas-Perkūnas, B.Lukauskas-Lokys, P.Stanislauskas-Patrimpas ir J.Sidaras-Tarzanas. Būrio partizanai ilgai apie dingusius draugus nieko nežinojo. Tik daug vėliau iš partizanų apygardos centro buvo sužinota, kad minėti dingę partizanai suspėjo legalizuotis ir apsigyveno įvairiose Lietuvos vietovėse. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo, legalizavęsi jie papuolė į priešo pinkles, nes po kiek laiko visi buvo suimti.
1947 metų spalį būryje gyvi liko tik J.Ožeraitis-Vaidotas ir S.Grenda-Smarkuolis. Tačiau greitai į būrį atėjo naujos pajėgos: Pranas Ulozas-Bevardis, Vincas Čiurinskas-Šermukšnis, Anelė Šarkūnienė-Drebulė ir Salomėja Piliponytė-Rūta. Sustiprėjusiam partizanų būriui pradėjo vadovauti J.Ožeraitis-Vaidotas.
1948 metais bemaž visa Didžiosios kovos partizanų apygarda jau buvo paleista. J.Ožeraičio būriui neliko nieko kito, kaip ieškoti prieglobsčio Rumšiškių valsčiaus miškuose ir pamiškių kaimuose. 1948 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjo smarkūs rusų kareivių siautėjimai ir partizanai J.Ožeraitis-Vaidotas, P.Ulozas-Bevardis ir S.Grenda-Smarkuolis nuvyko į Keršio partizanų būrį šalimais Kėdainių. Pasaloje buvo sužalotos abi Vaidoto rankos. Gavęs medicininę pagalbą Kaune, J.Ožeraitis buvo nuvežtas į Vilnių. Ten sužinojo, kad turėtų gultis į ligoninę.
J.Ožeraitis žinojo, kad tai labai pavojinga, ir gultis į ligoninę atsisakė. Tiesa, jis jau turėjo padirbtą pasą Žukausko pavarde ir nutarė laikinai apsigyventi Vilniuje, Aviečių gatvėje. Čia jau anksčiau su padirbtais pasais buvo radę prieglobstį partizanas Pranas Žičius-Vėjas. Buvęs Didžiosios kovos partizanų apygardos vado pavaduotojas.
Kol J.Ožeraitis gyveno Vilniuje, P.Ulozas-Bevardis perėjo į būrį, kuriam vadovavo Jonas Černiauskas-Vaidotas, o partizanai S.Grenda-Smarkuolis, S.Piliponytė-Rūta ir A.Šarkūnienė-Drebulė slapstėsi.
Kada vyko čia aprašomi įvykiai, Didžiosios kovos partizanų apygardos vadas buvo MGB agentas Vytautas Pečiūra-Griežtas. Kaip tik tada savo pavaduotoju jis paskyrė Praną Žičių-Vėją, kuris anksčiau partizanavo kartu su B.Trakimu-Geneliu ir B.Steponavičiumi-Milžinu. Vėjas, tapęs Didžiosios kovos partizanų apygardos vado Griežto pavaduotoju, nė neįtarė, kad taip saugumiečiai jam paspendė spąstus.
1948 m. rugsėjo 16 d. J.Ožeraitis-Vaidotas gavo P.Žičiaus-Vėjo pranešimą atvykti į Naujasodžio kaime esančią Griškelių sodybą, kur turėjo įvykti Rumšiškių, Palemono ir Neveronių partizanų susitikimas. Tačiau Vėjas nepasirodė.
J.Ožeraitis-Vaidotas užėjęs pas pažįstamą ūkininką sužinojo, kad Griškelių sodyboje visi susirinkę partizanai buvo sušaudyti. Kaip vėliau buvo sužinota, šis partizanų susitikimas vyko su MGB agentų J.Markulio ir Griežto žinia, kurie tame susitikime taip pat dalyvavo.
Po kiek laiko J.Ožeraitis-Vaidotas vėl grįžo į Vilnių ir rengėsi mokytis vairuotojų kursuose. Kaip tik čia 1948 m. spalio 21 d. J.Ožeraitis-Vaidotas saugumiečių ir buvo suimtas. Saugumiečių buvo suimtas ir P.Žičius-Vėjas. Tai buvo padaryta Naujasodžio kaime įvykusios tragedijos išvakarėse.
J.Ožeraičio laukė ilgi ir sunkūs kankinimai. Kol vyko tardymas, jis net tris mėnesius sėdėjo vienutėje. 1949 metų pavasarį teismas J.Ožeraičiui skyrė 25 metus lagerio. Taip jis atsidūrė Vorkutos šachtose. Grįžo į Lietuvą tik 1970 metais, būdamas pirmos grupės invalidas. Tačiau net septynerius metus niekur Lietuvoje negalėjo prisiregistruoti ir jam teko gyventi nelegaliai.
Alfonsas ZUBRECKAS
© 2005 "XXI amžius"
|