Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vilniaus pedagoginio universiteto 70-mečiui

Pedagoginio universiteto rezistentai, kaliniai ir tremtiniai

Doc. Stanislovas STAŠAITIS,

Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos didaktikos katedra

Instituto įkūrimas

Vilniaus pedagoginio universiteto 70 metų kelias buvo neilgas, bet vingiuotas. Jo esminiai posūkiai sutampa su svarbiausiais mūsų šalies politikos ir švietimo raidos tarpsniais. Universiteto kelio pradžia – Klaipėda. 1935 metais čia buvo įkurtas Respublikos pedagoginis institutas – pirmoji aukštoji pedagoginė mokykla Lietuvoje. Pagrindinis instituto tikslas – rengti aukštos kvalifikacijos mokytojus reformuojamai pradžios mokyklai. 1939 metais hitlerininkams užgrobus Klaipėdą, jis buvo perkeltas į Panevėžį, o tų pačių metų rudenį – į Vilnių, nes senoji sostinė grįžo Lietuvai. Tai buvo pirmoji mokslo įstaiga, kuri, atgavus kraštą, persikėlė į Vilnių ir skleidė lietuviškumo dvasią. 1943 metais hitlerininkai institutą, kaip ir kitas Lietuvos aukštąsias mokyklas, uždarė. Jis atsikūrė tik 1944 metų rudenį, antrą kartą į Lietuvą įžengus sovietų kariuomenei. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir reformuojant visą jos švietimo sistemą, 1992 metais Vilniaus pedagoginiam institutui buvo suteiktas universiteto statusas.

Respublikos pedagoginio instituto laikotarpiu mūsų alma mater buvo svarbi humanizmo ir tautiškumo ugdymo instancija. Visose jos gyvenimo srityse viešpatavo tautos dvasia. Institutas ėjo lietuvišku keliu. Šią jo veiklą 1940 metais nutraukė sovietinė okupacija. Buvo pradėta instituto sovietizacija.

1941 metų tremtiniai

1941 metų birželį buvo suimti ir ištremti į Sibirą keturi instituto darbuotojai ir keletas studentų. Sovietų valdžios organizatoriams nepatiko antrojo instituto direktoriaus Mečio Mačernio pažiūros ir veikla. Pirmiausia jis buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, o birželį ištremtas. Deja, jo tremties bylos kol kas nepavyko rasti. Altajaus krašte atsidūrė ir mokslų daktaras dėstytojas Klemensas Ruginis. Iš tremties jis buvo paleistas tik 1956 metais. Lektorė Mikalina Glemžaitė buvo apkaltinta ir ištremta už priklausymą Nepriklausomos Lietuvos metais Moterų šaulių organizacijai (ji buvo vieno šios organizacijos skyriaus vadovė ir buvo gavusi vyriausybinį apdovanojimą). Brolio Jono Glemžos rūpesčiu ir Lietuvos mokslų akademijos prezidentui Juozui Matuliui bei LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui tarpininkavus, 1946 metais M.Glemžaitė iš lagerio buvo paleista.

1941 metais tremtyje atsidūrė instituto administracijos darbuotojas Petras Pievaitis, jo žmona ir pirmuosius metus einantis sūnelis. P.Pievaičio tremties byloje įrašyta, kad jis nuteistas 10 metų tremties pataisos darbų lageryje už „aktyvią veiklą kovoje prieš revoliucinį judėjimą“, nors ši jo veikla plačiau nekomentuojama. Krasnojarsko krašte P.Pievaitis išbuvo iki 1957 metų ir grįžo į Lietuvą palaužta sveikata.

1941 metais buvo ištremtas Fizinio lavinimo katedros dėstytojos Marijos Navaitienės vyras – Lietuvos kariuomenės lakūnas Antanas Navaitis. Po karo grįžęs iš tremties, A.Navaitis dirbo Pedagoginio instituto studentų bendrabučio komendantu, pasižymėjo šalies sporto organizacijoje.

Štuthofo lageryje

Hitlerinės okupacijos metais į Štuthofo koncentracijos stovyklą buvo išvežtas garsus Vilniaus pamokslininkas, instituto lektorius ir jo kapelionas kun. Alfonsas Lipniūnas, kuris kelioms kartoms augino idealizmo sparnus. Deja, jis lageryje ir mirė. Gestapas įkalino ir lektorių Hermaną Tumą, kuris institute dėstė Lietuvos valstybės teisę ir Klaipėdos krašto teisės kursą.

Pokario rezistentai

Rašant apie dėstytojus – tremtinius ir kalinius, negalima užmiršti ir instituto auklėtinių – antrosios sovietinės okupacijos metų aktyvių rezistencijos dalyvių. Tarp šių prieškario metų auklėtinių Lietuvoje ir už jos ribų geriausia žinoma Alytaus mokytojų seminarijos mokytojo ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago pavardė. 1945 metais jis įsitraukė į aktyvią partizanų kovą, pasižymėjo organizaciniais gabumais vienijant ginkluoto pasipriešinimo sovietinei sistemai sąjūdį, buvo Dainavos apygardos partizanų vadas. Vėliau tapo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vyriausiuoju gynybos pajėgų vadu. 1957 metais A.Ramanauskas-Vanagas buvo nužudytas Vilniaus KGB rūsiuose.

Respublikos pedagoginio instituto pirmosios laidos absolventas, pirmosios studentų korporacijos valdybos pirmininkas Sikstas Varnelis pokario metais įsitraukė į pogrindinę veiklą ir buvo sukūręs nelegalią organizaciją, kuri veikė Žemaitijoje. 1948 metais S.Varnelis buvo nuteistas 25 metams ir ištremtas į lagerį.

Instituto auklėtinė – Marijampolės gimnazijos anglų ir vokiečių kalbų mokytoja Raja Butlerytė-Jusaitienė 1991 metais, protestuodama prieš sovietų (OMON’o) desantininkų veiksmus Lietuvoje, Sibiro taigos tremtinių kaimelyje suliepsnojo gyvu fakelu. Į Sibirą pas vyrą tremtinį ji išvyko pati savo noru, vos tik gavo KGB leidimą šiai kelionei. Ten ji sekė įvykius Lietuvoje, sielojosi ir išgyveno, o susidegindama išreiškė atsidavimą ir pasiaukojimą savo gimtajam kraštui, jo laisvei. Toks buvo savanorės tremtinės likimas.

Į antisovietinę veiklą įsitraukė ir dalis pokario metų Vilniaus pedagoginio instituto auklėtinių. 1948 metais buvo suimta Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto studentė Elena Navickaitė. Ji buvo kaltinama, kad 1944-1946 metais priklausė Kėdainių moksleivių antisovietinei organizacijai, platino antisovietinius lapelius, dalyvavo keliant tautines vėliavas. Ypatingasis pasitarimas prie SSRS MGB nuteisė E.Navickaitę 10 metų kalėti ir ištrėmė į Sibirą.

1951 metais saugumas suėmė Istorijos fakulteto studentą Simą Besigirską. Jį kaltino už antisovietines kalbas ir grasinimus, už ryšius su jau suimtais ir nuteistais Kauno gimnazijos bendramoksliais ir kt. S.Besigirskas kaltu neprisipažino, o teismo metu viešai pareiškė, kad tai, ką jis pasakė tardymo metu, buvo išgauta jį kankinant. Tačiau vis tiek S.Besigirskas buvo nuteistas 10 metų lagerio.

Didžioji studentų byla

1952 metais Vilniaus KGB rūmuose vyko penkiolikos Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų ir vieno mokytojo teismas. Juos teisė už dalyvavimą pogrindžio organizacijoje „Vieningoji darbo sąjunga“. Tarp kaltinamųjų buvo mūsų instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto studentai Celestinas Ajauskas, Algirdas Bitvinskas, Bronė Kryževičiūtė, Jadvyga Žukauskaitė ir Gamtos ir geografijos fakulteto studentas Pranas Čyžas. Jų organizacijos galutinis tikslas buvo sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. To jie siekė vykdydami ideologinę kovą, kurios galimybės buvo labai ribotos. Šios organizacijos Vilniaus grupės vadovas buvo C.Ajauskas. Kaip įkalčiai buvo panaudoti per kratą rasti eilėraščiai, straipsneliai, pogrindinio laikraščio „Laisvės varpas“ numeriai, organizacijos programa, įstatai ir kita medžiaga. Po ilgo kankinimo ir tardymo visi kaltinamieji buvo nuteisti po 25 metus kalėti ir dar penkeriems metams iš jų atimtos piliečių teisės.

1952 metais antipartine ir antisovietine veikla apkaltintas instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas Petras Mikutaitis. Pretekstas apkaltinti buvo tas, kad jis, būdamas dekanu, neišaiškino studentės, kuri, mokydamasi gimnazijoje, palaikė ryšius su tautiniu, tada vadinamu „buržuaziniu nacionalistiniu“, pogrindžiu, paskaitose neatskleidė Kazio Binkio kūrybos „reakcinių“ bruožų ir kt. Jis buvo nuteistas 10 metų kalėti ir išsiųstas į lagerį Vorkutos srityje. Iš lagerio P.Mikutaitis paleistas tik po Stalino mirties.

Puse lūpų

Brutaliai sovietizacijai ir politizavimui nepritarė ir dalis kitų dėstytojų. Instituto dėstytojai chemikas J.Rinkūnas, biologas J.Alekna viešai kalbėjo prieš mokslo politizavimą. Dalis dėstytojų rėmėsi Vakarų ir Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio moksline ir metodine literatūra, vengė paskaitų ideologizavimo. Tiesos žodis dažnai buvo sakomas puse lūpų. Kai kurie dėstytojai, ypač Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto, gynė lietuvių kalbos teises ir padėtį, reikalavo, kad rusakalbiai dėstytojai mokytųsi lietuvių kalbos ir dėstytų lietuviškai. Dar 1949 metais instituto tarybos posėdyje dėstytojas P.Mikutaitis bene pirmasis pokario metais institute viešai ir garsiai pareiškė, kad lietuvių kalbai gresia pavojus tapti „nulietuvinta, nugryninta ir suslavinta“. Studentai irgi reiškė nepasitenkinimą tais dėstytojais, kurie dėstė pernelyg „aukštu politiniu lygiu“ ir rusų kalba.

Brutaliai buvo kovojama su tikinčiaisiais. Tikinčiųjų pavardės dažnai buvo minimos Tarybos posėdžiuose, komjaunuolių susirinkimuose. Tačiau, be smerkiančių žodžių, pasigirsdavo ir prieštaravimų, kad imamasi tokių veiksmų prieš tikinčiuosius. 1951 metais Filosofijos katedros dėstytojas N.Ickovičius atvirai pareiškė, kad sekti tikinčiuosius ir naudoti prieš juos represines priemones yra neleistina. Instituto direktorius doc. M.Ročka sakė, jog sekimo metodai yra neteisingi ir nieko gero negali duoti.

Ir vėlesniais dešimtmečiais dėstytojai rasdavo progą rezistencinėms idėjoms išsakyti. 1969 metais institute prie Studentų mokslinės draugijos lituanisto V.Laurynaičio iniciatyva buvo įkurtas kraštotyros būrelis, kurio nariai rinko materialinės ir dvasinės kultūros paminklus, įkūrė etnografijos muziejėlį. Ekskursijų po istorines Lietuvos vietas metu skambėdavo patriotinės dainos, studentai susipažindavo su paskaitose nenagrinėjamais Lietuvos istorijos klausimais. Instituto meno kolektyvai – dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“, folklorinis ansamblis „Poringė“, choras „Ave vita“ ir kiti – propagavo tautinę ir lietuvių klasikinę muziką. Tai ugdė jaunimo sąmonėje tėvynės, lietuvybės dvasią, ruošė studentus praktiniam darbui, nors ši veikla partinių darbuotojų ir saugumiečių buvo nuolat sekama, tramdoma. Ji buvo laikoma kenkėjiška sovietinei sistemai ir jos ideologijai.

Dėstytojai lituanistai Z.Slaviūnas, S.Cieška, K.Kuzavinis, istorikai R.Varakauskas, J.Galvydis, R.Šalūga ir kiti per paskaitas „tarp eilučių“ pasakydavo daug tiesos žodžių, kurie skatino realiai vertinti tikrovę, mąstyti. Pradėjus eiti pogrindinei spaudai, dėstytojų V.Laurynaičio, F.Sliesoriūno ir kitų dėka į bendradarbių ir studentų bendraminčių rankas patekdavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Perspektyvos“ ir kiti leidiniai. Tai rengė studentus aktyviai tautinio atgimimo veiklai.

Postalininiais metais

1956 metais per Vėlines Rasų kapinėse Vilniuje susirinko minia žmonių pagerbti Lietuvos kultūros veikėjų atminimo. Į kapines atėjo ir mūsų instituto studentų. Jie uždegė žvakes ant Lietuvai brangių žmonių kapų, giedojo giesmes. Už tai kelios studentės buvo pašalintos iš instituto, o Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto studentas Albinas Masaitis pagal Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą buvo nuteistas penkeriems metams lagerio neva už antisovietinę veiklą. 1961 metais A.Masaitis grįžo į Lietuvą, bet į institutą jo nepriėmė. Jis dirbo ir tęsė studijas Vilniaus universitete neakivaizdžiai.

Neišvengė tremties ir Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto 1953 metų absolventas Gintautas Iešmantas. Jis pogrindiniam žurnalui „Perspektyvos“ parašė apie 20 straipsnių įvairiomis aktualiomis temomis bei didesnių politinės filosofijos darbų. Susekus jų autorių, 1980 metais G.Iešmantas buvo suimtas ir nuteistas kaip antisovietinės veiklos teoretikas (žodį „teoretikas“ teisėjai rašė kabutėse) ir už antisovietinius eilėraščius, kurie neva juodino sovietinę tikrovę. Iš tremties G.Iešmantas grįžo tik 1988 metais.

Pateikti faktai rodo, kad kalėjimas, tremtys tykojo kiekvieno kiek kitaip mąstančio dėstytojo, darbuotojo ar studento per visus sovietmečio dešimtmečius. Tačiau pasipriešinimas nesiliovė.

Atgimimo metais

1987 metais per „Gaudeamus“ festivalį mūsų studentai į tarptautinio renginio estradą Vingio parke įnešė trispalvę. Pasipylę grasinimai studentų neįbaugino. Daug skaudžių tiesos žodžių pokario gyvenimo klausimais spaudoje išsakė jaunas mūsų instituto Politinės ekonomijos katedros dėstytojas Saulius Pečiulis. 1988 m. birželio 24 d. Istorijos fakulteto studentų iniciatyva institute buvo įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rėmimo grupė. Dauguma dėstytojų ir studentų pritarė Sąjūdžio idėjoms, aktyviai jas propagavo ir rėmė. Su devizu „Numesk, Tėvyne, rūbą seną!“ ėjo laikraštis „Viltis“, Istorijos fakulteto almanachas „Historia“. Sąjūdžio nariai buvo pertvarkos institute iniciatoriai ir pradininkai, aktyvūs visų Sąjūdžio renginių dalyviai.

Taip žingsnis po žingsnio su visa krašto akademine bendruomene, su visa tauta artėjome prie galutinio šio Atgimimo tikslo. 1991 m. kovo 11-ąją mūsų instituto auklėtiniai Vladimiras Beriozovas, Kęstutis Grinius, Romualda Jociūtė-Hofertienė, Gintautas Iešmantas, Jurgis Jurgelis, Antanas Karoblis, Kazimieras Saja, Rimvydas Valatka, instituto rektorius Saulius Razma su kitais Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatais pasirašė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Aktą, kuris skelbė, kad nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Taip baigėsi okupacijos ir smurto metai, kurie buvo nužymėti teroru, persekiojimais, kalėjimais ir lageriais. Juos perėjo ir dalis mūsų universiteto dėstytojų ir studentų. Jie išsaugojo ir skleidė tautos dvasią savo bendruomenėje ir visame krašte.

© 2005 "XXI amžius"