Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Sugrįžimas į Tėvo namus

Mindaugas BUIKA

Kovo 27 dieną Popiežius Jonas Paulius II paskutinį kartą palaimino tikinčiuosius, susirinkusius į Šv. Petro aikštę Vaktikane EPA-ELTA nuotrauka

Lyginama su nukryžiuotojo Kristaus kančia

Šiomis mirusiųjų minėjimo dienomis dar gausiau bus lankomos žymiausio šiemet į Amžinybę išėjusio asmens – popiežiaus Jono Pauliaus II kapas Vatikano bazilikoje. Vėl bus prisimenamas iškilus ir šventas jo gyvenimas, nepaprasti nuopelnai Bažnyčios ir pasaulio gerovei, taip pat iškalbingas kančios liudijimas, ypač paskutiniame žemiškosios kelionės tarpsnyje. Profesorius Renatas Buconetis, kuris Jono Pauliaus II asmeniniu gydytoju („archiatra pontificio“) buvo per visą 26 metus trukusį pontifikatą, šį liudijimą netgi lygina su Kristaus kančia ant kryžiaus.

„Šventasis Tėvas geso palaipsniui kančioje ir skausme, kuriuos jis pakėlė su dideliu žmogišku orumu, – prisiminė iki Popiežiaus mirties balandžio 2 dieną prie jo budėjęs R.Buconetis vėliau duotame interviu italų žiniasklaidai. – Kartais, matant, kaip jis vis labiau panyra į skausmo glėbį, mano mintyse iškildavo kenčiančio ant kryžiaus Jėzaus Kristaus vaizdas. Popiežiaus kūnas tuomet buvo tarsi tos kančios įprasminimas, ir tą supratimą dar labiau stiprino neseniai praėjęs Velykų tridienis, kuriame Popiežius taip troško dalyvauti, nepaisydamas vis labiau jį apimančios lemtingos ligos“.

Patyręs 81 metų daktaras R.Buconetis, kuris Vatikano vyriausiuoju gydytoju iki šiol dirba nuo popiežiaus Pauliaus VI laikų, patvirtino, kad, nepaisydamas patirto fizinio skausmo, paskutinėmis gyvenimo valandomis ir minutėmis Jonas Paulius II „išlaikė nepaprastą vidinę ramybę, su kažkokiu netgi tėvišku švelnumu jis dėkingai žvelgė į visus, kurie stovėjo prie jo lovos. Jo kančiose iš tikrųjų buvo regimas nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas“. Profesorius R.Buconetis buvo vienas pirmųjų, kuris patvirtino, kad perėjimo į Amžinybę momentu popiežius Jonas Paulius II „visiškai atidavė save į Viešpaties rankas, stiprinamas nesvyruojančio tikėjimo, prieš kurį bejėgis buvo netgi didžiausias skausmas“.

Anot kataliko gydytojo, šis nepaprastas kančios ir atsisveikinimo liudijimas savitai vainikavo epochinės reikšmės praėjusį pontifikatą su visomis Jono Pauliaus II enciklikomis, kelionėmis, knygomis, apaštališkais laiškais, beteisiškumo smerkimu, žmogaus teisių ir pačių silpniausiųjų gynimu visoje Žemėje. „Kokia didi gyvenimo pamoka! Koks didis Popiežius! Man buvo didelė garbė ir kartu dovana tarnauti jam iki pačios pabaigos, – neslėpė emocijų R.Buconetis. – Man jo labai trūks, kaip trūks jo milijonams ir milijardams žmonių visame pasaulyje – katalikams, krikščionims, tikintiems ir netikintiems, kitų religijų išpažinėjams bei tiems, kurie visiškai abejingi religijai“.

Paskutinių gyvenimo akimirkų chronologija

Tarptautinė katalikų žiniasklaida plačiai apžvelgė popiežiaus Jono Pauliaus II paskutiniojo gyvenimo laikotarpio chronologiją, kuri yra detaliai pateikta rugsėjo 19 dieną publikuotame „Apostolica Sedis“. Tame aprašyme, be kita ko, konstatuojamas faktas, kad Šventojo Tėvo paskutinė frazė, ištarta prieš mirtį, buvo lenkiškai pasakyti žodžiai: „Leiskite man eiti į Tėvo namus“. Po vasario pabaigoje atliktos skubios tracheotomijos operacijos Popiežiui kalbėti buvo vis sunkiau ir paskutinėmis gyvenimo dienomis jis beveik visiškai buvo praradęs balsą, todėl jo žodinis atsisveikinimas yra dar vienas jo dvasios stiprybės patvirtinimas.

Pateiktoje chronologijoje primenamas liūdnas Jono Pauliaus II pasirodymas prie savo apartamentų lango Velykų sekmadienį, kovo 27 dieną, kai jis „nesėkmingai bandė perskaityti apaštališkojo palaiminimo žodžius ir tyloje dešine ranka palaimino miestą ir pasaulį“. Paskutinis viešas Šventojo Tėvo pasirodymas prie to paties apaštališkųjų rūmų lango įvyko kovo 30 dieną, kai jis nebegalėjo kalbėti ir suteikė tylų palaiminimą „sukrėstai ir liūdnai“ maldininkų miniai Šv. Petro aikštėje. „Tai buvo paskutinė „stotis“ jo skausmingame Via Crucis“, – rašoma minėtoje ataskaitoje. Kitą dieną liga pasiekė krizinį tarpsnį: kartu su sepsio šoku bei kraujotakos sutrikimu dėl aštrios šlapimo takų infekcijos labai pakilo temperatūra.

Vatikane imtasi visų būtinų terapinių žingsnių širdies veiklai ir kvėpavimui normalizuoti, tačiau Popiežiaus būklė buvo sunki. Teko sutikti su aiškiai išsakytu Jono Pauliaus II noru, kad jis vėl nebūtų gabenamas į ligoninę – per kelias savaites Džemelio klinikoje jis jau buvo gydytas du kartus – visa reikalinga medicinos įranga perkelta į Popiežiaus gyvenamas patalpas. Vakare prie ligonio patalo buvo aukojamos šv. Mišios, kurias Šventasis Tėvas sąmoningai sekė ir sugebėjo du kartus pakelti dešinę ranką, kai buvo konsekruojama duona ir vynas. Per pamaldas iš savo seno draugo Lvovo (Ukraina) lotynų katalikų kardinolo Mariano Javorskio priėmė Ligonio sakramentą ir Komuniją. Po to Šventojo Tėvo prašymu buvo „celebruojama valanda“ su atitinkama meditacija ir maldomis.

Balandžio 1-osios rytą, 6 valandą, popiežius Jonas Paulius II, kaip įprasta, dalyvavo šv. Mišių aukoje, buvo sąmoningas ir ramus. Vėliau klausėsi Kryžiaus kelio maldų skaitymo ir persižegnodavo ties kiekviena stotimi. Maldos ir Šventojo Rašto skaitymai tęsėsi visą dieną, kartu su dideliu susirūpinimu buvo stebima, kaip nuolat prastėjo Šventojo Tėvo būklė, o tą rodė blogėjantys kraujotakos, kvėpavimo parametrai, plaučių ir kepenų veiklos silpnėjimas. Balandžio 2 dienos, šeštadienio, rytą, per šv. Mišių auką, pacientas pradėjo prarasti sąmonę. Vėliau jis dar paskutinį kartą priėmė Vatikano valstybės sekretorių kardinolą Andželą Sodaną, ir Popiežiaus temperatūra pradėjo greitai kilti.

„Apie 15 val. 30 min. Šventasis Tėvas labai silpnu, neraiškiu balsu lenkų kalba paprašė: „Leiskite man eiti į Tėvo namus“, – rašoma publikuotoje paskutinių jo gyvenimo įvykių ataskaitoje. Šiuos žodžius suprato šalia buvusi Jėzaus Švč. Širdies tarnaičių kongregacijos vienuolė Tobiana Sobodka, kuri vadovavo lenkių vienuolių grupei, tvarkiusiai Popiežiaus namus. Tai italų žiniasklaidai patvirtino ir Jono Pauliaus II asmeninis gydytojas R.Buconetis.

Pasitikėjimas Dievo gailestingumu

Kaip teigia Vatikano chronologija, apie 19 valandą vietos laiku Popiežius atsidūrė komos būklėje, o medicininės įrangos monitoriai rodė gyvybės funkcijų nuolatinį silpnėjimą. Pagal lenkų tradiciją pritemdytame kambaryje, kuriame gulėjo mirštantis Popiežius, buvo uždegta nedidelė žvakė. Po valandos prie Šventojo Tėvo patalo buvo celebruojamos šv. Mišios, skirtos ateinantį sekmadienį minimai Dievo Gailestingumo šventei. (Šią šventę, minimą kitą sekmadienį po Velykų, į Visuotinės Bažnyčios liturgiją įvedė pats Jonas Paulius II.)

Eucharistijos aukai vadovavo ilgametis Popiežiaus asmeninis sekretorius arkivyskupas Stanislavas Dzivišas (dabartinis Krokuvos arkivyskupas). Tarp dalyvių buvo kiti lenkai hierarchai: kardinolas M.Javorskis, Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas arkivyskupas Stanislavas Rilka, Popiežiaus antrasis asmeninis sekretorius monsinjoras Miečislavas Mokrickis. „21 val. 37 min. Jonas Paulius II užmigo Viešpatyje“, – rašė ataskaitoje apie Šventojo Tėvo mirties faktą, ir tai pirmiausia buvo pranešta Šv. Petro aikštėje budėjusiai šimtatūkstantinei jaunų žmonių miniai.

Tuo metu aikštėje, vadovaujant Vatikano gubernatoriui lenkų kilmės amerikiečiui kardinolui Edmundui Kazimirui Šokai, už Popiežių buvo kalbamas rožinis, giedamos giesmės Dievo Motinos garbei. Valstybės sekretoriaus pavaduotojui arkivyskupui Leonardui Sandriui pranešus, kad „mylimas Šventasis Tėvas sugrįžo į dangiškojo Tėvo namus“, pagal italų paprotį nuaidėjo audringi plojimai, po kurių įsivyravo tyla. Suskambo varpai, pranešantys apie apaštalo šv. Petro įpėdinio mirtį. Trumpam simboliškai užgesusiame ir vėl nušvitusiame Popiežiaus kambario lange pasirodė kryžiaus kontūrai. Rožinio slėpinių maldos buvo tęsiamos.

Kitos dienos, Dievo gailestingumo sekmadienio, rytą aukodamas šv. Mišias už mirusį popiežių Joną Paulių II Šv. Petro aikštėje susirinkusiems 200 tūkstančių maldininkų Vatikano valstybės sekretorius kardinolas A.Sodanas homilijoje sakė, kad „Viešpaties angelas įžengė į apaštališkuosius rūmus ir tarė geram ir ištikimam tarnui: „Eikš į savo Šeimininko džiaugsmą!“ (Mt, 25,21)“. Kardinolas priminė, kad šv. Mišių už mirusiuosius prefacijoje yra puikūs žodžiai: „Vita mutatur non tollitur“ – „Gyvenimas keičiasi, bet nepanaikinamas“. Kada baigiasi žemiškoji kelionė, mes įgyjame amžiną buveinę pas Viešpatį. Šis žinojimas džiaugsmu užpildo kiekvieną žmogaus gyvenimo akimirką, „nes jis žino, jog, nepaisant savo nuodėmingumo, jį visada lydi gailestingumas Dievo Tėvo, kuris jo laukia“.

Kardinolas A.Sodanas homilijoje pabrėžė, kad velionis popiežius Jonas Paulius II per visą savo daugiau kaip ketvirtį amžiaus trukusį pontifikatą į visus pasaulio kampelius nešė Evangelijos mokymą ir „visus mokė, jog mūsų mirtis – tik perėjimas į dangiškąją tėvynę. Mūsų amžinoji paskirtis yra ten, kur mūsų laukia Dievas – visų mūsų Tėvas“.

Tad yra visiškai suprantama ir žmogiška liūdėti bei apverkti išsiskyrimą su mums visiems brangiais žmonėmis, koks buvo „mylimas Popiežius, kuris šiuolaikinę Bažnyčią vadino „gailestingumo namais“, kuriuose prieglaudą ras visi, reikalingi paramos, atleidimo ir meilės“. „Tačiau tikinčiųjų krikščionių liūdesį keičia gilus nusiraminimas, kylantis iš tikėjimo Tuo, kuris yra pasakęs: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25-26)“, – priminė homilijoje Vatikano valstybės sekretorius.

Prie Viešpaties namų lango

Gyvenimo ir mirties temą popiežius Jonas Paulius II paliečia ir savo dvasiniame testamente, kurį užbaigia iškalbingais nukryžiuotojo Jėzaus išėjimo žodžiais: „In manus Tuas, Domine, commendo spiritum meum“ („Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią“) (Lk 23,46). Jis rašo, kad klausimas jam tapo ypač artimas po turkų teroristo pasikėsinimo į gyvybę 1981 m. gegužės 13 d., kada tik „Dievo Apvaizda stebuklingai išgelbėjo nuo mirties“. Šventasis Tėvas testamente meldžia Viešpatį „maloningai pašaukti“ jį pas save, kada atrodys reikalinga, nes „ar gyvename, ar mirštame, – mes esame Viešpaties“ (Rom 14,8).

Testamente Jonas Paulius II dėkoja Apvaizdai už tai, kad neleido prasidėti pavojingam branduoliniam konfliktui šaltojo karo metais, dėkoja „Šventajai Dvasiai už didžiąją II Vatikano Susirinkimo dovaną“, dėkoja episkopatui už brolišką bendrystę Lenkijoje, kardinolams – už vieningą bendradarbiavimą Romos kurijoje... Prisimindamas artimuosius ir visus, su kuriais jam buvo lemta susitikti per beveik 85 metų gyvenimą, Šventasis Tėvas meldžia visiems Dievo malonių.

Pasaulis dėkojo popiežiui Jonui Pauliui II per įspūdingas laidotuves balandžio 8 dieną, kuriose dalyvavo beveik trys milijonai žmonių, tarp jų — daugiau kaip 200 aukščiausio lygio valstybinių delegacijų. Ypač reikšmingas buvo kitų krikščioniškų denominacijų ir nekrikščioniškų religijų dvasinių vadovų dalyvavimas. Pirmą kartą prie Popiežiaus karsto meldėsi Konstantinopolio stačiatikių patriarchas Baltramiejus I ir Anglikonų Bendrijos vadovas Kenterberio arkivyskupas Rovenas Viljamsas.

Vadovaudamas laidotuvių šv. Mišių liturgijai Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI) savo homilijoje vėl priminė velionio Šventojo Tėvo kentėjimus jo pontifikato paskutiniajame tarpsnyje, kuriuos jis siejo su išganomąja Kristaus kančia. „Būtent šioje bendrystėje su kenčiančiu Kristumi jis nepaliaujamai ir su nauja energija skelbė Evangeliją, slėpinį meilės, einančios iki galo, – sakė kardinolas J.Ratcingeris. – Popiežius kentėjo ir mylėjo kartu su Kristumi, būtent todėl Jo nurodymai, perduodami šia kančia ir tylėjimu, buvo tokie reikšmingi ir vaisingi“.

Šiame kelyje Joną Paulių II lydėjo Dievo Motinos meilė ir globa, kurią jis asmeniškai priėmė pagal nukryžiuotojo Viešpaties žodžius: „Štai tavo Motina“ (Jn 19,27). Priminęs, kaip Šventasis Tėvas, kančios apimtas, iš apaštališkųjų rūmų lango teikė paskutinį Velykų apaštalinį palaiminimą „Urbi et orbi“ („Miestui ir pasauliui“), kardinolas J.Ratcingeris tvirtino, jog nuėjęs į Amžinybę „Popiežius dabar stovi prie dangiškojo Tėvo namų lango, mus mato ir laimina“. Neabejodamas dėl savo pirmtako šventumo, popiežius Benediktas XVI gegužės viduryje leido pradėti jo kanonizacijos bylą.

© 2005 "XXI amžius"