|
Rasis vietos Tuskulėnuose
Edmundas SIMANAITIS
Kodėl Rusijos imperializmas, kuriam laikui prisidengęs sovietizmo
iškaba, vienu svarbiausių ir veiksmingiausių politikos įrankių laikė
genocidą? Atrodytų, kad į šį visais požiūriais nagrinėtą ir tebenagrinėjamą
klausimą jau būta pakankamai daug išsamių, teisiškai, politiškai,
istoriškai pagrįstų atsakymų, ir vis dėlto kai ką reikia kartoti.
Teks kartoti gana dažnai ir ilgai, kol rasis oficialus tarptautinis
nuo komunizmo nukentėjusių tautų sudaryto tribunolo nuosprendis.
Galėtų to tribunolo ir nebūti, jei Rusijos demokratija sukauptų
pakankamai politinės valios pati padėti tašką sovietijos juodajai
istorijai. Deja, demokratija toje Rytų šalyje kaip užguita beteisė
našlaitė. Kai ką verta paminėti ir šiuo atveju. Tiesioginės sąsajos
su genocido politika yra akivaizdžios.
Tipinis genocido politikos variantas
Genocido politikos įgyvendinimui buvo rengtasi iš anksto. Jau 1939 metais buvo leidžiami kariniai žemėlapiai su užrašais Litovskaja SSR ir rengiami būsimų tremtinių ir mirtininkų Lietuvos elito sąrašai. Šantažo ir grasinimų kampanija buvo suintensyvinta prieš agresijos pradžią. 1940 metų birželį raudonarmiečių kolonos peržengė Baltijos šalių sienas, atkeldamos vartus karo ir genocido nusikaltimams. Agresijos planuotojai puikiai suvokė darą nusikaltimus, kuriems nėra ir nebus senaties. Todėl buvo mėginta nepriklausomų valstybių užpuolimą, svetimų teritorijų grobimą pridengti triukšmingos demagogijos uždanga vadavimais iš kokio nors jungo, taikia proletarine revoliucija. Pavergtų valstybių aneksija pasauliui buvo vaizduojama kaip savanoriškas prisijungimas.
Po to imtasi anksčiau parengto plano sunaikinti visa, kas priešinasi vaduotojams ar gali pasipriešinti ateityje. Valstybės valdymo aparato darbuotojai, inteligentija, kaip visuomenės sluoksnis, kuriam būdinga aiški tautinė savimonė ir stiprus pilietinės pareigos jausmas, į represijų smagratį pateko pirmiausia. 1941 metų birželį pirmoji masinė trėmimų banga palietė išimtinai inteligentijos atstovus ir jų šeimų narius nuo kūdikių iki žilagalvių senelių. Totalitariniai nacionalsocialistų ir komunistų režimai tikrus ar prasimanytus priešus, kartu ir žmones, galinčius tokiais tapti, rovė su šaknimis pagal mokslo principus: vieni pagal rasinį, kiti pagal klasinį principą. Genocido planuotojai ir vykdytojai teisę gyventi buvo priskyrę tik sau. Pavergtos tautos sąmonėje neturėjo likti nė užuominos apie buvusią laisvę ir nepriklausomybę. Tokia buvo sovietinio genocido klasikinė schema.
Lapteviečių paminklas žuvusiems
Po kurio laiko tie, kurie nespėjo mirti pakeliui, pateko į Jakutiją, prie Jenisejaus upės, prie Laptevų jūros. Ten vieni mirė iš bado, kiti nuo šalčio, treti nuo katorgiško darbo gaudė žuvį viršydami sugavimo normas pagal komunizmo statybos planus. Dalis pasmerktųjų, iškentę šalčio pragarus ir patyčias, išliko. Išlikusieji grįžo jų nelaukusion tėvynėn, dalelė pasiliko Jakutijoje. Subyrėjus sovietijai, pirmieji susitelkė į broliją Lapteviečiai, tuo pažymėdami Lietuvos geografijos naujas ribas, praturtindami Lietuvos istoriją ir praplėsdami jos geografiją. Tautiečiai, pasilikę tremtyje, susibūrė į bendriją Gintaras.
Lapteviečiai sumanė pastatyti Sacha Respublikos sostinėje Jakutske paminklą ten nužudytiems ir mirusiems tautiečiams atminti. Vakarų demokratijos pasaulio tradicija reikalauja siekti teisingumo, gerbti žmogaus teises. Jie laikė šventa pareiga pagerbti blogio imperijos aukų atminimą. Manau, lapteviečiai savo pasiryžimu parodė, jog Karaliaučiaus krašto filosofo Imanuelio Kanto žodžiai, kad jį labiausiai stebina žvaigždėmis nusėtas dangus ir dorovinis dėsnis, kurį mąstytojas jaučia savyje, galioja ne tik filosofams. Šis dėsnis byloja, kad kiekvienas žmogus, kaip Dievo kūrinijos vaisius, gerbtinas, o gyvųjų totalitarizmo aukų pilietinė savivoka įpareigoja nepamiršti žuvusių ir mirusių tėvynainių jų atminimą įamžinti kaip įsakmų įspėjimą tautoms ir kartoms apie visų spalvų totalitarizmo grėsmę taikai ir žmoniškumui.
Lapteviečių sumanymui pastatyti paminklą pritarė Jakutsko visuomenė, o miesto meras I.Michalčukas garantavo skirsiąs vietą monumentui. Gintaro bendrija aktyviai rėmė šią idėją. Sacha Respublikos tautų ir federacinių santykių departamento vadovas A.Migalkinas dar 2003 metais pažadėjo suteikti paramą pagal išgales organizuojant šią kilnią atminimo akciją.
Maskva neduoda leidimo
Buvo numatyta paminklo pastatymo proga 2005 metų rugpjūtį surengti dešimties dienų Lietuvos kultūrinę programą Jakutske. Lapteviečiai rinko lėšas. Lietuvos Vyriausybė skyrė lėšų paminklui sukurti ir nugabenti į Jakutiją.
Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas įspūdingas paminklas. Palaužto kryžiaus variantą atmetė Jakutsko valdžia. Antrasis bemaž 5 m aukščio stulpas, primenantis obeliską, kurio šviesi ir tamsi vertikalės simbolizuoja pasmerktųjų tragišką likimą, o iškaltas jakutų, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis tekstas, juosiantis granito stulpą, nurodo, kam jis skiriamas. Kūrėjas rado originalų sprendimą vertikales skersai kertantis keturkalbis užrašas sudaro simbolinio kryžiaus įvaizdį.
Atrodė, kad energingomis brolijos Lapteviečiai vadovo J.Markausko, aktyvių lapteviečių J.Puodžiaus, A.Vyšniūno, Gintaro bendrijos vadovės R.Trofimenko ir daugelio kitų tremtinių pastangomis projektą pavyks sėkmingai užbaigti. Šio tauraus projekto įgyvendinimas, kai kada nepelnytai vadinamas dovana Jakutskui, žlugo vienu ypu: Įvertinant neigiamą Sacha Respublikos (Jakutija) vadovybės poziciją, taip pat ir tai, kad Lietuvos pusė nelaikė būtinu iš anksto suderinti klausimą su Federacijos valdžios organais, pripažino netikslingu duoti sutikimą pastatyti šį paminklą, taip nutarė Rusijos Federacijos prezidento administracija, apie ką pranešė 2005 08 21 raštu Rusijos URM Jakutske atstovas N.Djakonovas.
Neverta aiškintis, ar iš tiesų jakutai ar jų aukštoji valdžia buvo priversta pagal seną sovietinę tradiciją atsiklausti Kremliaus, kur ir kokį paminklą leidžiama statyti. Tokiu būdu centras tiesmukai parodė, ko iš tikrųjų yra vertas Federacijos Respublikų savarankiškumas. Ir ne tik, bet apie tai vėlėliau.
O gal Tuskulėnų rimties parke?
Dabar, beje, visiškai natūraliai atsirado rūpestis, kur šį paminklą statyti Lietuvoje.
Lapteviečiai siūlė paieškoti vietos Kauno karo muziejaus sodelyje. Ši istorinė ir jau sakraline tapusi erdvė tradiciškai skiriama Tautos Atgimimo veikėjams ir valstybės atkūrėjams. Vargu ar į šią erdę tiktų įterpti ir genocido aukų temą.
Vilniuje yra sukurtas unikalus paminklas dviejų totalitarinių režimų aukoms Tuskulėnų rimties parkas. Parke pastatyta ir įrengta įspūdinga rotondos tipo koplyčia kolumbariumas. Jame sutalpintos vieno tipo urnos, kuriose įvairių tautybių, skirtingų tikėjimų ir įsitikinimų nužudytų žmonių palaikai. Kolumbariumas simboliškai vienija visas to paties likimo genocido aukas.
Tuskulėnų rimties parko sukūrimo programa numatė skirti šią vietą vilniečių ir sostinės svečių lankymui. Turėtų tapti tradicija Lietuvos Respublikos aukštosios valdžios atstovams ir aukštiesiems užsienio šalių svečiams minėtinų dienų progomis ir kitais išskirtinės reikšmės atvejais čia apsilankyti ir pagerbti totalitarizmo aukas. Numatyta Rimties parko programos įgyvendinimą užbaigti 2007 metais. Į Tuskulėnų rimties parko teritoriją patektų dvaro centriniai rūmai, oficina, pats dvaro parkas, jame išlikusi Šv. Teresės koplytėlė ir buvusi V.Valickio vila (daugeliui rezistentų žinoma kaip čekistų generolo Bartašiūno vila, kurioje sovietinės nomenklatūros šulai mėgo poilsiauti ir palėbauti). Parkas yra bene pati tinkamiausia vieta lapteviečių paminklui. Ji bus visada lankoma. Parke paliko kapavietės. Šioje sakralinėje aplinkoje visada tvyros didelės pagarbos genocido aukoms aura. Skulptoriaus J.Jagėlos sukurtas obeliskas tą aurą dar labiau sustiprintų.
Verta apsvarstyti ir Rumšiškių variantą, kur paminklas galėtų stovėti šalia lapteviečių suręstos jakutų jurtos. Tačiau paminklo lankomumas ir paveikumas visuomenei muziejaus sąlygomis ir nesant sakralumo elementų būtų mažesnis.
Už genocido nusikaltimus nedėkojama
Kartais mėginama parodyti, kad šis paminklas turėjo būti kaip dovana Jakutskui. Už ką dovana ir kodėl Jakutsko miestui? Už okupaciją ir genocidą, kurį vykdė sovietinis režimas, argi gali būti dėkojama? Turėtume būti draugiški ir dėkingi už atjautą ir solidarumą jakutams, kurie taip pat kentė to paties režimo persekiojimus ir priespaudą.
Galima suprasti Gintaro bendrijos pirmininkės Reginos Trofimenko ir kitų buvusių tremtinių nerimą ir susirūpinimą, išreikštą laiške Sacha Respublikos vadovui Jegorui Borisovui (Istorijos pamokos neturi būti pamirštos ir palikuonys, atkurdami teisingumą, turi siekti nekartoti buvusių klaidų, nes paminklo pastatymas nesiejamas su jokia politine intriga tai tik atminimo duoklė). Iš tikrųjų yra gerokai kitaip. Sovietmečiu tremtinio ar politinio kalinio štampas-etiketė buvo privaloma politika su visomis pasekmėmis. Apmaudu, bet po sovietijos subyrėjimo tiek Sacha Respublikoje, tiek ir Lietuvoje minėtas štampas dar nepamirštas ir veikia ne kaip demokratiją spartinantis veiksnys, o atvirkščiai. Tikroji komandos stop! iš centro priežastis, reikia manyti, banaliai paprasta ir atitinkanti oficialiąją versiją: nebuvo jokių okupacijų ir jokių genocido akcijų, tik vadavimai, išlaisvinimai, taigi ir paminklo, primenančio genocidą, nereikia.
Laikraštyje Jakutija pasirodė užuomina, kad Lietuva baudžiama už tai, kad jos prezidentas nepaklausė primygtinio kvietimo ir nenuvyko į Maskvoje rengtas iškilmes padėkoti už okupaciją. Prezidento sprendimas gegužės 8 dieną likti su tauta jau yra istorijos epizodas, liudijantis, kad Lietuvos valstybės vadovo apsisprendimas buvo orus ir teisingas už genocido nusikaltimus nedėkojama. Už juos turėtų būti mažų mažiausiai atsiprašoma. Deja, tai išlieka kaip labai vėluojanti sovietijos teisių ir atsakomybės perėmėjų pareiga. Apie tai Tuskulėnuose bylotų ir prie Laptevų jūros žuvusiems tėvynainiams skirtas paminklas, kurio neva nepriėmė Sacha Respublika.
© 2005 "XXI amžius"
|