|
Kovotojams už tėvynės laisvę atminti
Rokų kaimynė Gustainynė, joje Stasiulevičių sodyba. Tik ji ne senovinė, o nauja. Pastatytas kuklus, naujas ir gražus namas pakilioje aukštumoje, iš toli matomas pievų ir dirvonų apsuptyje kaip liudininkas, kad čia kažkada gyveno lietuvis ūkininkas Jurgis Stasiulevičius.
Dabartinę sodybą galima pavadinti naujai užveistu parku ar botanikos sodu su jame tyvuliuojančiu tvenkiniu ir rožinėmis lelijomis. Kiek akys mato įvairiausi augalų augalai; tujos, lyg kareiviai eilėmis susodintos, juosia sodybą. Čia kažkada būriavosi Lietuvos jaunimas, pasiryžęs stoti į kovą su okupantu, prieš priverstinę tarnybą raudonojoje armijoje ne mūsų tautai, ne mūsų idėjoms.
Okupacijos pradžioje (apie 1945 m.) tasai jaunimas dar nežinojo, kad Lietuva bus, bet be lietuvių (Suslovo žodžiai), kad tūkstančiai iškiliausių Lietuvos valstybės šviesuolių politikų, karininkų, dėstytojų, kunigų, mokslininkų, mokytojų, ūkininkų netrukus bus tremiami į atšiauriausius Rusijos kraštus, jog tėvynės patriotas bus pavadintas tėvynės išdaviku ir teisiamas už tai, kad yra gimęs Lietuvoj, kad ją gina, myli savo darbais ir tyra širdimi.
Ėjo laikas, ir visos šios negandos kaip lavina užgriuvo mūsų tėvynę. Kuo toliau, tuo aiškiau darėsi, kokį išvadavimą ir laisvę atnešė raudonoji armija. Todėl daugelis mūsų vyrų pradėjo slapstytis nuo šaukimų į sovietinę armiją. Apsisprendė geriau žūti savo tėvynėje, negu tarnauti klastingam priešui. Partizaninėje kovoje žuvo apie 30 tūkstančių mūsų tautiečių. Tai buvo prieš 60 metų. Dabar dar likusių gyvų partizanų yra apie 300.
Kuo įžymi minėtoji Stasiulevičių sodyba? Joje pašventintas paminklinis kryžius čia bunkeryje žuvusiems partizanams Albinui Juodžiui-Šturmui (g. 1930 m.), Jurgiui Miliauskui Sapnui (g. 1921 m.) ir Tautmyliui (nei pavardė, nei vardas nežinomi). Kryžių pašventino ir sovietmečiu dirbęs Dievui ir tėvynei, už ką net 23 metus kalintas Rusijos lageriuose, monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Šv. Mišių Aukštosios Panemunės bažnyčioje metu savo pamoksle jis pažymėjo, kad ne tokios valdžios mums reikėjo, kur per kraštus liejasi amoralios kalbos ir cinizmas. Tačiau ir tokios valdžios negalime keikti. Juk išsirinkome ją patys. Todėl pamąstykime ir jauskime atsakomybę eidami prie balsavimo urnų. Mažiau sėdėkime prie televizoriaus, žiūrėdami prasto turinio laidas, geriau skaitykime dorus katalikiškus leidinius, atspindinčius tiesą. Juk mes, visi čia susirinkę, esame katalikai!
Klausėmės nuoširdžių moksleivių sakomų istorinės tiesos žodžių apie savosios tautos šešiolikmečius, devyniolikmečius, atidavusius gyvybes už Lietuvos laisvę. Laisvę, kurią šiandien turime. Branginkime ją. Tai Rokų mokyklos mokytojų nuopelnas, kad jie rengia brandžius Lietuvos ateities kūrėjus.
Paminėjimo projekte aktyviai dalyvavo mokytoja Vanda Mažeikienė, kuri puikiai parengė mokinius. Beje, ši mokytoja 2004 metais išleido knygelę apie Rokų ir jų apylinkių šviesuolius: rašytoją K.Borutą, kalbininką N.Grigą, knygnešį ir aušrininką K.Aglinską, knygnešį P.Varkalą, dailininką R.Kalpoką, kompozitorių V.Kairiūkštį ir daugelį kitų, turtinusių Rokų istoriją.
Savo pranešime bei prisiminimuose Onutė Stasiulevičiūtė, šio paminėjimo iniciatorė, papasakojo apie visos Stasiulevičių šeimos tėvų ir septynių vaikų tremtį į Sibirą, melioracijos metu sunaikintą sodybą bei saugumiečių žiaurumus vykdant sovietinės valdžios misijas.
Dėkojame O.Stasiulevičiūtei, sukvietusiai į renginį gausų dalyvių būrį iš įvairių organizacijų, savivaldybės, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, taip pat mokytojus, moksleivius. Dėkojame ir Valentinui Stasiulevičiui bei jo žmonai Linai, taip gražiai kuriantiems ir tvarkantiems senelio sodybą ir įamžinantiems jos istorinę vertę.
Tegu auga ir ošia sodyboje pasodinti medžiai; tegu joje pastatytas paminklinis kryžius būna atminimas ir drąsaus lietuvio J.Stasiulevičiaus, besąlygiškai tarnavusio kovotojų už tėvynės laisvę siekiams.
Janina Birutė LENČIAUSKIENĖ
Kauno rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|