Atnaujintas 2005 lapkričio 16 d.
Nr.86
(1387)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Nepasiklydęs tarp skaičių, formulių ir ideologijų

Akademiko Broniaus Grigelionio gimimo 70-osioms metinėms

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Akademikas Bronius Grigelionis
(viduryje) su kolegomis
matematikais, kilusiais iš Pasvalio,
prof. V.Bagdonavičiumi
ir doc. Antanu Apyniu Pasvalio
P.Vileišio gimnazijoje
Nuotrauka iš asmeninio akademiko
Broniaus Grigelionio archyvo

Prieš septyniasdešimt metų vėlyvą rudenį Igno Grigelionio (1894-1973) ir Onos Valeikaitės-Grigelionienės (1905-1986) šeimoje, gyvenusioje Iciūnų kaime (Pasvalio r.), gimė berniukas, Vaškų Šv. Juozapo bažnyčioje pakrikštytas. Tėvai užaugino devynis vaikus, sveikus, gabius, darbščius žmones. Keturi iš jų jau mirę, gyvenimu tebesidžiaugia penki.

Ši gausi, darni, darbšti, religinga šeima gyveno patriotinėmis nuostatomis. Tėvo jaunystė sutapo su Lietuvos nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Jis buvo Vaškų būrio partizanas, kovojęs su bolševikais ir bermontininkais. Už tai apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino medaliu ir Nepriklausomybės medaliu. Motinos dėdė Matas Valeika (1878-1937), diplomuotas vaistininkas, buvo veiklus žmogus, platinęs caro valdžios uždraustą spaudą, nuolatos dirbęs lietuvybės gaivinimo ir puoselėjimo darbą, išleidęs knygą „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“, aktyviai dalyvavęs Nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Brolis Kazimieras Valeika (1914-1984) – karo lakūnas, 1941 metų sukilimo dalyvis. Pusbrolis Matas Valeika (1915-1972) – statybos inžinierius, aktyvus rezistentas, sovietinių gulagų kalinys.

Šiaurės Lietuvos žmonės, užsispyrę ir atkaklūs, sunkiai dirbdami prakaitu laistė kietą juodžemį, kuriame gerai derėjo kviečiai ir linai, Rygoje parduodami už gerą kainą. Iki pirmosios bolševikų okupacijos buvo sutvarkyta Grigelionių sodyba, pastatyti visi gausiai šeimai būtini pastatai. Ūkis davė pelną. Tėvų svajonė išleisti vaikus į mokslą darėsi vis realesnė. Deja, okupacijos, griovusios taikių žmonių gyvenimus, neaplenkė ir Grigelionių šeimos. Vos per plauką jie neatsidūrė Sibire. Varant į kolchozus, atimta viskas, kas per ilgus metus buvo sąžiningai užgyventa; pagaliau nuo žemės paviršiaus nušluota gausios šeimos narių išpuoselėta sodyba.

Prieš užversdami akademiko vaikystės puslapį, dar privalome bent sielos akimis atidžiau pažvelgti, kas vyko erdviame dviejų galų čerpėmis dengtame name, kuriame tilpo net dvylika žmonių, iš kurio kartais net keturi vaikai kas rytą išeidavo į Vaškų pradžios mokyklą, vėliau į progimnaziją. Ogi vyko intensyvus dvasinis gyvenimas, kurio svarbiausia puoselėtoja buvo motina. Kiekvienas gimstantis vaikas buvo priimamas su meile ir džiaugsmu. 1940 metais gimus šeštajam kūdikiui – dukrelei Onutei, prieš gyvenamąjį namą pastatytas ir pašventintas aukštas medinis kryžius. Šeimoje buvo praktikuojama bendra malda, ypač gegužės mėnesiais, kai seklyčioje ar klėtyje būdavo ne tik gausios šeimos nariams, bet ir kaimo žmonėms rengiamos gegužinės pamaldos. Čia skambėdavo Švč. M.Marijai skirtos giesmės. Ne tik suaugusieji, bet ir vaikai jautė pareigą vienas kitam. Vyresnieji augindavo mažesniuosius, visi įsitraukdavo į ūkio darbus, dirbdavo viską, kas buvo įveikiama jų jėgoms. Būsimajam akademikui teko ganyti žąsiukus, prižiūrėti gyvulius.

Jaukios Grigelionių sodybos seniai nebėra. Tačiau tėvų puoselėti idealai, religinės ir patriotinės nuostatos, išlydėjusios vaikus į savarankišką gyvenimą, tęsiamos iki šiol. Jos tebėra itin svarbios ir žymiam matematikui B.Grigelioniui, šį mėnesį švenčiančiam amžiaus 70-metį. Jis yra habilituotas daktaras (1969), profesorius (1971), Tarptautinio statistikos instituto narys (1976), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1987), Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1991), nuo 2000 metų – Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto Tarybos pirmininko pavaduotojas; oficialios pareigos – Lietuvos matematikos ir informatikos instituto Matematinės statistikos skyriaus vadovas. Jis paskelbė per pusantro šimto mokslinių straipsnių Lietuvoje ir užsienyje, už mokslinį darbą apdovanotas valstybine premija. Esame įsitikinę, jog ne veltui. Enciklopedijose teigiama, kad svarbiausi B.Grigelionio darbai yra iš atsitiktinių procesų teorijos ir jų statistikos srities. Rašoma, jog jis daug ką nustatė, ištyrė, išplėtojo, sukūrė, pritaikė, apibrėžė... Mirgėte mirga specifiniai terminai, mažai ką sakantys su matematika artimai nedraugaujantiems žmonėms.

Teko pabūti akademiko darbo vietoje, t.y. Lietuvos matematikos ir informatikos instituto Matematinės statistikos skyriuje. Knygos, moksliniai žurnalai, specialybės literatūra nebetelpa į spintas. Nuo knygų gausos vos nelūžta akademiko darbo stalas. Tai parankinė literatūrą, kurios prireikia dirbant mokslinį darbą, rengiantis paskaitoms, kurias jis skaito Vilniaus universitete studentams matematikams, rašant pranešimus ir užsienyje rengiamiems matematikų simpoziumams. Moksliniai pranešimai skaityti JAV, Kanadoje, Kinijoje, Indijoje, Japonijoje... Produktyviam mokslininkui itin svarbu keistis informacija, sužinoti pamėgto mokslo naujienas, padirbėti svetur, turtinti savo biblioteką, užmegzti asmeninius ryšius su žymiausiais pasaulio matematikais, kad juos galėtų pasikviesti į tėvynėje vykstančias mokslines konferencijas, t.y. praturtinti Lietuvos matematinę kryptį.

Akademikas B.Grigelionis savo darbus dažniausiai skelbia periodiniame leidinyje „Lietuvos matematikos rinkinys“, pradėjusiame eiti dar sovietmečiu, nuo 1973 metų verčiamame į anglų kalbą. Jo darbai spausdinami ir kitose šalyse leidžiamose knygose ir periodiniuose leidiniuose.

Nejučia klostėsi nuomonė, kad talentingam žmogui mokslas nėra sunkus darbas, o tik džiaugsmą teikiantis užsiėmimas. Akademikas šypsodamasis dėsto savo požiūrį. Užbaigti moksliniai darbai yra tarsi garsaus pianisto koncertas. Vis mato tik rezultatą, džiaugiasi ir gėrisi klausydamiesi muzikos. O kiek išlieta prakaito, atiduota jėgų ir laiko repeticijoms, niekas nežino ir nemato. Panašiai ir moksle. Kol ką nors parašai, paskelbi, reikia atlikti daug juodo, kruopštaus ir įtempto darbo. Būtina žinoti, kas tuo ar kitu klausimu padaryta ir daroma pasaulyje, perskaityti daug literatūros anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis.

Talentas... Ši Dievo dovana duota ne kiekvienam. Ar užtenka tik darbštumo, kad talentas skleistųsi, nebūtų užkastas į žemę, kad duotų nuostabių vaisių. Ar reikia dar ko nors? „Esu dėkingas geriems mokytojams“, – sako akademikas. Su meile ir pagarba jis prisimena Žeimelio (Pakruojo r.) vidurinės mokyklos, kurią baigė sidabro medaliu, mokytoją Motiejų Gudyną. „Jis buvo nuostabus pedagogas, stiprus metodininkas. Mudviem su Vincentu Dieniu, dabar profesoriumi, jis skirdavo individualias užduotis, jau tada mokymą diferencijuodavo. Mokytojas buvo įsitikinęs, kad kai kurios vadovėlio temos mums seniai žinomos. Kai jos būdavo aiškinamos, mokytojas retsykiais mudu išleisdavo į kiemą kamuoliu pažaisti. Mūsų mokytojas mus parengė pirmosioms trims respublikinėms matematikos olimpiadoms. Iš Vilniaus grįždavome nugalėtojais, užėmę pirmąsias ir antrąsias vietas“, – prisimena akademikas.

Kai B.Grigelionis be jokių dvejonių įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultetą studijuoti matematikos, čia, penktame kurse, jau mokėsi vyriausias brolis Stasys, būsimasis matematikos daktaras, Vilniaus pedagoginio instituto (dabar universitetas) docentas, Matematikos metodikos katedros vedėjas. Broniui kai kurios pirmame kurse dėstomos disciplinos buvo žinomos. Apie jas iš anksto sužinota iš brolio knygų ir konspektų. Taigi jau studijų metais turėjo artimą žmogų, pramynusį taką ir vis labiau pamėgtą mokslą. Vilniaus universitetą baigė „raudonu“ diplomu, per penkerius studijų metus „nesugebėjo“ gauti nė vieno ketverto (tuomet buvo penkiabalė sistema). Toliau skaičių ir formulių karalystėje padėjo nepasiklysti disertacijos vadovas Kijevo universiteto profesorius, Ukrainos mokslų akademijos akademikas Borisas Hnedenka, nepamirštama asmenybė, genialus mokslininkas ir taurus žmogus.

B.Grigelionis nestojo nei į komjaunimą, nei į komunistų partiją. Iš visos klasės berniukų spaudimą tapti komjaunuoliu atlaikė tik jis vienas. Jis taip pat savo gyvenimo asmeniniu pavyzdžiu sugriovė plačiai įsišaknijusią nuomonę, kad sovietmečiu nebūdamas partiniu negalėjai nieko gera pasiekti. Jis sėkmingai apgynė abi disertacijas, gavo profesoriaus vardą, 1972 metais išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu, nuo 1970-ųjų pradėjo dirbti prestižinės mokslo įstaigos sektoriaus, vėliau pavadinto skyriumi, vadovu. Žinoma, ne kartą ir užuominomis, ir tiesiogiai buvo primenama, jog laikas stoti į komunistų partiją, buvo liepiama apie tai pasvarstyti. Tačiau svarstyti nebuvo ko, nes klausimas visiškai aiškus, nediskutuotinas nei šeimoje, nei plačioje giminėje. Nė kiek neabejojo, kad priklausymas komunistų partijai prilygo nepadorumui, kad mokslinė veikla nė kiek nesisieja su partiškumu.

Stojant į komunistų partiją būtų reikėję išduoti tėvų idealus, šeimos tradicijas, sugriauti mokytojų pasitikėjimą. Visam gyvenimui atmintyje išliko Vaškų progimnazijos mokytojas Antanas Gruzdas, rinkęs tautosaką ir savo mokinius skatinęs tai daryti. Žeimelio vidurinėje mokykloje anglų kalbą dėstęs mokytojas Juozas Šliavas kartu su mokiniais kūrė kraštotyros muziejų. Nors žodžiais nebuvo pasakyta, bet visi suprato, su kuo šie mokytojai ir už ką jie. Net ir renkantis gyvenimo draugę, pasaulėžiūros, įsitikinimų klausimas nebuvo paskutinėje vietoje.

Nepasiklysti ideologijų kryžkelėse padėjo ir rusų matematikų olimpe sutikti tvirti, ateitį numatantys, puikiai grūdus nuo pelų atskiriantys žmonės. Nei disertacijos vadovas B.Hnedenka, nei Ivanas Vinogradovas, nei Andrejus Kolmogorovas nebuvo komunistų partijos nariai. Su kai kuriais jų artimiau susidraugauta, keistasi nuomonėmis ir ne tik mokslo srityse. Kamerinėje aplinkoje, visiškai vienas kitu pasitikėdami, jie svarstydavo komunistinės ideologijos nusikaltimus, padarytus mokslui ir žmonijai. Bičiulių nuomonė stiprino, teikė jėgų priešintis rusinimui, skatino visas jėgas telkti mokslui. „Mus gali tik jėga sunaikinti, bet ne asimiliuoti ar palaužti mūsų dvasią“ – tokia nuostata gyventa sovietmečiu.

Savo vaikams Gintautui (dabar mokslininkas) ir Mildai (dabar psichologė) Bronius su žmona Ona, mokytoja, perdavė dvasines vertybes, neslėpė to, kuo patys gyveno ir tikėjo. Stojant į komunistų partiją, būtų reikėję vienu brūkšniu visa tai užbraukti, tarsi žaisliniam vilkeliui keletą kartų apsisukti ir sustoti kitoje pusėje. Tokia samprata šiam mokslininkui buvo svetima, nepriimtina, sunkiai pateisinama prieš save ir artimuosius. Todėl net nediskutuotina.

„Ar daug praradote sovietmečiu, kad nestojote į komunistų partiją? Ar išleisdavo į užsienį? Ar nejutote bendravimo su užsienyje gyvenančiais mokslininkais stygiaus?“ – klausinėju akademiką. Atsakymai trumpi ir lakoniški: „Ne, nieko nepraradau, tik laimėjau, nes išsaugojau dvasinę laisvę. Į Ameriką neleido. Kitur dažniausiai išleisdavo. Kur dėsis neleidę, jeigu atsiųsdavo asmeninius kvietimus, apmokėdavo kelionės išlaidas. Į Sovietų Sąjungoje vykstančius matematikų simpoziumus galėjau važiuoti be apribojimų. Ten galima buvo bendrauti ir su užsieniečiais“.

Prasidėjus Atgimimui, susikūrus Sąjūdžiui, akademikas B.Grigelionis su džiaugsmu įsitraukė į šią veiklą. Vadovavo Lietuvos mokslų akademijos Sąjūdžio grupei, turėjusiai rengti mokslo ir studijų reformą. Jis buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu, Lietuvos mokslo tarybos nariu. Jis – vienas Lietuvos mokslininkų sąjungos steigėjų.

Daugelis Sąjūdžio veikloje aktyviai dalyvavusių mokslininkų pasirinko politiko kelią, be konkurencijos pateko į Atkuriamąjį Seimą. Tas kelias buvo visiškai atviras ir akademikui B.Grigelioniui. Tačiau jis juo nepasuko, liko darbuotis pamėgto mokslo sferose.

Vos tik persikėlus Lietuvių katalikų mokslo akademijai į Lietuvą, B.Grigelionis buvo išrinktas ir jos akademiku. Jis suvažiavimuose skaito pranešimus, dalyvauja susirinkimuose. „Matau šios akademijos veiklos prasmę. Ne tik vyksta suvažiavimai, leidžiamos knygos, bet ir telkiamos katalikiškos vertybės, buriasi žmonės, vienijami tos pačios pasaulėžiūros“, – sako mokslininkas.

Akademikas B.Grigelionis yra daug metų Vilniuje gyvenančių pasvaliečių bendrijos pirmininkas, jų pagarbiai vadinamas prezidentu. Jis dalyvauja Vilniuje ir rajono miesteliuose vykstančiuose renginiuose. Jau kelerius metus Pasvalyje veikia visos Panevėžio apskrities vidurinių mokyklų jaunųjų matematikų olimpiados. Kol mokiniai sprendžia uždavinius, atlieka kitas užduotis, jų mokytojai dalyvauja konferencijoje. Šis kasmetis matematikų susitelkimas Pasvalyje yra dviejų vaškiečių – Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto doc. dr. Antano Apynio ir akademiko B.Grigelionio nuopelnas. „Kiekvieną rudenį, kai dienos visai sutrumpėja, o pilkas dangus tarsi prisiglaudžia prie pilkos žemės, į Pasvalį, Petro Vileišio gimnaziją, suvažiuoja gausus būrys matematikų iš visos Panevėžio apskrities ir iš Vilniaus. Jaunieji varžosi dėl profesoriaus B.Grigelionio taurės, o vyresnieji, jaunųjų mokytojai, klausosi rimtų paskaitų, diskutuoja, svarsto, tariasi. Dangus virš Pasvalio tada sušyla, nušvinta, o kartais net nusigiedrija“, – pastebi kolega doc. dr. A.Apynis.

Buvo įdomu išgirsti, kokią vietą talentingo mokslininko gyvenime užima Dievas. Atsakydamas į šį klausimą, akademikas B.Grigelionis rėmėsi fizikos mokslo autoriteto Makso Planko mintimis, išsakytomis dar 1937 metais paskelbtame straipsnyje apie mokslo ir religijos santykį. „Jos nė kiek nepaseno, jos sutampa su mano samprata“, – sakė akademikas. Mokslo, pažinimo sritis turi savo ribas. Tačiau dar yra kita neginčijama tikėjimo sritis, mokslu jau nebeįrodoma. Veikia universalūs dėsniai, nepriklausomi nuo mokslininkų. Juos pažinti, suprasti – mokslininko tikslas. Kuo aukštesnis žmogaus išsilavinimas, tuo jam darosi aiškiau, kad yra jėga, kuri valdo visatą. Gali tuo tikėti ar netikėti. Tai tavo reikalas. „Aš tikiu, kad yra Dievas, nustatęs tvarką visatoje. Dekalogas yra tūkstančių metų patikrintos moralės nuostatos, saugančios žmones nuo nelaimių“, – sako mokslininkas.

Lietuvos ateitį akademikas B.Grigelionis sieja su šeimos atgimimu. Jo nuomone, vaikų religinis auklėjimas turi prasidėti anksti, kad Dešimt Dievo įsakymų įaugtų į vaikų pasąmonę, taptų jų savastimi. Vien tik atmintinai mokėti tuos įsakymus nepakanka. „Jeigu sugebėsime užauginti moralią, tikinčią jaunąją kartą, mūsų tėvynė laimės gėrio kovą su blogiu. Pagrindinė paskata kopti į mokslo aukštumas yra žinių troškulys, o atpildas už dedamas pastangas – pažinimo džiaugsmas. Beprasmiška diskutuoti, kas dabar būtų buvę, jei mūsų gimtasis kraštas būtų išvengęs vienokių ar kitokių tragiškų vingių. Svarbiausia, kad mūsų žmonės išsaugojo laisvą dvasią ir sąžiningu darbu pelnytos gerovės prasmę. Tai leidžia mums oriai būti visateisiais nariais tarp nepriklausomų pasaulio valstybių ir optimistiškai žvelgti į ateitį“.

Tokia optimistiška gaida norėtųsi ir baigti šį pasakojimą apie didį mokslininką matematiką ir taurų žmogų akademiką B.Grigelionį, kuriam linkime kuo geriausios sveikatos, ilgų ir kūrybingų gyvenimo metų, Dievo palaimos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija