|
Atžagareiviškos reformos
Algimantas ZOLUBAS
Jau šešiolikti metai, kai mūsų valdžia reformomis tarsi siekia pagerinti žmonių sveikatą, mažinti nusikalstamumą, formalų valstybės pilietį paversti tikru piliečiu, įgyvendinti tikrą savivaldą brandžią demokratiją. Iš tikrųjų reformos kurpiamos ir vykdomos atžagariai, nes jos nukreiptos ne į blogų priežasčių, o į blogų pasekmių šalinimą. Vaizdžiai kalbant, telkiamos gaisrininkų pajėgos, gesinami gaisrai, o padegėjai bei gaisrų užsakovai toliau laisvi savivaliauja.
Sveikatos priežiūra ar biurokratizmo plėtra?
Biologiškai aktyvių medžiagų instituto Vladivostoke vadovas I.Brechmanas savo knygoje Žmogus ir biologiškai aktyvios medžiagos (Čelovek i biologičeski aktivnyje veščestva. M., Nauka, 1980) teigia, kad naminių gyvulių sveikatai bei jų mitybai skiriamas žymiai didesnis dėmesys nei žmonėms. Gyvulių pašaruose subalansuojami jų organizmui reikalingi mikroelementai, vitaminai, biologiškai aktyvios medžiagos, nes gyvuliai turi būti sveiki, produktyvūs, augintojams duoti pelną. Žmonių maiste paprastai vertinami tik riebalai, baltymai, angliavandeniai, kalorijos. Maisto papildai, vitaminai palikti pačių piliečių ir reklamos valiai. Todėl gyvuliai sveikesni už žmones, jiems daug rečiau reikia veterinaro pagalbos, nereikia ligoninių.
Minimoje knygoje autorius žmones suskirsto į sveikus, ligonius ir nei sveikus, nei ligonius. Kas yra sveikas, kas ligonis, aiškinti nereikia. Nei sveiku, nei ligoniu autorius laiko žmogų, kuris vartoja nekokybišką maistą, turi žalingų sveikatai įpročių. Toks žmogus jau yra potencialus kandidatas tapti ligoniu. Anot autoriaus, mūsų medicina rūpinasi tik ligoniais, o sveiki bei nei sveiki, nei ligoti žmonės palikti likimo valiai. Kad jie netaptų ligoniais, niekas nesirūpina, todėl ir sergamumas didelis, palyginti su kitomis šalimis, žmonių amžius trumpesnis. Iš tikrųjų ne kokios privačios sveikatingumo mokyklos, o valstybė turėtų rūpintis sveikais bei nei sveikais, nei ligotais žmonėmis, kad jie netaptų ligoniais. Vaizdžiai valdžios rūpestį žmonių sveikata atspindi didelis sergamumas, profilaktinių priemonių stygius, maži medikų atlyginimai (nes jų produkcija neišreiškiama bendro vidaus produkto augimu), maža mūsų žmonių gyvenimo trukmė.
Medicinos reformos Lietuvoje yra telkiamos blogoms pasekmėms, o ne jų priežastims naikinti, labiausiai pasireiškia formalizmo, popierizmo, biurokratizmo plėtra poliklinikose, ligoninėse, vaistinėse, o ne esmine sveikatos priežiūra. Švaistomos didžiulės lėšos reformų regimybei sudaryti, kai profilaktikai, sveikatingumui kelti trūksta ne tik lėšų, bet ir minimalaus dėmesio.
Visavertis ugdymas ar vien informacinės visuomenės
formavimas?
Jau seniai mokyklose tarpsta susvetimėjimas, įžeidinėjimai, apsistumdymai, prievarta tarp mokinių, konfliktai tarp mokinių ir mokytojų, tačiau viešai apie šiuos reiškinius prabilta, kai prievarta peržengė visas žmogiškumo ribas. Rengiami pasitarimai, steigiamos institucijos mokinių susvetimėjimui šalinti, kitur jau tenka pasitelkti policiją. Po SSRS griūties nebetenkino buvusi švietimo sistema, mokyklose buvo panaikintos pionierių ir komjaunimo organizacijos, kurios tam tikrą drausminimo funkciją atliko, panaikinti pionierių vadovų bei komjaunimo sekretorių etatai, jų vietos neužėmė jaunimo organizacijų atstovai. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje veikusių angelaičių, skautų, pavasarininkų, ateitininkų, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų organizacijų švietimo reforma atkurti nenumatė, todėl valstybės mastu organizuoto jaunimo ugdymo neliko. O paminėtose prieškario organizacijose jaunimas mokėsi pažinti tikrąsias vertybes, įgijo vertybinę mąstyseną, patyrė dorovinį ugdymą.
Vien informacija, žiniomis asmenybė neugdoma. Jei dorovė pašlijusi, žinios dažnai pasitarnauja rafinuotesniems, didesniems nusikaltimams. Žinoti, kas yra tauta, valstybė, tėvynė, maža, reikia pasijusti tautiečiu, tikru savo valstybės piliečiu patriotu, pamilti savo tėvynę, kaip mylime savo motiną. Tai pasiekiama organizuotu ugdymu, bendravimu jaunimo organizacijose. Mokslo ir švietimo institucijų aplaidumas, švietimo reformos vykdymas abejotinomis kosmetinėmis priemonėmis po penkiolikos nepriklausomybės metų parodė, kad dabartinis jaunimas, pasižymintis neblogomis informacinėmis savybėmis, nei tautinių, nei pilietinių, nei patriotinių savybių neturi (arba turi menkus pradus), o dorovė yra smukusi iki tokio lygio, kad smurtaujama prieš bendraamžį, mokytoją ar dar ką nors.
Taigi galime neabejodami teigti, kad švietimo reforma nevyksta, jaunimo organizacijos nekuriamos arba susikūrusios paliktos merdėti, valdžia jų neskatina, nes neorganizuotą jaunimą lengviau valdyti, mulkinti, jų balsus panaudoti įsitvirtinimui valdžioje. Tačiau toliau taip elgtis pavojinga, nes jau matosi ženklai, kad jaunimas gali padaryti reformas savaip.
Pilietinė visuomenė ar liaudis
Sovietų Sąjungoje pilietinės visuomenės nebuvo: buvo vienos partijos, demokratinio centralizmo būdu valdoma amorfinė masė tarybinė liaudis. Todėl, kai Belovežo girioje susirinkę SSRS respublikų vadovai paskelbė, kad SSRS nebėra, liaudis nuolankiai pakluso, nėjo į gatves, griūčiai nesipriešino.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tapus demokratine respublika, svarbiausia turėjo būti pilietinės visuomenės formavimas ir ugdymas. Tačiau, buvusiai partinei nomenklatūrai pasilikus valdžioje, pilietinės visuomenės susitelkimas valstybės reikalams tvarkyti (politikai) buvo nenaudingas, todėl minimas procesas ne tik nebuvo skatinamas, bet ir stabdomas. Iš tikrųjų demokratinę valstybę sudaro ne jos valdžia, o jos pilietinė visuomenė, politizuota visuomenė. Politika yra valstybės institucijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų veiksmai ir siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Taigi kiekvienas tikras pilietis turi būti politikas, jo depolitizavimas prilygsta išpilietinimui. Pilietis ne tik dalyvauja rinkimuose, referendumuose, bet ir kitokiose pilietinėse akcijose, stebi ir kontroliuoja savo išrinktųjų tarnų veiklą. O kokias nuostatas nuo pat nepriklausomybės skleidė tie valdžioje esantieji? Jie, neturėdami tam teisės, pasisavino politiką, visuomenei kalte kalė nuostatą, kad politika yra partijų, Seimo narių, diplomatų, ministrų reikalas. Skelbė ir tebeskelbia, kad mokykla, kariuomenė, Bažnyčia ir kitos institucijos yra depolitizuotos, kad jose politinė veikla draudžiama. Iš tikrųjų ten draudžiama siauroji politika partinė veikla, gi politinė veikla turi būti skatinama, propaguojama. Taigi, užuot formalus pilietis tapęs tikru piliečiu, buvo ir tebėra išpilietinamas. Pilietinės, tautiškai susipratusios visuomenės dalis Lietuvoje tesiekia keliolika procentų, o didžioji dalis kaip buvo, taip ir liko liaudis. Kol nebus išugdyta ir sutelkta savivaldos mechanizmą gebanti valdyti pilietinė visuomenė, liaudis pasiliks nors ir ne tarybine, tačiau ne mažiau skriaudžiama liaudimi.
Dėl savivaldos (demokratijos) trapumo, dėl valstybės valdymo prastos kokybės tenka kaltinti ne tą keliolika procentų pilietinės visuomenės, o tarsi demokratiniu būdu išrinktas valdžias, kurios trukdė formuotis pilietinei visuomenei, šalinosi nuo jos ugdymo. Turėti nesusivokiančią, nuskurdintą liaudį valdžioms paranku, naudinga, nes ją populistinėmis priemonėmis lengva mulkinti, ja manipuliuoti, per rinkimus ją pakreipti pageidaujama linkme. Tačiau po rinkimų, kai ydingu būdu išrinktiems Seimo nariams tenka formuoti Vyriausybę, imtis atsakomybės už valstybės reikalų tvarkymą, pasirodo jų neįgalumas, atsiskleidžia savanaudiški interesai. O pasiteisina jie labai paprastai: kokia visuomenė, tokia ir valdžia. Ir dar skelbia, kad pilietinę visuomenę reikia ugdyti. Tačiau tam ir piršto nepajudina.
Savivalda ar savivalė
Po negerovių liūną šalyje kapstosi įvairios komisijos, prokuratūra, teismai, žiniasklaida, tačiau negerovių ir nusikalstamos veiklos nemažėja, valstybės vežimas klimpsta, savivalda prilygsta savivalei, nes valstybės valdymo reforma iš tikrųjų nėra prasidėjusi (bandoma šalinti blogas pasekmes, nepašalinus jų priežasčių). Pats savivaldos mechanizmas kurpiamas ydingu būdu, nes dariniai, pavadinti partijomis, iš tikrųjų labai panašūs į uždaras akcines bendroves, sudaromi ne valstybės, o savo klano ar šutvės reikalams tvarkyti. Antai dabartinę Seimo daugumą sudaro net keturios partijos, kurių vadovai, išskyrus apsukrų milijonierių rusą, yra buvusios sovietinės partinės nomenklatūros atstovai. Tas partijas jungia akivaizdus siekis: būti valdžioje, dalytis portfelius su valstybės lėšomis. Tikrą spektaklį politikai visuomenei parodo, kai prieš dalybas derasi dėl pelningesnio portfelio, kai kurpia naujas valdymo struktūras ne dėl reikalo, o vėlgi dėl naujo portfelio.
Neapsikentusi su esama padėtimi, su akivaizdžiu išnaudojimu, liaudis prieš trejetą metų pradėjo burtis į vietos bendruomenes, į tikros savivaldos branduolius, į savotiškas pilietiškumo mokyklas. Valdžioje esantiesiems, žinoma, tai nepatinka, tačiau ir pasipriešinti negali, nes, kaip rodo patirtis, įsiutinta liaudis valdžias gali nušluoti, išsidalyti prisigrobtus turtus, nors ir jai pačiai pasekmės būtų liūdnos.
Valstybės valdymo reformą tenka pradėti iš pradžių, nuo apačios.
© 2005 "XXI amžius"
|