|
Kaladės ir politiniai kumščiai
Vilius BRAŽĖNAS
Nedaug tereikia
Yra įsismaginusių komentatorių, bandančių net visą tautą paguldyti ant psichiatro sofos, sugalvojant politiniam abejingumui ar pasimetimui juokingą pavadinimą depresija. Tokią nepaprastą tautos ligą išgydyti, manau, galima paprastais vaistais kaladėmis. Pavyzdžiui, kaladės išsprendžia kasmet Ariogaloje vykstančio patriotų sąskrydžio dalyvių atsisėdimo klausimą. Ir kartu parodoma, kad kaladžių pagalba įmanoma suburti krūvon vienminčius, susėdančius ant rateliu sustatytų po 5,10 ar 20 kaladžių. Tereikia, kad iš tokio sąskrydžio namo patriotai parsivežtų ne kalades, o pačią kaladinę vienminčių, vienvietovinių bei bendražygių susibūrimo patriotinei veiklai idėją. Nes Lietuvos Respublikoje yra pakankamai daug patriotų, bet stokojama patriotinės veiklos būreliuose, klubeliuose, rateliuose, komitetuose, bendrijose, krašte pasklidusių veiklos branduolių. Tie branduoliai būtų politiniai kumščiai. Kai jie trinktelėtų į valstybinį stalą, sudrebėtų miestų, apskričių, rajonų ir sostinės valdžios sėdynes šildančios kėdės.
Net špygai reikia trijų pirštų
Yra per daug individualistų veikėjų, pasitikinčių sava galia ir nebandančių suburti savo aplinkoje ar gimimo vietoje jiems žinomų žmonių veiklos branduolių. Gausu vienpirščių veikėjų, manančių, kad jo ar jos parašytas straipsnis, pasakyta kalba, parengta konferencija sudrebins visą Lietuvą. Vienu pirštu netrenksi į stalą, kad stalas sudrebėtų. Tam reikia penkių pirštų, sugniaužtų kumštin. Net špygai parodyti reikia trijų pirštų. Tautai žygin pakelti reikia siekti, kad patriotai burtųsi į veiklos branduolius. Ar ne taip byloja ir sena išmintis: Viena žmona ne kalba, vienas vyras ne talka?
Grįžtant prie kaladžių
Kada tik kyla mintys apie valstybės likimą, prieš akis iškyla nuostabus Ariogalos sąskrydžių vaizdas. Didžiuliame lauke prie Dubysos žmonių būreliai mirga, lyg žiemos nakties padangėje pabirusios žvaigždės. Ir pagalvoji: jei vien tik šie ant kaladžių susėdę sąskrydžių dalyviai, pasklidę po Tėvynę, suburtų aplink save tėvynainius, pažadintų apsnūdusias organizacijas ar bent tokių organizacijų branduolius veiklai, Lietuvos politinė padangė nušvistų ryžto šviesa. Vien tik prie parapijų susibūrę Bažnyčiai nuo idiotiškų, šlykščių TV humoristų ginti komitetai galėtų nušviesti padangę ir pajudinti žemę. Pridėk dar buvusius sąjūdiečius, net politinių partijų apsnūdusius ir Vilniaus paraginimų laukiančius narius! O kur dar sąjūdžiuose nedalyvavę tremtiniai, politiniai kaliniai, rezistentai ir šiaip sau veiklos bendražygių besidairą tautiečiai.
Potencialas
Ne be pagrindo generolas majoras Jonas Algirdas Kronkaitis, penkioliktąjį Ariogalos sąskrydį paminėjęs spaudoje, savo straipsnį reikšmingai pavadino Ariogalos potencialas. Vadinasi, jis čia įžiūrėjo didelę galimybę tapti svarbia politine jėga, su kuria politikams reikėtų skaitytis. Matyt, jis matė tik potencialą, tik galimybę, bet dar ne jėgą. Tolygiai mačiau tą jėgą sukauptą, bet ne įkinkytą į valstybės politiką. Tokį potencialą įžiūrėjęs Lietuvoje esu parašęs straipsnį, pavadintą Paliuosuokime susikaupusią energiją. O konkrečiai, komentuodamas apie Baisiojo birželio minėjimus, vadinamąją Gedulo ir vilties dieną, esu parašęs straipsnį Gana raminančių šūkių.
Jau seniai metas iš suvažiavimų, minėjimų, taip pat iš Ariogalos sąskrydžių išeiti su ryžto ir kovos šūkiais. O kovą už visišką laisvę ir tvirtą Nepriklausomybę tikrai laimėsime, kai Lietuvoje pasklis veiklos branduoliai, sudarę politinių kumščių margumyną.
Tačiau svarbu sąskrydžiuose, suvažiavimuose ir konferencijose, kurias lėšomis remia valdžios institucijos, visu balsu kalbėti apie raudonąjį skorpioną valdžioje, kad nebūtų pagrindo įtarimui, jog valdžios litai užkemša komunizmo aukų burnas.
Tad pakelkime Lietuvą iš apačios! Naudokimės laisve, kol ją turime.
© 2005 "XXI amžius"
|