Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Varšuva: patriotizmas, liustracija ir dekomunizacija

Petras KATINAS

Naujasis Lenkijos premjeras Kazimežas Marcinkievičius EPA-ELTA nuotrauka

Nepaisant Teisės ir teisingumo partijos pergalės parlamento rinkimuose, jos pirmininkas Jaroslavas Kačinskis (dešinėje) atsisakė Lenkijos premjero posto ir į šias pareigas pasiūlė ekonomikos ekspertą Kazimežą Marcinkievičių (kairėje)

Prisaikdinta naujoji Lenkijos vyriausybė. Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis naujuoju vyriausybės vadovu paskyrė konservatorių Kazimežą Marcinkevičių. Tai įvyko per naujojo mažumos kabineto prisaikdinimo ceremoniją prezidentūroje

Lapkričio 10 dieną Lenkijos Seimo Žemieji rūmai patvirtino jau 12-ąją šalies vyriausybę po komunistinio režimo žlugimo 1989 metais. Dar prieš balsavimą buvo visiškai aišku, kad buvę sąjungininkai per parlamento rinkimų kampaniją „Pilietinė platforma“ ir „Įstatymo ir teisingumo“ partija, bent jau dabar, pasuko skirtingais keliais. Vyriausybę sudarė labai konservatyvia vadinama „Įstatymo ir teisingumo“ partija. Tiesa, į vyriausybės sudėtį buvo įtraukti du artimi „Pilietinei platformai“ žmonės – sveikatos apsaugos ministru tapo žinomas kardiologas Zbignevas Beliga, anksčiau gana griežtai kritikavęs „Įstatymo ir teisingumo“ partijos programą. Regionų vystymo ministerijai vadovaus irgi garsėjanti gana liberaliomis pažiūromis buvusi Verslo vystymo agentūros viceprezidentė Gražyna Gesicka.

Seime už naujosios vyriausybės sudėtį ir programą iš 460 parlamentų balsavo 155 bendrapartiečiai. Kazimežo Marcinkievičiaus vyriausybę taip pat parėmė vadinamoji kraštutinė dešinioji Lenkijos šeimų lyga ir populistinė, euroskeptiškas idėjas propaguojanti skandalingojo Andžejaus Leperio vadovaujama „Savigyna“. Kaip tik dėl pastarosios bendradarbiavimo su brolių L. ir J.Kačynskių „Įstatymo ir teisingumo“ partija ir susipyko su „Pilietine platforma“. Nors „Savigynos“ atstovai naujojoje Lenkijos vyriausybėje negavo jokių postų, bet K.Marcinkievičius savo programiniame pranešime akcentavo ir tokias nuostatas, kokių reikalavo „Savigynos“ lyderis A.Leperis. Tai yra žymiai didinti išlaidas socialinei apsaugai, kelti minimalų darbo užmokestį ir iš naujo derėtis dėl Lenkijos įstojimo į ES sąlygų. Jeigu naujasis premjeras K.Marcinkievičius, kuris, beje, laikomas didžiausiu liberalu naujojoje vyriausybėje, savo pranešime daug kalbėjo apie socialinį teisingumą, negailestingą kovą su korupcija, nacionalinio saugumo stiprinimą, tai apie naujas derybas su ES net neužsiminė. Jis pabrėžė, kad naujosios Vyriausybės pagrindinis uždavinys bus „valstybės pataisymas“. Pasak premjero, pirmiausia bus išardytas vadinamasis Bermudų keturkampis. Tai yra išardyti iki šiol buvę kairiųjų valdžios, verslo, specialiųjų tarnybų, kuriose darbuojasi nemažai buvusios komunistinės nomenklatūros darbuotojų, bei nusikalstamo pasaulio ryšiai. Tuos pačius tikslus deklaruoja ir naujasis Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis. Jau nekalbant apie jo brolį Jaroslavą Kačynskį – „Įstatymo ir teisingumo“ lyderį bei ideologą.

Apskritai naujojo premjero programinė kalba, kurioje jis pirmiausia akcentavo patriotizmą, sąžiningumą, nacionalinius interesus ir solidarumą, buvo sutikta gana šiltai. Plojo netgi „Pilietinės platformos“ parlamentarai. Užtat labai niūriais veidais sėdėjo buvusių komunistų – Kairiųjų demokratų sąjungos, buvusios valdžioje, atstovai. Jų nerimas visiškai suprantamas. Juk jėgos struktūrų ministrais tapo principingi antikomunistai. Vidaus reikalų ministru tapo artimiausias brolių L. ir J.Kačynskių bendražygis dar nuo komunistinio režimo ir „Solidarumo“ atsiradimo laikų Liudvikas Dornas. Už antikomunistinę agitaciją buvo ne kartą saugumiečių muštas, kelis kartus sėdėjo kalėjime. Todėl jo neapykanta buvusiems komunistams, o ypač buvusiems saugumiečiams visiškai suprantama. Beje, jis iškart pareiškė, jog vienas pagrindinių jo vadovaujamos ministerijos uždavinių bus liustracijos proceso sustiprinimas, ir pažadėjo negailestingai šalinti iš pareigų visus senosios komunistinės nomenklatūros atstovus. Pirmiausia iš policijos ir saugumo. Ne mažiau antikomunistiškai nusiteikęs ir slaptųjų tarnybų koordinavimo ministras Zbignevas Vasermanas ir teisingumo ministras Zbignevas Ziobra. Pastarasis pritaria vidaus reikalų ministro Liudviko Dorno iniciatyvai įkurti specialią Antikorupcijos valdybą, kuri kontroliuotų, kad aukštieji valdininkai neimtų kyšių. Taip pat pritaria L.Dorno reikalavimui atkurti mirties bausmę už ypač sunkius nusikaltimus. Tokie jėgos struktūrų ministrų planai itin neramina valdžioje buvusius kairiuosius, nes naujajai vyriausybei pritaria ir gruodžio 23 dieną pradėsiantis eiti savo pareigas prezidentas L.Kačynskis. Pasak L.Dorno, naujoji vyriausybė kartu su prezidentu vykdys griežtą liustraciją ir visišką valstybės dekomunizaciją, kuri ir taip per ilgai užsitęsė. Dar daugiau, naujieji jėgos struktūrų ministrai atvirai skelbia, jog už piktnaudžiavimą valdžia ir korupcija gali būti iškeltos baudžiamosios bylos buvusiam neokomunistų premjerui Lešekui Mileriui, keliems jo buvusio kabineto ministrams. Nemažai „Įstatymo ir teisingumo“ partijos įtakingų veikėjų netgi reikalauja, kad tokia byla būtų iškelta ir savo antrąją kadenciją baigiančiam prezidentui Aleksandrui Kvašnievskiui.

Dėl naujosios Lenkijos vyriausybės programos ir planų labai sunerimę ne tik Lenkijos kairieji, bet ir ES Briuselio biurokratai. Pastariesiems ypač nepatiko premjero K.Marcinkievičiaus kalboje ne kartą paminėtas akcentas, jog Varšuva pirmiausia turi dar labiau stiprinti santykius ir bendradarbiavimą su Vašingtonu ir Vatikanu. Tuo tarpu santykiuose su ES nors ir pabrėžtas būtinumas kurti bendrą ES energetinę politiką, bet taip pat akcentuojama, kad nacionaliniai Lenkijos interesai yra visų svarbiausi. Europarlamentarams, ypač Socialistų frakcijai nepriimtini ketinimai vėl įvesti mirties bausmę, griežti prezidento L.Kačynskio pasisakymai prieš homoseksualus bei panašūs veiksmai, tariamai pažeidžiantys žmogaus teises. Taip pat kai kurių valstybinių institucijų bei fondų likvidavimas. Europos feministės jau kelia triukšmą, jog taupumo sumetimais panaikinama Lyčių lygių galimybių tarnyba, jos funkcijas perduodant Socialinių reikalų ministerijai.

Naująja Lenkijos valdžia neslepia nepasitenkinimo ir Maskva. Prezidentas L.Kačynskis netgi vadinamas ne tik komunistų, bet ir Rusijos priešu. Primenama, jog, L.Kačynskiui būtent sostinės Varšuvos meru, jo iniciatyva viena Lenkijos sostinės aikštė buvo pavadinta nužudyto Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo vardu. Tada Rusijos užsienio reikalų ministerija pasiuntė protesto notą Lenkijos vyriausybei, reikalaudama atšaukti šį sprendimą. Lenkijos vyriausybė atsakomojoje notoje pažymėjo, kad tai ne Lenkijos vyriausybės reikalas, nes sprendimą dėl D.Dudajevo aikštės priėmė Varšuvos miesto taryba, į kurios sprendimus vyriausybė kištis neturi teisės. Gavusi atsakymą, Maskva nusprendė imtis „adekvačių priemonių“. Maskvos miesto Dūma aršaus imperininko mero J.Lužkovo iniciatyva paskelbė, jog netrukus Klimaškino gatvė, kurioje yra Lenkijos ambasada, bus pervadinta 1863 metų sukilimo malšintojo Michailo Muravjovo, istorijoje žinomo Muravjovo Koriko vardu. Tačiau Kremlius, bent jau kol kas, liepė apsiraminti Maskvos merui J.Lužkovui. Kalbama, jog tuo klausimu pats V.Putinas buvo išsikvietęs „ant kilimo“ įsismaginusį J.Lužkovą ir davęs jam pylos už pernelyg didelį uolumą.

Kai kurie apžvalgininkai tiek Lenkijoje, tiek Europoje pranašauja, kad K.Marcinkievičiaus vyriausybė ilgai neišsilaikys, nes „Pilietinė platforma“ kartu su Kairiųjų demokratų sąjunga 187 balsais nepritarė vyriausybės patvirtinimui. Tačiau kol kas „Įstatymo ir teisingumo“ suformuotas ministrų kabinetas turi 272 balsų paramą. Aišku, tam tikrų pavojų esama. Juk niekas negali prognozuoti, kaip elgsis A.Leperio „Savigynos“ ir Lenkijos šeimų lygos parlamentarai. Abi šios partijos yra populistinės ir iš jų galima laukti visko. Nors, antra vertus, yra nemažai vilčių, jog K.Marcinkievičiaus vyriausybė išsilaikys ilgai. Tuo labiau jog, nepaisant nusivylusios „Pilietinės platformos“ ir jos lyderio Donaldo Tusko prognozių, kad „Įstatymo ir teisingumo“ partijos ir prezidento L.Kačynskio populiarumas greitai nukris, vyksta atvirkštiniai procesai. Praėjus dviem mėnesiams nuo Seimo rinkimų, „Įstatymo ir teisingumo“ populiarumas išaugo net 12 proc.

Įdomi Lietuvos valdančiosios nomenklatūros reakcija į radikalius pokyčius Lenkijoje. Mūsų socialdemokratai nuo oficialių komentarų susilaiko, tačiau neoficialiai jau užsimena, jog naujoji Lenkijos valdžia yra „nacionalistinė“ ir gali sukelti problemų su lenkų tautine mažuma Lietuvoje. Tai skamba ypač fariziejiškai, žinant mūsų neokomunistų elgesį tuo metu, kai prisidengę lenkiškumu Pietryčių Lietuvos komunistai kūrė savo „autonomiją“. Aiškiai bijomasi grandininės reakcijos ir Lietuvoje, ypač valdžios pasikeitimo atveju – dekomunizacijos.

© 2005 "XXI amžius"