|
Ir ligos naštos slegiamas buvo ištikimas Dievui ir Bažnyčiai
AA kunigas Petras Balanda
(1930 10 22-1955 12 18-2005 10 22)
Spalio 22 dieną, sulaukęs 75 metų, Kaune po ilgos ligos mirė kun. Petras Balanda. Jis gimė 1930 m. spalio 22 d. Pabiržės parapijoje, Biržų rajone. Mokėsi Pakarklių pradžios mokykloje, Pabiržės progimnazijoje. 1951 metų birželį baigė Biržų gimnaziją. Kadangi buvo augęs ir gimęs pamaldžių tėvų šeimoje ir jaunystėje lankęs labai gražią Pabiržės bažnyčią, nusprendė stoti į Kauno kunigų seminariją, norėdamas tapti kunigu. Buvo kilęs iš Panevėžio vyskupijos, tad paskirtas į Kauno arkivyskupiją, nes tais metais iš Kauno buvo mažiau stojančiųjų, ir 1955 m. gruodžio 18 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas kunigais įšventino jį ir kitus keturiolika neopresbiterių. Netrukus paskirtas Ukmergės vikaru ir įsitraukė į pastoracinį darbą su didžiu nuoširdumu. 1959 metais paskirtas Užunvėžio parapijos klebonu. Rado bažnyčią apleistą ir reikalingą remonto, tad ėmėsi veiklos: nudažė bažnyčią iš lauko, išdažė vidų, pakvietė menininkus šie nutapė naujus paveikslus. Taip išpuošė bažnyčią, padarė ją gražią ir patrauklią. Rūpinosi vaikų katechizavimu, nors tuo metu tai buvo draudžiama. 1959-1960 metais buvo Taujėnų klebonu.
1960-aisiais perkeliamas į Muniškių bažnyčią prie Kauno. Kai Užunvėžio parapija liko be kunigo, žmonės ėmė priekaištauti: Argi reikėjo puošti bažnyčią, jeigu mes nebeturime nuolatinio kunigo. Žinoma, tas priekaištas buvo menkavertis, nes remontuoti ir puošti bažnyčią, kai nėra nuolatinio klebono, daug sunkiau, ir atliktas darbas buvo labai reikalingas.
1961-1963 metais kun. P.Balanda buvo Eržvilko vikaru, o 1963-1965 metais Margininkų klebonu. 1966-1967 metais dirbo vikaru Kudirkos Naumiestyje, paskui skiriamas į Būdviečio parapiją, kurią prisimindavo kaip vieną pamaldžiausių ir nuoširdžiausių parapijų. 1986 metais vėl keliamas į Margininkų parapiją. Sveikatai pablogėjus, prašosi, kad būtų atleistas gydytis. Prisimenu, dar 1988 metų vasarą skambino man į Radviliškį telefonu, kad atvažiuočiau į Margininkų kleboniją, nes ruošiasi ją apleisti. Prašė padėti sutaisyti jo automobilio variklį, nes žinojo, kad kariuomenėje buvau mokomas ne tik vairuoti, bet ir mašinas taisyti. Kai atvažiavau, per vieną dieną išardėme variklį ir vėl surinkome. Tos pačios dienos vėlų vakarą užvedėme automobilį ir atvykome į Kauną nakvoti. Ir po to klebonas Petras dar dvejus metus važinėjo mūsų suremontuotu automobiliu. Dar pajuokavo: kad taip greit pavyko sutaisyti automobilį, tai gyvensiu.
Tačiau jo sveikata po truputį vis silpo. Kada sulaukė Lietuvos nepriklausomybės ir kada buvo visos galimybės pastoraciniam darbui, jam jau buvo sunku aukoti net šv. Mišias. Kadangi mes buvome kilę iš gretimų parapijų, tad palaikėme draugystę per visą gyvenimą. Beveik kiekvieną mėnesį jį aplankydavau, kartais prašydavo, kad nuvežčiau į Kauno Arkikatedrą, nes norėdavo atlikti išpažintį. Kai prieš mirtį buvo ligoninėje, dar į ją nuvežiau kunigą iš Kauno Arkikatedros, kad suteiktų Ligonių sakramentą.
Spalio 22 dienos ankstų rytą Viešpaties angelas pakvietė kun. P.Balandą į Amžinybę. Trumpas buvo jo testamentas: Man mirus, prašau palaidoti mano Tėviškėje Pabiržėje. Biržų rajonas, Panevėžio vyskupija. Kun. P.Balanda. Dar man buvo minėjęs, kad mirties atveju būtų galima palaidoti Pabiržės kapinėse prie tėvų, nes yra gražus paminklas ir būtų vietos jo vardui įrašyti.
Kun. P.Balanda buvo pašarvotas Kauno Šilainių Šv. Dvasios bažnyčioje. Dalyvaujant dešimt Kauno arkivyskupijos kunigų, vadovaujant arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, buvo aukojamos koncelebracinės šv. Mišios. Bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų. Pamoksle arkivyskupas pabrėžė kunigo Petro nuoširdžią ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai, atsisveikinimo žodį tarė kurso draugas Veprių klebonas kun. Bronislovas Gimžauskas, primindamas, kad ligos metu per keliolika metų kunigas Petras vis sulaukdavo Kauno arkivyskupijos kurijos paramos ir buvo dėkingas už globą visiems artimiesiems.
Dar buvo aukojamos šv. Mišios Pabiržės bažnyčioje, kurioje dalyvavo šeši kunigai ir daug tikinčiųjų iš Pabiržės ir kitų parapijų. Daug žmonių atliko išpažintį ir priėmė šv. Komuniją. Šv. Mišias koncelebravo Biržų dekanas kanauninkas Povilas Miškinis, mons. Lionginas Vaičiulionis ir Pušaloto klebonas kun. Albinas Pipiras. Pamokslą sakė mons. L.Vaičiulionis, nušvietęs kunigo Petro kunigystės kelią, o prie kapo atsisveikinimo žodį tarė buvęs jo tikybos mokytojas kun. A.Pipiras, priminęs, kad kunigą Petrą pažinojo jam mokantis gimnazijoje.
Amžinoji šviesa tešviečia, Viešpatie, kunigui Petrui.
Mons. Lionginas VAIČIULIONIS
© 2005 "XXI amžius"
|