Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lietuvos tikinčiųjų teisių gynėjas

Jonas Kazimieras BURDULIS

Kanauninkas Michael Bourdeaux (Maiklas Burdo) (trečias iš dešinės) su savo bendradarbiais iš Kestono instituto spaudos konferencijoje atidarant parodą M.Mažvydo bibliotekoje

Vienas ryškiausių parodos eksponatų – 1971 metais parengtas Memorandumas, kurį pasirašė daugiau nei 17 tūkst. Lietuvos katalikų, adresuotas SSKP CK generaliniam sekretoriui L.Brežnevui ir, siekiant atkreipti Vakarų pasaulio dėmesį, jam pasiųstas per Jungtinių Tautų Organizaciją Dalios Žemaitytės nuotraukos

Apie Kestono koledžą (Religijos ir komunizmo studijų centrą), dabar jau vadinamą Kestono institutu, jo veiklą ir reikšmę lietuvių tautai plačioji visuomenė iki šiol nebuvo deramai informuota. Tuo tarpu būtent Kestono koledžas ir ypač jo įkūrėjas bei vadovas Anglikonų Bažnyčios 8 kanauninkas Michael Bourdeaux (Maiklas Burdo) paliko ryškų pėdsaką mūsų tautos kovoje už tikėjimo laisvę tokioje dar netolimoje sovietinėje praeityje.

Lapkričio 17 dieną Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje, pradėjo veikti pirmą kartą į Lietuvą atvežta Kestono instituto paroda. Į parodą susirinko gausus svečių būrys, tarp kurių buvo Kestono instituto prezidentas kanauninkas dr. M.Bourdeaux, jo direktorius dr.Davorin Peterlin (Davorinas Peterlinas), ilgametės darbuotojos Xenia Dennen (Ksenija Denen) ir Marite Sapiete, Britų ir lietuvių bendruomenės pirmininkas, buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje Michael Peart (Maiklas Pyrtas), jos sekretorius Aleksas Vilčinskas. Tarp svečių sutikome Vilniaus arkivyskupą kardinolą Audrį Juozą Bačkį, Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, SJ, Telšių vyskupą Joną Borutą, SJ, mons. Alfonsą Svarinską, seserį Nijolę Sadūnaitę, ilgametę Lietuvių informacijos centro Niujorke vadovę Gintę Damušytę, kuri daug prisidėjo prie instituto veiklos, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovą Lietuvoje Gabrielių Landsbergį, daug kitų iškilių visuomenės veikėjų, Seimo narių.

Įvykusioje spaudos konferencijoje garbingus svečius pristatė M.Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja Silvija Vėlavičienė, apie koledžo įsteigimą ir jo nueitą garbingos veiklos kelią pasakojo kan. dr. M.Bourdeaux, D.Peterlinas, X.Dennen, M.Peartas, A.Vilčinskas.

S.Vėlavičienė iš pradžių paminėjo, kaip gimė idėja surengti parodą Lietuvoje. Ji pasakojo, jog idėja priklauso Britų lietuvių draugijai Londone. Mūsų tautiečiai Anglijoje nusprendė, jog Lietuva turi pamatyti svarbius dokumentus, pati idėja buvo brandinta apie pusantrų metų. Lietuvos ambasadorius Anglijoje Aurimas Taurantas, 2004 metų vasarą lankydamasis Lietuvoje, šią idėją atvežė į M.Mažvydo biblioteką. Tuomet ir buvo sudaryta darbo grupė parodai parengti, į kurią įėjo bibliotekos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Britų ir lietuvių draugijos atstovai. S.Vėlavičienei ir GGRTC darbuotojui A.Streikui teko nuvykti į Oksfordą ir atrinkti eksponatus parodai. Vėlavičienė dėkojo Kestono instituto prezidentui kan. M. Bourdeaux, kuris padėjo pamatus koledžui, gavęs pirmuosius jo dokumentus iš okupuotos Lietuvos apie tikinčiųjų persekiojimus, teismo procesus. Ji paminėjo, jog už žymius kanauninko nuopelnus lietuvių tautai Lietuvos Respublikos Prezidentas jį prieš dvejus metus yra apdovanojęs DLK Gedimino ordinu, o dabartinio jo vizito metu – DLK Vytauto ordino Karininkų kryžiumi.

Kan. M.Bourdeaux papasakojo, jog pirmuosius savo veiklos žingsnius jis žengė tolimais šaltojo karo metais, kai Didžiosios Britanijos vyriausybė norintiems lavintis jauniems kariams sudarė galimybes mokytis rusų kalbos. Jis sakė, jog vieni iš pirmųjų žodžių, kuriuos jis tada išmoko, buvo „umier Stalin“. Mokytojas klausytojams pasakė, jog tie žodžiai reiškia, kad mirė Stalinas. Tada mokslas truko dvejus metus. Vėliau, Chruščiovo atlydžio metais (1959-aisiais), jam teko lankytis ir mokytis Maskvos universitete. To vizito metu jam buvo perduotas 200 įkalintų rusų baptistų pastorių sąrašas. Jis, paėmęs tuos dokumentus, suprato, jog reikia skelbti tikinčiųjų balsą, kad jis būtų plačiai išgirstas.

Vėliau pradėjo plaukti dokumentai iš visų Rytų bloko šalių – bulgarų, lenkų, lietuvių ir kitomis kalbomis, iškilo reikalas rasti žmonių, kurie visas tas kalbas mokėtų, galėtų jomis ir skaityti, ir rašyti. Kanauninkas sakė, jog didžiausią įspūdį jam padarė iš Lietuvos gautas 1971 metais rašytas Memorandumas tikinčiųjų teisėms ginti, pasirašytas 17 tūkst. asmenų. Reikia tik pagalvoti, sakė kanauninkas, jog tuos parašus reikėjo surinkti KGB panosėje, jog jie buvo vežiojami iš parapijos į parapiją. Reikia suprasti, jog Memorandumas nusako visą persekiojimo mastą ir esmę. Jo nuomone, tai buvo didžiausias pasipriešinimas priespaudai, kokį tik buvo galima tos priespaudos metu išreikšti.

„Mes galvojome, kaip būtų galima padėti Lietuvos Bažnyčiai, kuri labai nuosekliai kovojo už tikinčiųjų teisę tikėti Dievą. Iš viso gavome 73 „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerius. Pirmajame LKB numeryje buvo labai daug informacijos. Pradėjome ją sisteminti, katalogizuoti pagal atskiras temas – vyskupijas, parapijas, tėvų troškimą krikštyti ir mokyti savo vaikus ir t.t.“, – sakė kanauninkas. Jis taip pat sakė, jog „LKB kronika“ buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų.

„1979 metais parašiau ir išleidau knygą „Kryžių žemė“ apie Lietuvą, kuri buvo išversta į keletą kalbų. Labai daug informacijos iš Lietuvos gavome per Lietuvių informacijos centrą Niujorke ir jo vadovę Gintę Damušytę, su kuria po daugelio metų dabar susitikau čia, Lietuvoje, – sakė kan. M.Bourdeaux. – Ši diena yra viena labiausiai jaudinančių mano gyvenime“.

Instituto darbuotojas dr. D.Peterlinas sakė, jog darbas tęsiamas ir dabar. Dabartiniu metu dar labai daug tikinčiųjų teisių pažeidimų stebima Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje. Dirbama dviem aspektais: istoriniu, nes praeityje yra buvę labai daug įvykių, apie kuriuos anksčiau nebuvo gauta medžiagos, ir šiuolaikiniu – apie dabar vykstančius procesus. Stebima religijos laisvė, žmogaus teisės.

Dr. Arūnas Streikus papasakojo apie savo darbą institute atrenkant parodas eksponatus. Jis pažymėjo, jog didžiausią įspūdį jam paliko Memorandumas, liudijantis apie gilų paprastų žmonių, paprastų tikėjimo brolių, tikėjimą. Su Memorandumu yra susiję ir daugelis kitų eksponatų. Ypatingo dėmesio nusipelno knyga su tikinčiųjų parašais dėl Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimo, tremtinės Adelės Dirsytės ranka parašyta Sibiro tremtinių maldaknygė „Marija, gelbėk mus!“ Pasak A.Streikaus, galima teigti, kad Lietuvos atvejis ypač išsiskiria iš kitų šalių savo pasiryžimo jėga.

Į klausimą, ar institutas tiria pasikėsinimus į tikėjimo laisvę, kurie pasireiškia per tautų moralės žlugdymą vyriausybėms globojant gėjų ir lesbiečių sambūrius, jiems skiriant valstybės dotacijas, naudojamas klubams steigti ir orgijoms organizuoti, dr. D.Peterlinas atsakė, jog institutas neturi užsibrėžęs tikslo nukreipti žmones kuria nors linkme. Ir neišskiria atskirų žmonių grupių, atstovaujančių kurioms nors apibrėžtoms vertybėms. Jis pažymėjo, kad institutas tiria ir atspindi faktais paremtą situaciją ir, jeigu šia tema bus gaunama faktais paremtų duomenų, ji bus pradėta tirti.

Į klausimą, ar jau galima pasaulio visuomenei atskleisti tuos kanalus, kuriais buvo gaunama informacija iš okupuotos Lietuvos, kan. M.Bourdeaux atsakė, kad, nors dokumentai iš Lietuvos buvo gaunami gana dažnai, niekada nebuvo siekiama sužinoti, kaip tie dokumentai koledžą pasiekdavo. Bemaž visi jie buvo gauti iš Lietuvių informacijos biuro Niujorke per G.Damušytę, tačiau daugiau sužinoti nebuvo galima dėl galimo pavojaus paviešinti respondentus. Kestono koledžas kaupė ir skleidė dokumentus bei faktus, buvo svarbu, kad gaunama informacija būtų patikima ir kad ji pasiektų tuos, kuriems ji reikalinga, o kaip ji buvo gaunama, jau nebe tiek svarbu. Kanauninkas pabrėžė, kad buvo svarbu Memorandumą paskelbti tarptautiniu lygiu, – taip jis įgavo kur kas didesnį rezonansą, nustojo būti tik siauru vienos tautinės grupės reikalu.

Parodą pristatė ir apie patį Kestono koledžą papasakojo M.Mažvydo bibliotekos direktorius Vytautas Gudaitis ir svečiai – kan. M.Bourdeaux, kardinolas J.Bačkis, mons. A.Svarinskas. Įdomiu akcentu nuskambėjo mons. A.Svarinsko kalba, kurioje jis, padėkojęs koledžo vadovams už didelę paramą lietuvių tautai jos kovoje už tikėjimo laisvę, paprašė ir ateityje mums padėti šioje kovoje. „Savo vakarykštį priešą – komunizmą – mes esame gerai pažinę, bet šiandieninio – globalizmo – dar nepažįstame, o jis yra labai gudrus ir klastingas, mums dar labai sunku jį atpažinti ir suprasti jo kėslus“, – sakė monsinjoras, jau daugelį metų pats asmeniškai pažįstantis kanauninką M.Bourdeaux.

Kestono koledžas pradėjo veikti 1969 metais Kento grafystėje, netoli nuo Londono esančiame mažame Kestono miestelyje. Prieš keletą metų, persikėlus į Oksfordą, buvo pradėtas vadinti Kestono instituto vardu. Dešimtys ir šimtai tūkstančių žmonių Sovietų Sąjungoje ir kitose Rytų bloko šalyse kentėjo dėl dvasinės priespaudos – valdžia iš jų atimdavo bažnyčias, jie prarasdavo darbą, laisvę, netgi gyvybę. Oficiali valdžia pavergtose šalyse tariamai toleravo sąžinės laisvę, o iš tikrųjų žiauriausiais būdais ją slopino. Kestono instituto archyve yra sukaupta nepaprastai daug savilaidos (rus. „samizdato“), spaudos iškarpų, laiškų ir kitų dokumentų, kurių daugelis Kestono institutą pasiekė su dideliais sunkumais, didžiule asmenine juos perdavusių žmonių rizika.

Dar galima sutikti ne taip mažai žmonių, kurie iki šiol tiki komunizmo teorija, jog neva galima pasiekti jo tikslų apvalius jį nuo totalitarizmo, varžiusio tikėjimą į Dievą ir patį tikėjimo išpažinimą. Kestono institutas tyrinėja priežastis, kelia viešumon konkrečius įvykius ir remia nukentėjusius nuo neapykantos tikėjimo išpažinimui.

Kestono institutas mielai priima lietuvius, norinčius pasinaudoti jo archyvais, be to, gali skirti trumpalaikes stipendijas buvusių komunistinių šalių religiniams vadovams bei studentams. Taip pat institutas laukia paramos savo darbų tęstinumui užtikrinti.

Kan. dr. M.Bourdeaux, grįžęs iš Sovietų Sąjungos, buvo įšventintas į Anglikonų Bažnyčios kunigus ir iki 1964 metų buvo vicevikaras vienoje Londono parapijoje. 1964 metais pradėjo akademinę karjerą – dėstė įvairiuose koledžuose ir universitetuose. Jis yra teologijos daktaras, apdovanotas Templtono Religinės pažangos premija, yra Ročesterio katedros garbės kanauninkas.

Per visą savo karjerą ir išėjęs pensijon kan. M.Bourdeaux skelbė straipsnius apie Sovietų Sąjungą daugelyje leidinių bei spaudoje, taip pat rašė kelioms enciklopedijoms. Jis ir dabar yra vienas „Encyclopedia of Religion in Russia Today“ („Religija šių dienų Rusijoje“) redaktorių, jis yra įsteigęs žurnalą „Religion in Communist Lands“ („Religija komunistinėse šalyse“), dalyvauja BBC laidose, yra parašęs 10 knygų.

Parodos eksponatai nepalieka abejingo nė vieno lankytojo. Regint tremtinės ir kankinės A.Dirsytės ranka rašytą Sibiro lietuvių maldaknygę „Marija, gelbėk mus!“, išverstą į daugelį pasaulio kalbų, ne vienam lankytojui teko tramdyti ašaras. Didelė knyga su 143 869 tikinčiųjų parašais po kreipimusi į sovietų valdžią grąžinti neteisėtai atimtą Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris, išleistas 1972 metais, Nr. 12 (1974), Nr. 15 (1976), Nr. 38 (1979), 39 (1979), Lietuvos Kaišiadorių vyskupijos kunigų 1979 m. vasario 11 d. laiškas sovietų valdžiai su prašymu atleisti iš tremties vyskupą Vincentą Sladkevičių (42 parašai), Vilkaviškio, Kauno, Telšių ir Klaipėdos vyskupijų kunigų kolektyviniai pareiškimai dėl LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1976 m. liepos 28 d. išleistų „Religinių susivienijimų nuostatų“, kuriais Lietuvos tikinčiųjų tikėjimo laisvė buvo suvaržyta neatsižvelgiant nei į SSRS ratifikuotas tarptautines sutartis ir konvencijas, nei į SSRS ir LSSR konstitucijas, kurios tą teisę garantavo, atskiri Memorandumo lapai, pasirašyti inteligentų, nuo darbo sugrubusių darbininkų ir kolūkiečių rankų, – tai nebylūs mūsų tautos dvasinio genocido liudininkai, stipresni už bet kokį riksmą, juose užfiksuota pavergtos tautos kančia.

Paroda palyginti nedidelė, tačiau jos eksponatai yra neįkainojami. Jie neįkainojami tuo pasiaukojimu, kurį žmonės į juos sudėjo kovodami savo taurią dvasios kovą su kruvinu ir negailestingu priešu – dvasiniu savo budeliu. Šiandien matome, jog ta kova toli gražu dar nebaigta, nes mūsų laukia nauji sunkumai, kiti išbandymai.

Kad mūsų tautos kova buvo pagrįsta, vaizdžiai rodo ir kiti parodos eksponatai. Matome Lietuvos Helsinkio grupės protestą LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui dėl Romui Ragaišiui iškeltos baudžiamosios bylos, kurioje jis kaltinamas tariamai neteisėtu verslu – akinių remontu! Už šį nusikaltimą jam grėsė septyneri metai kalėjimo. Aš paklausiau seserį Nijolę, ar ji neprisimena, kokia buvo tos bylos baigtis. Ji atsakė, jog prisimena, kad R.Ragaišis buvo nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo. Priminsime, jog tikrasis R.Ragaišio „nusikaltimas“ buvo tas, kad jis išdrįso demaskuoti įrodymų suklastojimą V. Petkaus teisme.

Parodoje taip pat eksponuojama nemaža knygų, liudijančių apie lietuvių kovą už tikėjimo laisvę, išleistų įvairiomis kalbomis. S.Vėlavičienė sakė, jog bibliotekos darbuotojai didžiuojasi, kad pavyko sukaupti tokius didelius fondus šia tema. Bemaž visos jos yra gautos iš užsienio lietuvių, labai daug bendrauta ir gauta knygų iš Lietuvių informacijos biuro Niujorke iš pačios G.Damušytės. Parodoje pateikta keliomis kalbomis išleista M.Bourdeaux parašyta knyga „Kryžių šalis“ („Land of Crosses“). Tai yra išsamus mokslinis veikalas apie religijos padėtį okupuotoje Lietuvoje. S.Vėlavičienė sakė, jog šia tema jau sulaukėme ir lietuvių istorikų darbų. Tarp jų nemažai naujienų – Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidiniai „Pogrindinė kunigų seminarija“ (Vilnius, 2002), A.Streikaus (sudarytojas) „Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme“ (Vilnius, 2000). Taip pat matome pogrindinį dr. J Savasio leidinį „Karas prieš Dievą Lietuvoje“ ir kt.

Kestono instituto atvežta paroda Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje veiks iki gruodžio 5 dienos. Nepraeikime abejingai pro neseną mūsų kovų puslapį, kovų, kurias tauta kovojo taikiomis priemonėmis, o mūsų priešas nesibodėjo tauriausių tautos sūnų žudyti – ji yra paminklas nužudytiems ir ištremtiems kunigams, vyskupams ir pasauliečiams. Amžina jiems šlovė ir tautos padėka!

© 2005 "XXI amžius"