|
Komisijų bumas
Paskutinis argumentas, kurio tarsi skęstantysis šiaudo griebiasi Algirdas Brazauskas ir jo valdančiosios koalicijos kolegos Premjero kėdei ir visai koalicijai išsaugoti, yra pastaruoju metu plačiai išpopuliarinta tezė, neva Seimas sudaro pernelyg daug komisijų. Atseit dėl to paralyžiuojamas viso Seimo darbas, tos komisijos neatlieka savo paskirties, nes dažniausiai neatsako į joms iškeltus klausimus ir t. t. Tačiau tokie teiginiai neatitinka tikrovės. Pirmasis Seimo vicepirmininkas Č. Juršėnas, apžvelgdamas penktosios kadencijos Seimo darbą, lapkričio 14 dieną spaudos konferencijoje Seime informavo, jog šios sudėties Seimo darbas kuo nors ypatingu nuo ankstesnių kadencijų nesiskiria, tiek priimamų įstatymų, tiek posėdžių skaičiumi per mėnesį. Č. Juršėnas šioje spaudos konferencijoje pažymėjo, jog laikinųjų komisijų gausa šios kadencijos Seimas iš tikrųjų išsiskiria iš ankstesniųjų, tačiau nelaiko trūkumu. Pažymėjęs, jog šis Seimas pasižymi taip pat itin mažu Seimo narių skelbiamų pareiškimų skaičiumi, vicepirmininkas priminė, jog šie pareiškimai yra labai svarbus opozicijos darbo instrumentas, kurio nederėtų ignoruoti. Dar galima būtų paminėti, jog Č. Juršėnas pabrėžė, kad šis Seimas pasižymi didele savo narių drausme dėl posėdžių lankymo jiems sunku būtų ką nors prikišti.
Turint tai omenyje ir stebint visiškai priešingus Č. Juršėno kolegų pasisakymus, kyla klausimas, kas vis dėlto turima omenyje. Kai kiti socialdemokratų lyderiai pradeda išvedžioti, jog komisijos esančios politinės kovos ginklas, o ne priemonė tiesai nustatyti, darosi nelabai suprantama, ar jie patys supranta, ką kalba. Tačiau viskas sustoja į savo vietas, kai įdėmiai pasiklausai jų išvedžiojimų. Lapkričio 18 dieną Žinių radijo laidos Raktas metu LSDP vicepirmininkas Vytenis Andriukaitis įrodinėjo, esą nereikia A. Brazausko verslo nagrinėti Seimo komisijoje, nes tai esanti pernelyg žemo lygio priemonė tokio aukšto rango pareigūnui. Jo teigimu, jis anksčiau nepasirašęs, kad būtų sudaryta Seimo komisija V. Landsbergio reikalams ištirti būtent dėl tos priežasties, todėl dabar Seimas turįs pasinaudoti jo asmenine patirtimi. Anot V. Andriukaičio, jeigu iškilo nepasitikėjimas tokiais šviesuliais kaip A. Brazauskas arba V. Landsbergis, reikia kirsti iš peties skelbti apkaltą, ir baigta. Tada esą ir išaiškėsianti tiesa.
Kas ten žino, gal V. Andriukaitis ir teisus. Gal tikrai atėjo laikas skelbti apkaltą A. Brazauskui ir viską išsiaiškinti? Pagal jau mums žinomą procedūrą būtų sudaryta komisija apkaltai suformuluoti, kaltinimams apgalvoti, prieš tai, žinoma, derėtų A. Brazauskui pateikti kažkiek klausimų, kad apkalta vėliau Seimo posėdyje sklandžiai eitųsi ir, jai gerai nusisekus, nebūtų galima Seimo sprendimo apskųsti. Galiausiai, kur buvus kur nebuvus, ir vėl išnyra ta pati Seimo komisija, kaip Pilypas iš kanapių!
Taip, ko gero, V. Andriukaitis šiuo atveju bus teisus. Mes nežinome, kas jį paskatino taip klastingai elgtis savo lyderio atžvilgiu. Tariamai gindamas (pasakysime, jog netgi labai aršiai!), jis iš esmės savo lyderiui parišo akmenį po kaklu ir stūmė į tą pačią upę, kurion šis taip atkakliai nenori bristi į Seimo komisiją! Tačiau V. Andriukaičio oponentai toje laidoje su jo nuomone niekaip nenorėjo sutikti. Jų nuomone, ir V. Landsbergis, ir A. Brazauskas yra tokie pat piliečiai kaip ir visi Lietuvos žmonės, todėl jie irgi turi lygiai su visais atsakyti prieš įstatymą, jeigu nusikalto. Sunku su tuo nesutikti. O kaip elgiasi pats A. Brazauskas? Pakliuvęs į nešvarią istoriją, jis purkštauja, kaip tas katinas, kuris susilaukė pylos už tai, kad pridergė į akselį!
Tai reikia tų komisijų ar ne? Į šį klausimą atsakyti vis tiek kada nors teks, ir ne kam nors kitam, o Seimui. Galima sutikti, jog tokios komisijos, kurios šiandien yra įtvirtintos Seimo statute ir jo praktikoje, realios naudos neduoda. Taip pat nekelia abejonių teiginys, jog Seimo komisija statute numatyta kaip parlamentinės kontrolės mechanizmo sudėtinė dalis, o ta kontrolė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu ji būtų pavesta opozicijai.
Reikia manyti, jog ne be reikalo statute yra atsiradę du vienas kitam prieštaraujantys straipsniai, niekais verčiantys pačią parlamentinės kontrolės galimybę. Pagal vieną iš tų straipsnių Seimo komisija turi būti sudaryta, jeigu ją savo parašais pripažįsta esant reikalinga 36 Seimo nariai. Pagal kitą straipsnį Seimas taip pasiūlytą komisijos sudarymo būtinumą dar gali svarstyti būtina ji ar ne. Be abejo, jeigu Seimas dauguma balsų nuspręs, jog būtinumo nėra, tai ir komisijos nebus. Šie du Seimo statuto punktai visu gražumu susipjovė, kai atsirado siūlymas sudaryti komisiją A. Brazausko šeimos verslui tirti, ir buvo balsuojama, ar yra būtinumas tai komisijai sudaryti. Ir reikalas sudaryti komisiją buvo palaidotas kartu su nebūtinumu ją sudaryti. Nebūdami Seimo statuto žinovais pastebėsime, jog jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kad abu šie Seimo statuto straipsniai yra baltais siūlais siūti.
Pirmasis pastebėjimas: kaip bus sudaroma Seimo komisija, jeigu, sakysim, po Seimo rinkimų opozicijoje bus mažiau Seimo narių negu 36? Tarkim, kokie 32 ar 33? Ar nereikėtų suredaguoti to punkto: Seimo laikinoji komisija sudaroma, jeigu ją savo parašais paremia du trečdaliai (keturi penktadaliai, penki šeštadaliai ir t. t.) opozicijoje esančių Seimo narių?
Antrasis pastebėjimas: jeigu Seimo komisija yra skirta parlamentinei kontrolei, tai kaip galima leisti, kad opozicijos reikalavimą sudaryti komisiją galėtų nubalsuoti valdančioji koalicija? Kokia tai parlamentinė kontrolė, kurią turi palaiminti kontroliuojamoji institucija? Ir galiausiai kokia tai demokratija, kuri dozuoja pačią demokratiją vienai grupei (tegul ir valdančiai Seimo daugumai) naudinga prasme?
Jeigu Lietuvoje dar egzistuoja sveikas protas (matome, jog Seime jo aiškiai nėra per daug), tai reikalą reikia nedelsiant perduoti Lietuvos Konstituciniam Teismui. Jeigu sugebama, pasimetus tarp dviejų Seimo statuto straipsnių ir pasipriešinus sveikam protui, sukelti tokį šurmulį, kad tautai nepaliekama kitos išeities kaip tik suabejoti savo išrinktųjų sveiku protu, tai kas atsitiks, jeigu, neduok Dieve, valstybei iškils rimtas pavojus?!
Trečias pastebėjimas: tokios Seimo komisijos, kurias matėme iki šiol, niekų vertos, kaip ir pati jų vykdoma parlamentinė kontrolė. Matyt, pribrendo laikas sudaryti komisijas rimtam darbui. Juo labiau kad Seimo nariams toli ieškoti pavyzdžių neprireiktų, jos seniai žinomos ir yra gerai laiko patikrintos Anglijoje, Vokietijoje, JAV ir kitose valstybėse, kurios samdo ekspertus ir teisininkus, tiriamų klausimų specialistus, klausimus ištiria visapusiškai ir iki galo, po to suformuluotą išvadą perduoda parlamentui politiniam sprendimui priimti arba teismui baudžiamajai bylai iškelti.
Jeigu tokia praktika bus įvesta ir Lietuvoje, gal vieną kartą ateis galas aukščiausių valdžios vyrų (mūsų šviesulių) korupcijai, ir tokios istorijos kaip Draugystės viešbučio privatizavimas vieną kartą baigsis? Gal tąsyk mūsų šviesuliai pabus iš savo šeimos verslų svajonių ir imsis vykdyti savo pareigas, į kurias jie buvo išrinkti ir paskirti?
Jonas Kazimieras BURDULIS
© 2005 "XXI amžius"
|